|
Tautos kankinys, pedagogas ir rašytojas
Eugenijus IGNATAVIČIUS
Kietas mano vieškelėlis ...
Aštrūs, skaudūs akmenėliai-
Kojeles supjaustė.
K.Bajerčius
Jeigu tautą ar jos valstybę palygintume su gyvu, nuolat besikeičiančiu
statiniu, tai turėtume pripažinti, kad jis laikosi ne ant bet kaip
sumestų sienojų ar plytų, o ant kertinių atramos taškų, - asmenybių,
- kurios, spinduliuodamos meile ir išmintimi, padriką minią suriša
į vienumą ir šviečia jai kelią per juodžiausius tunelius bei užgriuvusias
negandas. Viena tokių asmenybių, gyvybės auka apvainikavusi jaunystės
idealus ir laisvės siekius, žymių rezistencijos vadų ir didvyrių
gretose neabejotinai lygiuojasi ir Alytaus mokytojų seminarijos
pedagogas Konstantinas Bajerčius.
Jo biografija, siekianti praėjusio amžiaus pradžią (1903), niekuo ypatingu lyg ir neišsiskiria iš kitų jau nepriklausomos Lietuvos išugdytos kartos inteligentų, išskyrus tragiška lemtimi.Tai pažymi ir jo žmona Magdalena Borutaitė-Bajerčienė, rašydama prisiminimus apie pačiame jėgų žydėjime MGB nukankintą vyrą:
Išvydo pasaulį Konstantinas Bajerčius 1903 m. spalio 23 d. Tai buvo šeštadienis, viena iš lemtingų dienų jo gyvenime. Po 43 metų, būtent šeštadienį, jį išvarys iš namų į klaikią pražūtį. Taip nuo vieno šeštadienio, kada jis pamatė dienos šviesą, iki kito, kai jau temstant pravėrė kalėjimo, skausmo ir kančių pragaro duris, prieš akis per kelias akimirkas prabėgo visas gyvenimas (Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais. ROSMA leidykla, sudarytojas prof. Vincas Auryla, 2003 m., 435 p.).
Šią knygą leidėjai skiria tautos mokytojo, laisvės šauklio ir kankinio K.Bajerčiaus 100-sioms gimimo metinėms pažymėti. Leidinyje išsamiai pateikiama jo grožinė kūryba, pedagogikos ir publicistikos straipsnių, dalis ir iki šiol niekur nespausdintų, pluoštas jo mokinių ir amžininkų prisiminimų. Vartant knygos puslapius, šykščią KGB Ypatingojo archyvo medžiagą (tardymo protokolų nebuvo, nes budeliai jį nukankino per porą dienų), tik nedidele dalimi atsiskleidžia šio drąsaus, išmintingo ir veiklaus Lietuvos patrioto paveikslas. Remdamiesi sulaužyto gyvenimo nuotrupomis, nesunkiai atpažinsime talentingos asmenybės tapatumą, į kurią atsigręžti būtų pravartu ne tik mokyklos suole sėdinčiam moksleiviui ar studentui, bet ir valstybės vyrams, politikams bei pedagogams, šiandien mėginantiems įkūnyti anos kartos inteligentų puoselėtas idėjas, subrandinti jų ranka sėtą grūdą.
Konstantinas, šeštasis ūkininkų Bajerčių vaikas, gimė Šakių apskrityje, Plokščių valsčiuje, Pajotijų (Čebatorių) kaime, augo gausioje šeimoje (šeši berniukai ir keturios mergaitės). Nuo pat kūdikystės jį supo gamta - aplink ošė gimtieji miškai, čiurleno upelė Jotija. Tačiau gimus šeštajam vaikui, Kostukui, ūkis ėmė smukti ir netrukus tėvui teko parduoti namus bei 30 hektarų žemę ir, persikėlus prie Jurbarko, tarnauti miškų žinyboje. Nelengvas, kupinas nepriteklių gyvenimas grūdino vaikų charakterius: berniukai veržėsi į mokslus, mergaitės ėmėsi amatų. Ne itin stiprios sveikatos Kostukas vėlokai pradėjo lankyti mokyklą; su pertraukomis 1921 metais baigęs Jurbarko progimnazijos keturias klases pradėjo mokytojauti. Atsisveikinęs su romantišku, tais laikais judriu Jurbarko uostamiesčiu, žaviomis Imsrės pakrantėmis , išvyksta mokytojauti kaimo pradžios mokyklose. Čia parašo pirmuosius eilėraščius, kuriuos išspausdina Jurbarke 1920 - 1924 metais leidžiamame vaikų žurnale Žiburėlis. Po penkerių metų, įgijęs mokytojo cenzą, persikelia prie demarkacinės linijos, lenkų atrėžtos Lietuvos pakraščių-dirba Grebliauciškių, Gegužinės ir Žiežmarių pradžios mokyklose. Darbas sulenkėjusių lietuvių krašte itin sunkus. Čia mokytojai paprastai ilgai neišsilaiko - tamsuoliai tėvai nenori leisti vaikų mokytis į lietuviškas mokyklas. Tačiau Konstantinas ne bėglys nutaria grumtis su tamsa. Į talką atvyksta jauniausioji sesutė Elžbieta, dar mokinukė. Ji mokosi ir pašeimininkauja mokytojui broliui, o jis visomis jėgomis bando uždegti tėvus leisti savo vaikus mokytis lietuviškai. Kviečia jaunimą į šokius, vakarėlius, suburia chorą, imasi literato plunksnos ir kuria tekstus, kuriuos spausdina dvisavaitiniame vaikų žurnale Saulutė, leidžiamame Kaune. Mėgina įpūsti žariją užgesusio lietuviškumo židinyje ieškodamas uždegančio, šilto žodžio ir nukreipdamas jį imliausių, nesugadintų sielų linkme - vaikams, jaunimui. Rezultatas parapijos bažnyčioje nuo vargonų į tikinčiuosius atplaukia lietuviška giesmė. Lenkai purkštauja, tačiau nugali jaunystės tiesa - tenka susitaikyti su neišvengiamybe ir pripažinti teisę lietuviškam žodžiui gyventi jo gimtojoje žemėje. Atėjus metui atsisveikinti, jaunimas išlydi jį su ašaromis, kaip artimiausią brolį.
Konstantinas, šiame krašte mokytojaudamas, pajunta pašaukimą ir užsidega idėja atsidėti jaunimo auklėjimui bei švietimui. Mokytojas, teigia jis, yra didis žmogus. Ir jo rankose yra didi galybė. Koks bus mokytojas , tokia bus visuomenė.
1928-aisiais atvykęs į Raseinių apskritį dirbti atsargos mokytoju, aktyviai įsitraukia į visuomeninę veiklą, dalyvauja pavasarininkų jaunimo sąjūdyje, renkamas į tos sąjungos kuopos valdybą, rengia montažus, aktyviai dalyvauja sueigose, sako ugningas kalbas, šviečia jaunimą. Pasak knygos sudarytojo, buvusio jo mokinio Alytaus mokytojų seminarijoje V.Aurylos, K.Bajerčius atrodė išoriškai ramus, netgi santūrus ir išdidus, bet iš tikrųjų buvo impulsyvus, karšto charakterio, atkaklus. Neapkentė demagogijos, politinės prievartos, žmogaus žeminimo, teisių ir laisvių suvaržymo, nenutylėdamas menkiausios neteisybės, nepaisydamas to, kam ji būtų daroma. Todėl jis niekaip negalėjo susitaikyti ir su 1926 m. gruodžio 17 d. perversmu. K.Bajerčius karštai ginčydavosi su pritariančiaisiais tautininkų diktatūrai. Dėl to už visuomenę erzinančių gandų skleidimą 1929 metais buvo atleistas iš tarnybos ir pusei metų ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą.
Po tremties vyko ir kiti konfliktai, ieškant teisybės prokuratūrose, vėl buvo tremiamas į nuošalesnes vietas, kol, užgniaužęs patirtas nuoskaudas, jausdamas žinių stoką ir jų alkį, 1930 metais įstoja į Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą studijuoti filologiją ir pedagogiką.
Kaip plaštakė baltasnapė
aš pasieksiu saulių sodus...
Už žvaigždynų mėlynųjų
aš skrajosiu po bekraštę!
Ir už saulės viešpatystės
mano kelias dar nebaigtas!
Pasiryžęs dideliam gyvenimo šuoliui, romantiškai nusiteikęs poetas K.Bajerčius savo nuotaikas užrašė rinkinėlio Žemės vieškeliai eilėraštyje Vienumoje .
Studijų metais jis dirba Katalikų veikimo centro savaitraštyje Mūsų laikraštis, bendradarbiauja kitoje spaudoje: savaitiniame laikraštyje Darbininkas, dvisavaitiniame Pavasaris, mėnesiniame žurnale Lietuvos mokykla; įsitraukia į katalikiškojo jaunimo Activitas veiklą, bendrauja su juodo darbo jaunimu, suartėjęs su prof. J.Eretu, jo paragintas, parašo iki šiol nepraradusį aktualumo studijinį darbą Iškalbos meno principai.Tuo laikotarpiu parašo daug vertingų mokslinio pobūdžio darbų. 1929-1931 metais pasirodo net keturi jo kūrybos leidiniai: eilėraščių rinkiniai Žemės vieškeliais ir Spindulėliai, alegorinė apysakaitė Trys keliai ir apsakymų knygutė vaikams Namuose ir giriose. Vėliau išleidžiama ir daugiau jo knygelių apysaka Zuikių žemėje (K.,1931), apsakymėliai vaikams Nugirstos šnekos (K.,1937) iš viso išleista septyni leidiniai. Nuo 1930 metų autorius pasuka prozininko keliu. Labai gaila, kad viena geriausių jo apysakų Gaigalas Kvarklys, nespėta išleisti dėl bolševikų pirmosios okupacijos, liko rankraštyje, kurio dalis per karo frontų sumaištį, matyt, negrįžtamai dingo. Apie šią apysaką pats autorius rašė: Čia vaizduojamas visas ančių gyvenimas nuo lizdo iki mirties jų papročiai,vargai ir džiaugsmai; čia susietos antys su žmogumi, tuo visur antį sekiojančiu ir jai mirtį nešančiu Fatumu, nuo kurio rankos paukštis beveik neturi kur išsisukti.Čia paliesti ir su ančių gyvenimu susieti tėvynės meilės, laisvės ir vergijos, pasiaukojimo, solidarumo, organizacijos klausimai. Čia nėra scenos, kuri neturėtų vienokios ar kitokios savo reikšmės.
K.Bajerčiaus kūriniai poezija ir proza persmelkti jautriu imlumu gamtai. Į pasaulį žvelgiama tyromis akimis, nepakančiomis melui, brutalumui, silpnesniųjų skriaudai. Jis griežtas ir konkretus pasisakydamas prieš gamtos niokojimą, nuolatinį nekaltos gyvūnijos priešą medžiotoją, nejautrų žmogų pragmatiką. ...šalia Vytauto Tamulaičio Konstantiną Bajerčių galime laikyti ekologinio humanizmo pradininku lietuvių vaikų literatūroje (Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais, 508 p.).
Jo poezija itin impulsyvi, eilėraščiuose dažnai persipina tautosakos elementai, meditacijos, religiniai motyvai; nuskaidrinta iki krištolinio betarpiškumo pagavų.
Ei žibute, mėlynžiede,
ankstyvoji mėlynlape,
tu pirmoji pražydėjai,
dar pro ledą prasikalus,
tu pirmoji sužibėjai
kaip danguj šviesi žvaigždelė,
lyg ta kūdikio akelė.
(Eil.
Spindulėliai)
Arba kokią sielos ramybę skleidžia jo banguojantys ritmai apie miškus :
Miškai žalieji, šilai paslaptingi,
Pamilau jūsų giliąją dūmą
Pamilau jūsų godas slaptąsias
Kaip kūdikėlis motinos šypsnį!
(Eil.
Miškų godos)
Neatsitiktinai alytiškiai kai kuriuos jo posmus dainuoja, o tokius kaip Išgirsk mūsų balsą, o Dieve!pavertė giesmėmis.
Taigi Alytus, paskutinė šio humanisto gamtos, vaikų ir tėvynės mylėtojo gyvenimo kelionės stotis. Čia ketina įkūnyti savo pedagogikos idėjas ir kūrybinius sumanymus, kurių, deja, nebespės, nes virš Lietuvos dangaus jau tvenkiasi grėsmingi karo ir okupacijų debesynai. 1939 metais paskiriamas Alytaus apskrities Kalesnykų pradžios mokyklos mokytoju. 1940-aisiais, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos filosofijos fakultete pasirinkęs pagrindine studijų šaka lietuvių kalbą ir literatūrą, o šalutine pedagogiką ir psichologiją, laisvuoju klausytoju baigia klausyti aštuonių semestrų kursą, gerai ir labai gerai išlaiko egzaminus. Nuo rugsėjo 16-osios skiriamas Likiškių pradžios mokyklos mokytoju, 1941 metais Alytaus apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi, o nuo spalio 20-osios naujai įsteigtos Druskininkų mokytojų seminarijos jaunesniuoju mokytoju, seminarijai persikėlus į Alytų mokytojų seminarijos inspektoriumi, vėliau dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą.
Visa esybe ir energija K.Bajerčius pasineria į pedagoginį darbą. Visų pirma būsimiems mokytojams skiepija meilę ir dėmesį vaikams,darbuotis taip, kad neliktų mūsų šalyje laiku nepastebėtas nė vienas būsimas Mocartas. Iki šiol jo buvę mokiniai tebesižavi reiklumu, ypač įdomia literatūros kūrinių analizės metodika. Kūrinio analizė turėdavo būti pateikiama raštu ir dviejų dalių: pirmoji pasyvusis skaitymas, estetinis įspūdis, nereikalaujantis didelio gilinimosi; antroji visapusiška vaizdo detalių, veikėjų charakterių, kūrinio idėjų išsami analizė. Buvę seminaristai su didele pagarba ir meile prisimena jo griežtumą, taip pat jautrų dėmesį, rūpestį jų gyvenimo sąlygomis, buitimi. Jis aplankydavo kiekvieną namuose, norėdamas įsitikinti, ar moksleivis turi tinkamas sąlygas mokytis. Neturtingiesiems stengdavosi padėti. Kartą, iškilus klausimui dėl dviejų seminaristų pašalinimo iš paskutinio kurso už seminarijos drausmės sulaužymą (vyrukai išgėrė ir patriukšmavo) ir pedagogų daugumai pasisakius už jų pašalinimą, jis aistringai stojo ginti jų teisę baigti mokslus. Rizikuodamas netekti darbo, pačiam švietimo ministrui išdėsto raštu protestą, reikalaudamas atšaukti pedagogų pasirašytą ir departamento patvirtintą, jo manymu, neteisingą sprendimą. Tame rašte išdėsto svarius argumentus ir faktorius - jie greitai baigs mokslą, baiminasi, kad bus sugriautas jų ateities gyvenimas, departamento sprendime pažeisti kai kurie teisiniai dalykai, pažada pats imtis atsakomybės už jų auklėjimą.
Vokiečių okupacijos metais jis nepaliauja moksleiviams kalbėti apie tėvynę. Jo eilėraščio žodžiai, rašyti prieš dešimt metų, tada skamba kaip priesaika:
Tautos siela - siela manoji,
Mano skausmai - skausmai tautos
Ir mano kraujas, ir gyvybė -
Tautos senosios savastis.
(Eil.
Lietuvos Dešimtmetis)
Organizuoja su moksleiviais tautosakos rinkimą apylinkėse, užrašinėja mįsles, posakius, frazeologizmus, surinktą medžiagą siunčia Lietuvių kalbos žodynui. Kalbininkas J.Balčikonis, sužavėtas jo darbais, po karo kvietė net atvykti į Vilnių ir padėti redaguoti žodyną. Tačiau keltis į didmiestį su mažais vaikais dėl materialinių sunkumų nesiryžo. (O gal būtų išsigelbėta nuo tragiškos lemties?)
Deja, K.Bajerčius savęs nesaugo ir netausoja. Visokiais būdais dalyvauja antinacinėje veikloje. Pašiepdamas prisitaikėlius, rašo satyrinius eilėraščius ir pamfletus pogrindžio spaudai: Baltijai, Į laisvę, Kontapliui ir kt. Įsteigia slaptą ateitininkų kuopelę. Jaunimą ragina nestoti į nacių Reicho darbo tarnybą. O sugaudytus jaunuolius, tarp jų ir seminarijos auklėtinius, uždarytus į persiuntimo punktą, sargą papirkęs degtine, juos išvaduoja. Jo namuose Alytuje randa užuovėją ir prieglobstį besislapstantys rašytojai K.Boruta, K.Jakubėnas, B.Buivydaitė, teologijos daktaras K.Milius. Rizikuodamas gyvybe ir šeimos likimu, po savo namu įrengia slėptuvę ir nuo pražūties išgelbėja Alytaus gydytojo žydo Ovsiejaus ir Rachelės Bielkinų šeimą.
Tų pačių nuostatų K.Bajerčius laikosi ir antrosios sovietų okupacijos metais, likdamas ištikimas moralės principams ir įsitikinimams. Stengiasi padėti išvežtųjų ar vyresnio amžiaus vaikams įstoti į aukštąsias mokyklas. Nuo 1944-ųjų prasidėjus ginkluotai kovai prieš naująją raudonųjų okupaciją, į ją palaipsniui įsitraukė ir Alytaus mokytojai bei vyresniųjų klasių moksleiviai. Po literatų būrelio susirinkimo mokytojas K.Bajerčius paprašė pasilikti pasikalbėti.
Jis paklausė, ar aš, kaip buvęs antinacistinės organizacijos narys, nesutikčiau dalyvauti kovoje su naujaisiais okupantais, prisimena buvęs moksleivis, dabar doc. dr. Juozas Pečiulis. Aš iš karto sutikau... 1945 m. balandžio 25 d. į mišką išeina Alytaus mokytojų seminarijos mokytojai A.Ramanauskas (Vanagas) ir A.Kulikauskas (Daktaras ) bei kai kurie auklėtiniai. K.Bajerčius lieka gyventi legaliai ir tęsti darbą mokytojų seminarijoje. Pasirinkdamas kultūrinę rezistenciją, rašo atsišaukimus, eiles ir straipsnius pogrindiniams laikraštėliams Trečias skambutis, Laisvės varpas ir kt. Jo paskutinis priešmirtinis eilėraštis, kurio nespėjo perduoti į laikraštėlį Mylėk Tėvynę, vadinasi Prie partizano kapo.
K.Bajerčius nacių okupacijos metais stengėsi gelbėti jaunimą Lietuvos ateities kūrimui ir pasisakė prieš ginkluotą kovą. Šių principų laikėsi ir sovietinės okupacijos metais. Stojantiesiems į aukštąsias mokyklas, jei reikalas būtų, patarė įsirašyti net į komjaunimą, užimti valdžios postus, kurių priedanga galėtų padėti laisvės kovotojams. Palaikė partizanų ginkluotą kovą, prisidėdamas tik kultūrine veikla. Jis partizanų vadovybėje, tarp kurių būta daug bičiulių, tapo smegenų centru, dalyvaudavo jų slaptuose pasitarimuose, koordinavo ryšius su užsieniu, pridėjo savo ranką kuriant įvairius dokumentus, maldas, pirmąją Pietų Lietuvos partizanų deklaraciją.
Ne už gražias akis miško broliai skirdavo Karžygio vardą. M.Vadų susirinkimo, įvykusio 1950 m. birželio 1 d., protokole, pažymint M. žuvusius vadus, už nuveiktus darbus bei nuopelnus tautai ir sąjūdžiui apdovanoti Laisvės Kovos Karžygio vardu ( po mirties) antruoju numeriu po Mažylio, Audronio, įrašyta:
...2. Garibaldį (K.Bajerčius).
Garibaldis - legaliai gyvenęs Pietų Lietuvoje vienas iš pirmųjų LLKS platesnio masto organizatorių. Dėka savo plačių pažinčių, sumanumo ir pastangų padėdavo susirišti susikūrusiems partizanų daliniams. Organizavo partizanų dalinių rėmimą ir pagal išgales pats rėmė: radijo, sanitarijos reikmenimis, spaudos priemonėmis ir kt. Dalyvavo pogrindžio spaudoje. Dalyvavo bemaž visuose tuo metu įvykusiuose Pietų Lietuvos srities partizanų aukštesniųjų vadų pasitarimuose, kuriant bendrą Pietų Lietuvos srities vadovybę ir siekiant vieningos vadovybės visam kraštui. Dalyvavo pasitarime ir pasirašė Pietų Lietuvos partizanų vadų deklaraciją. Aukštesniųjų vadų pasitarimuose atsiradus priešingumams, savo autoritetingumu ir sumanumu rasdavo išeitį priešingumams išvengti. Tai buvo išsimokslinęs, pasišventęs, narsus ir ryžtingas laisvės kovotojas, kuris viską, kas žmogui brangu žemėje, paaukojo Lietuvai Tėvynei. Daktaro (slapyvardis) išdavimu 1946.12.07 buvo suimtas. Žiauriausiomis priemonėmis kankintas nieko neišdavė. 1947 m. pradžioje( abi datos netikslios E.I.), neišlaikęs priešo žiaurių kankinimų, MGB būstinėje mirė.
Viltis (parašas)
Po šiais, slėptuvėje spausdintais žodžiais, pasirašytų visi jį pažinoję mokiniai ir draugai. Sunku ką ir pridėti. Nebent apdovanojimų po mirties sąrašą būtų galima papildyti: atgavus nepriklausomybę, Respublikos prezidento Algirdo Brazausko 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu Dėl Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordino suteikimo Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui ir 1998 m. rugsėjo 14 d. Valdo Adamkaus dekretu Dėl apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Žinoma, jokie ordinai ir apdovanojimai niekada neatpirks pražudyto gyvenimo, tačiau ne kiekvienam mirtingajam jie skiriami. Kilnūs darbai nemiršta ir nežūva po budelio giljotina. Kažin ar sušvelnino netekties skausmą ir K.Bajerčiaus vaikams, netekusiems tėvo, šviesaus atminimo žmonai Magdalenai Borutaitei - mylimo vyro, taip ir nesulaukusiai šios knygos išleidimo, kurioje pateikti jos prisiminimai baigiasi 1946 metų Vėlinių vaizdeliu:
Į kapines, kurios buvo prie pat bažnyčios, ėjome takeliu per mišką. Purškė lietutis. Buvo tamsu. Tėvas paėmė Vygantą ant pečių, aš su vyresniuoju žengiau iš paskos, visą laiką žiūrėjome į boluojančius priekyje Vyganto kailinukus. Kapuose blyškią šviesą skleidė žvakelių liepsnos, sklaidomos vėjo. Priėjome prie Juozapavičiaus kapo.
Paminklas, pastatytas pirmajam Lietuvos kariuomenės karininkui, kritusiam Lietuvos nepriklausomybės kovose, buvo apšviestas žvakučių šviesos. Mes taip pat uždegėme žvakelę... Žvakių šviesa, boluojantys beržų kamienai, baltų kailinukų dėmė nakties tamsoje kėlė sunkiai nusakomą graudulį, nežinios baimę. Tarytum nujautėme prie mūsų šeimos slenkančią nelaimę. Kas tada galėjo pasakyti, kad teks degti žvakelę ant Konstantino kapo, tačiau kur jis, tas kapas?...
Kur? To paties teiravosi ir šių eilučių autorius, su režisieriumi J.Saboliumi kurdamas filmą Garibaldžio tyla, vieno iš kankinusių K.Bajerčių budelio Gulbino, laimingai tebegyvenančio prie jaukių Vilniaus miškelių pastatytoje viloje. Buvęs čekistas atkakliai išsigynė: neprisimenąs ir užsiundė mus vilkiniu šuniu. Lietuvoje nė vienas stribas ar buvęs kagėbistas niekur neparodė partizano kapo. Nė vienas jų nenubaustas už padarytą skriaudą ir brolių žudynes. Tokie liberalūs įstatymai žmogžudžiams rojus. Tuo tarpu ne vienas liudytojas pripažįsta, kad Gulbinas ne tik dalyvavo areštuojant K.Bajerčių, bet ir jį kankino. Jokių duomenų apie palaidojimo vietą archyvuose nerasta. Tuo metu buvę areštuoti tame pačiame KGB izoliatoriuje, net vienoje kameroje sėdėjusieji su K.Bajerčiumi, liudija šiurpius dalykus. Pasak V.Katelės, K.Bajerčius, atvestas į kamerą, kritęs be sąmonės sumuštas. J.Monkevičius teigia, kad K.Bajerčius jam sakęs, jog tuoj mirs, nes jam yra atmušti šonai (kepenys), ir prašė , kad apie tai praneštume šeimai. Kai mane vedė tardyti, girdėjau pokalbį apie K.Bajerčiaus mirtį. Kalbėjo rusiškai :Napiši, čto on umer ot pjanstva! Tai man buvo staigmena, nes K.Bajerčiaus niekada nesu matęs girto. J.Navarackienė sako mačiusi jo lavoną kieme prie pušies. Šitaip tardytojai gąsdino kitus kalinius, reikalaudami, kad prisipažintų.
Alytaus civilinės metrikacijos skyriaus pažymoje dėl K.Bajerčiaus mirties parašyta: Mirties data: 1946 m. gruodžio 8 d. Mirties vieta: Alytaus kalėjime (laikino sulaikymo izoliatoriuje). Mirties priežastis nenustatyta. Žmogų užauginti ir parengti gyvenimui reikia keliolikos metų, o nukankinti užtenka poros dienų. Po vyro mirties, nieko apie tai nežinodama, M.Bajerčienė dar ilgą laiką nešdavo į kalėjimą maistą, kurį priimdavo ir sudorodavo patys budeliai. Argi reikia ciniškesnio pasityčiojimo iš elementarios doros ir žmogiškumo?
© 2004 "XXI amžius"
|