| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Minčių vakaras: santaka ir tiltai Kauno kunigų seminarijai 140 Džiuljeta Kulvietienė
Šie metai Kauno kunigų seminarijai jubiliejiniai. Sukanka 140 metų, kai iš Varnių į Kauną buvo perkelta Žemaičių kunigų seminarija. Praėjusį penktadienį, kai dauguma mokyklų šventė paskutinio skambučio šventę ar kitaip minėjo artėjančią mokslo metų pabaigą, Kauno kunigų seminarijos klierikai rinkosi į šventovę Šv. Jurgio bažnyčią, kurioje prieš 140 metų tuometiniai klierikai pirmą kartą meldėsi ir dėkojo Viešpačiui už pašaukimą, su kuriuo ėjo visą likusį gyvenimą. Tebus šio Minčių vakaro mintys tik mažos nuotrupos, kurios liks kiekvieno iš mūsų pašaukimuose, nes viskas prasideda mintimi. Minties dėka mes ateiname į pasaulį. Aukštesniojo minties dėka paliekame šią žemę. Mintis lydi mus per visą gyvenimą tarsi angelas sargas. Minties dėka mes būname stiprūs ir su mintimi palūžtame, sakė Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Aurelijus Žukauskas, dėkodamas susirinkusiesiems ir kviesdamas, išgirsti, ką Dievas kalba mums ir į mus. Vakare skambėjusios mintys, poezijos posmai ir melodijos jungėsi į literatūrinę muzikinę kompoziciją, kurios idėją ir kelią į žiūrovų širdis palaikė šimtmečius skaičiuojanti architektūra ir pačių seminaristų sukurta scenografija. Į poezijos spektaklį tilpo viskas: nuo pasaulio pradžios iki kunigo kelio pradžios: pirma mintis, pirmasis žodis, pirmoji šviesa ir pirmas garsas; klausimai ir atsakymų ieškojimas, svarstymai ir motinos supratimas, palaikymas bei palaiminimas ir tikėjimas, draugo ranka ant peties... Visa, kas svarbu jauno žmogaus gyvenime, kunigo pašaukime ir kelio pasirinkime, per poetinį žodį ir pasirinktą sceninį vaizdą ėjo į žiūrovą. Norisi dėkoti būsimiems kunigams už jų pasiryžimą savo talentu dalytis su visuomene, galbūt su būsimais parapijiečiais, nepalikti savo vertingų savybių, tikros Dievo dovanos, vien tik uždaram artimųjų ratui. Klierikų noras eiti į žmones asocijuojasi su jų pasirinktu sceniniu apipavidalinimu: po ugnelę, po žvakelę, kol išnyra nušviestas kryžius ir balta drobulė. Atvirumas ir nuoširdumas tarsi užbūrė susirinkusiuosius spektakliui pasibaigus niekas neskubėjo skirstytis, stovėjo žvakių nušviesto kryžiaus papėdėje ir klausėsi. Tik jau to, kas liko širdy... Po spektaklio Kunigų seminarijos rektorius kun. A.Žukauskas pasakojo, kad idėja gimė prieš pusę metų, kai susirinkę būrin visi, klierikai ir seminarijos administracija, pradėjo mąstyti apie šiuos kalendorinius metus, kurie yra 140-ieji Kauno kunigų seminarijai. Tada kilo idėja, kad, šalia iškilmingo minėjimo, kuomet susirenka visi dirbantys ir kažkada dirbę seminarijoje kunigai, vyskupai ir kiti žinomi bei gerbiami asmenys, reikėtų renginio baigiantis mokslo metams. Buvo galvota apie poezijos vakarą. Bet toks renginys jau dveji metai vyksta Maironio lietuvių literatūros muziejuje rudenį. Nutarta pavasario renginį pavadinti Minčių vakaru. Išsakytų minčių autoriai yra patys seminaristai. Spektaklyje užimti įvairių kursų klierikai: nuo pirmojo iki ketvirtojo. Režisūra taip pat jų pačių. Kitas jubiliejinių metų renginys planuojamas rudenį. Šiandien žengtas žingsnis už seminarijos ribų. Pakvietėme žmones ne į seminariją, o į neutralią teritoriją. Neries ir Nemuno santakoje labai simboliškai susitiko būsimi kunigai ir visuomenės atstovai. Tai būsimų kunigų ėjimas į žmones. Mažas lašelis, bet jų noras būtent tokia nekasdieniška forma, tokiais žodžiais prabilti visuomenei ir žmonėms, džiugina, sakė rektorius kun. A.Žukauskas. O ir žmonėms patiko. Vadinasi, santaka ir dar su tiltais... Ričardo Šaknio nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |