| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Švenčionių krašto perlas Bronius VERTELKA
Nalšia buvo viena besikuriančių Lietuvos žemių, apėmusių dabartinių Švenčionių, Ignalinos, dalį Utenos, Molėtų, Vilniaus ir Zarasų rajonų mūsų šalyje ir dalį Pastovių ir Breslaujos rajonų Baltarusijoje. Šios XI-XIII amžiais egzistavusios žemės vardu dabar vadinasi Švenčionių muziejus. Kitais metais 60 metų sukaktį žymėsiančio muziejaus fonduose sukaupta per 55 tūkstančius eksponatų. Tarp jų - unikalūs akmens ir žalvario amžių archeologiniai radiniai iš Kretuono apyežerio gyvenviečių papuošalai, darbo ir verslų įrankiai. Numizmatikos rinkinyje monetos, popieriniai pinigai, monetų lobiai. Iš viso jame yra 3712 vienetų eksponatų. Didžiausią dalį numizmatikos rinkinio sudaro carinės Rusijos ir Lenkijos monetos bei banknotai. Retesnės monetos - Žygimanto Augusto pusgrašis, Jono II Kazimiero Vazos grašis. Įdomi senų atvirukų kolekcija, atspindinti Švenčionių miesto istorijos puslapius. Raštijos fondams priskiriami eksponatai, nušviečiantys atskiras religines bendruomenes. Muziejuje yra XIX-XX amžių lietuviškų maldaknygių kolekcija, tarp jų ir maldaknygės, išleistos spaudos draudimo metais, šventų paveikslėlių kolekcija, žydiška tora. Dėmesio vertos buities, etnografijos ekspozicijos. Muziejuje saugomos piestos yra išnykusios iš valstiečių buities. Seniausia jų, gaminta prieš pustrečio šimtmečio, tašyta kirviu ir atvežta iš Kulniškės kaimo. Čia galima pamatyti ir žieminės žūklės batus, pintus iš šiaudų grįžčių, taip pat rankų darbo slides, gamintas XIX a. viduryje. Nalšios muziejuje rodomos ir saugomos verpstės, puoštos kontūriniais ir giluminiais išpjaustinėjimais. Vyrauja geometriniai raštai: apskritimai, užpildyti įraižomis, kurių viduje įvairios segmentinės žvaigždutės. Gausi lovatiesių kolekcija. Saugoma XX a. vidurio reta dviejų metmenų vilnonė keturnytė lovatiesė. Ji unikali tuo, kad Lietuvoje dvigubos tekstilės beveik nerasta. Lovatiesę audė S. Untanienė iš Antanų kaimo. Rodomos didelės, skirtos apsigaubti žieminės skaros, kurios yra grynos vilnos, dvinytės ar keturnytės, languotos. Įmanoma pamatyti ir garsiąją Labanoro dūdą, pagamintą 1863 metais Labanoro kaime. Tai avies ar ožkos minkštos odos pripūstas maišas, kurio viename gale įtvirtinta medinė birbynė su šešiomis aštuoniomis skylutėmis. Pučiamajame gale yra pyplė ( liežuvėlis iš žąsies plunksnos arba nendrės). Nors instrumentas ir vadinamas Labanoro dūda, bet tai ne vietos muzikantų išradimas. Į mūsų šalį dūda atkeliavo iš Baltarusijos. Manoma, kad Labanoro meistrai ją geriausiai pagamindavę, todėl ji taip ir vadinama. Šiuo instrumentu grodavo karčemose, užeigos namuose. Kai atsirado armonika, cimbolai, smuikas, ši dūda neteko garbintojų. Muziejuje yra retas 1890 metų krepšys kraičiui, pintas iš vytelių su rankena, 1805 metų kraičiukas skarelėms, siūlams susidėti, pintas iš lazdyno šakų ir vytelių. Gausiausia yra audinių ir drabužių kolekcija, kurią sudaro 462 nėriniai, mezginiai,243 užvalkalai, gūnios, juostos, 158 lovatiesės, 4 paklodės, 36 staltiesės, 155 rankšluosčiai ir 263 drabužiai. Gamtos skyriaus fondus sudaro gerokai per 300 eksponatų. Tai paukščių ir žvėrelių iškamšos, briedžio ir elnio ragai. Iškamšas galima skirstyti į rūšis: pelkių, balų paukščiai, ežerų ir upių, miškų ir laukų bei plėšrieji paukščiai ir miško žvėrys. Įspūdinga medžio šiekštų skulptūrų kolekcija. Ją muziejui dovanojo JAV gyvenantis Jonas Šalna. Ryšys su žemiečiu užsimezgė per archeologą Algirdą Girininką. Habilituoto mokslų daktaro žmona pažintį su J. Šalna pradėjo viešėdama Amerikoje. Po truputį tarp Nalšios muziejaus ir kūrybiškai mąstančio užjūryje gyvenančio lietuvio atsirado pasitikėjimas. Susirašinėjimas truko apie dvejus metus. Savo gamtos išdaigų kolekciją J. Šalna dovanojo Nalšios muziejui. Pargabenti ją į Lietuvą padėjo Lietuvos dailės muziejus. Kelionėje konteineris su medžio dirbiniais lūžo pusiau, tačiau viskas baigėsi pakankamai laimingai. Puikios kolekcijos autorių muziejus tikisi pagerbti šią vasarą, jam atvykus paviešėti į gimtąjį kraštą. Be savo eksponatų, muziejus garsus ir rengiamomis parodomis. Pernai jų įvairių buvo per keturiasdešimt. Savo kūrybą rodė moksleiviai, tautodailininkai, profesionalūs menininkai. Muziejus atlieka mokslinį tiriamąjį darbą: rengia projektus, programas. Surinktos žinios apie tautodailininkus: medžio drožėją Stanislovą Trinkūną, medžio drožėją ir skulptorių Algį Krūminį, pynėją iš šiaudelių Janiną Pavliukevičienę, pynėją iš šiaudelių, skiautininkę Zofiją Masevičienę, atvirukų iš šiaudelių meistrę Oną Krūminienę, audėją Eleną Armonienę. Jų darbai nufotografuoti. J. Pavliukevičienės darbo procesas pynimas iš šiaudelių nufilmuotas. Tai, kas gera padaryta muziejaus, surašyti nepakaktų ir jaučio odos. Muziejuje organizuojami renginiai jaunimui, moksleiviams, pagyvenusiems žmonėms. Tai įvairios šventės, vakaronės, susitikimai, konferencijos, knygų pristatymai. Gerą vardą Švenčionių krašte turi jaunimo ir studentų etnografinis kolektyvas, kuriam vadovauja muziejaus direktorė Alytė Svirbutovičienė. Muziejus sugebėjo nušluostyti nusėdusias užmaršties dulkes nuo kunigo, rašytojo, profesoriaus Jono Skruodžio vienos iškiliausių asmenybių, dirbusių Švenčionių krašte lenkų okupacijos metais ir palikusių ryškų pėdsaką dvasiniame bei kultūriniame gyvenime atminimo. Švenčionys Autoriaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |