Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Kryžkelės
Likimai
Nuomonės
Gimtas kraštas
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Solidarumo tarp kartų reikšmė sveikos visuomenės kūrimui

Mindaugas BUIKA

Prof.Merė En Glendon

Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos susirinkimas

Prieš dešimt metų įkurtos Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariai ir kviestiniai ekspertai, balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje susirinkę į plenarinę asamblėją, pirmą kartą svarstė šiuolaikinei visuomenei aktualią „solidarumo tarp kartų“ temą. Buvo aptartos tarpgeneracinių santykių pasikeitimo poveikis socialinei, politinei, ekonominei ir ekologinei sferai ir ypač krizę išgyvenančiai vadinamajai „gerovės valstybei“. Svarstydami problemą Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo šviesoje, akademikai ir juos audiencijoje priėmęs popiežius Jonas Paulius II pabrėžė būtinumą taikyti solidarumo principą kaip vertybę, pirmiausia siekiant stiprinti šeimos gyvenimą, kreipiant dėmesį tiek į jaunų žmonių, tiek ir į vyresnės kartos poreikius bei jų derinimą.

Dėl negatyvių demografinių pokyčių – katastrofiško gimstamumo sumažėjimo Vakarų pasaulyje – vis labiau pakertamas socialiai orientuotos gerovės valstybės finansinis pagrindas, nes į pensiją išėjusių asmenų dalis nuolat didėja dirbančiųjų atžvilgiu. Nors dėl susidariusios įtampos valstybė turi imtis taupymo priemonių, kad būtų išvengta biudžetinio deficito, tačiau socialinių programų „apkarpymas“ nesumažina atsakomybės rūpintis vargšais ir mažas pajamas turinčiais žmonėmis bei būsimųjų kartų likimu, nurodė Vatikane vykusio susitikimo dalyviai.

Popiežiškoji socialinių mokslų akademija buvo įkurta Jono Pauliaus II dekretu „Socialum scientiarum“ 1994 m. sausio 19 d. Šios mokslinės institucijos, savo veiklą derinančios su Popiežiškąja teisingumo ir taikos taryba, tikslas – skatinti pažangą ekonomikos, teisės, sociologijos bei politikos studijose, suteikiant Bažnyčiai reikalingą informaciją jos socialinei doktrinai vystyti. Popiežiaus skiriami akademijos nariai – dabar jų yra 33 – atstovauja visiems kontinentams ir gausioms religinėms denominacijoms. Iki šiol plenarinėse asamblėjose nagrinėtos darbo ir užimtumo, demokratijos ir globalizacijos temos. Į solidarumo tarp kartų klausimą šiemet susitelkta pirmą kartą, nors tos pačios temos nagrinėjimą nuspręsta pratęsti ir 2005 metų posėdžiuose.

Naujoji akademijos vadovė „gerovės krizę“
sieja su „vertybių krize“

Šiemetinei plenarinei asamblėjai vadovavo naujoji Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos prezidentė Harvardo (JAV) universiteto Teisės fakulteto profesorė Merė En Glendon, kuri į šias pareigas Popiežiaus buvo paskirta kovo 9 dieną. Tai jau antroji moteris, vadovaujanti žymiai Vatikano mokslinei institucijai: pernai gegužės mėnesį Šventasis Tėvas paskyrė Popiežiškosios archeologijos akademijos prezidente italę profesorę Leticiją Pani Ermini.

1938 metais Pitsfilde (Masačiusetso valstija) gimusi M.Glendon yra ištekėjusi ir išauginusi tris dukteris. Ji yra dėsčiusi Bostono ir Čikagos universitetuose, o dabar, be darbo prestižiniame Harvarde, taip pat skaito paskaitas Popiežiškuosiuose Grigaliaus ir Regina Apostolorum universitetuose Romoje. Popiežiškajai socialinių mokslų akademijai priklauso nuo jos įkūrimo. Pagrindinė M.Glendon mokslinių tyrimų kryptis – bioetika, žmogaus teisės, lyginamoji konstitucinė teisė ir teisės teorija. Publikacijose ir pasisakymuose ji aiškiai pasisako už gyvybės gynimą, prieš abortus, kritikuoja agresyvųjį feminizmą bei šeimos nuvertinimo tendencijas. Apie tai M.Glendon turėjo progą pasisakyti 1995 metais Pekine vykusioje pasaulinėje moterų konferencijoje, kurioje vadovavo Vatikano delegacijai. Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas profesorę M.Glendon paskyrė į 2001 metais jo sudarytą Valstybinę bioetikos komisiją.

Kalbėdama apie neseniai pasibaigusios plenarinės asamblėjos temą, M.Glendon paaiškino, kad Popiežiškoji socialinių mokslų akademija siekia išsamiau išnagrinėti „iššūkius, susijusius su besikeičiančiais santykiais tarp kartų, kurie didina įtampą kiekvienos visuomenės gebėjimui patenkinti silpnųjų jos narių – jauniausių, senųjų, sergančiųjų ir neįgaliųjų – poreikius“. Šią įtampą valstybės socialinės paramos programoms, kurią galima įvardyti kaip „gerovės krizė“, dar labiau sustiprina „gilioji prasmės ir vertybių krizė“ Vakarų visuomenėje, teigė M.Glendon. Kaita šeimos gyvenime, skyrybų gausa, „pasikeitimai nuostatose dėl artimųjų tarpusavio priklausomybės“ turi pasekmių, kurios palies ir būsimas kartas.

Ekonominiai pokyčiai neoliberalizmo kryptimi, taip pat ir demografinė krizė, sąlygojusi bendrąjį visuomenės senėjimą, susilpnino šeimų gebėjimą rūpintis nuo jų paramos priklausančiais nariais ir vyriausybių gebėjimą tęsti pagrindinį socialinių patarnavimų finansavimą iš valstybės biudžeto. Šią dvigubą įtampą dar labiau pagilino visuomenės narių pripratimas prie „gerovės valstybės garantijų“, kurios atrofavo dalies jų iniciatyvumą ir valią pasirūpinti savimi. Ne be ironijos galima konstatuoti, kad taip išgarbintos „gerovės valstybės ambicijos išlaisvinti individus iš tarpusavio priklausomybės ir perkelti ant valstybės pečių dalį šeimos atsakomybės išlaikyti silpnuosius jos narius – iš biudžeto finansuojama švietimo ir auklėjimo sistema, sveikatos apsauga, išmokos bedarbiams, vienišų motinų išlaikymas – buvo tiek sėkmingos, kad daugelį pripratino prie šių „dovanų“, ir jie atsidūrė dideliame pavojuje, kai pačią „gerovės valstybę“ ištiko krizė.

Pavojingiausia yra tai, kad ši gerovės krizė yra greta su minėta tradicinės šeimos institucijos suirimu bei dvasine krize. M.Glendon priminė akademijos nariams, kad popiežius Jonas Paulius II savo posinodiniame apaštaliniame paraginime „Ecclesia in Europa“ teisingai identifikavo senąjį žemyną kaip kenčiantį dėl vilties praradimo. Tai susiję su pastangomis primesti visuomenei „žmogaus be Dievo“ viziją, ir šis Dievo užmiršimas veda į žmogiškojo asmens apleidimą, atveria duris nihilizmui, egoizmui bei savivalei. Ši apleidimo tendencija veda į toleravimą daugelyje visuomenių „asmenų naikinimo“, kurie yra nepageidaujami, nenaudingi arba jų išlaikymas tampa „našta“ – į „savarankišką“ naikinimą senelių bei sunkių ligonių per eutanaziją arba žudymą trapių, vos prasidėjusių žmogiškųjų gyvybių per aborto procedūras.

Demografinė krizė griauna gerovės valstybės pagrindus

Buvęs Vokietijos centrinio banko (Bundesbank) pirmininkas Hansas Tytmejeris ir kiti finansų ekspertai pažymėjo, kad iš esmės „visų išsivysčiusių industrinių valstybių socialiai orientuota bazė arba gerovės valstybė tapo pažeista“ dėl to, kad į pensiją išėjusių žmonių dalis nuolat didėja, o dirbančiųjų mažėja. Dėl medicinos pažangos išaugusi gyvenimo trukmė ir nuolat krentantis gimstamumas sudarė platų trūkį dirbančiųjų ir pensininkų žmonių santykyje, ir tai sąlygoja „gerovės valstybės ekonominių pagrindų eroziją“, sakė H.Tytmejeris.

XIX a. pabaigoje Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko įvestas ir iki šiol galiojantis valstybinis pensijų mokėjimas (vadinamoji „pay-as-you-go sistema“) yra pati ryškiausia sutartis tarp skirtingų žmonių kartų. Pensijos yra mokamos iš dirbančiųjų surenkamų mokesčių, kurie turi viltį, kad jiems pasenus tokiu pat principu juos „išlaikys“ kita žmonių karta. Tačiau, vykstant bendrajam visuomenės procesui, ši gerovės perkėlimo našta tarp skirtingų kartų tampa vis sunkesnė. Visose Europos šalyse (išskyrus Airiją) gimstamumas yra žymiai mažesnis nei reikalingas tėvų kartai atstatyti (maždaug 2,1-2,5 vaiko vienai šeimai), todėl dirbančiųjų gyventojų skaičius mažėja.

Vokietijoje, kur 1971-ieji buvo paskutiniai metai, kai gimimų skaičius viršijo mirusių žmonių skaičių, demografinė krizė ypač akivaizdi. Jau dabar vyresnio nei 65 metų amžiaus žmonės sudaro apie 26 proc. dirbančiųjų asmenų, kurių amžius – tarp 16 ir 64 metų. Prognozuojama (esant dabartiniam gimstamumo lygiui – 1,3 vaiko vienai šeimai), kad 2030 metais pensinio amžiaus žmonių (65 metų ir vyresnių) dalis dirbančiųjų atžvilgiu išaugs iki 44 proc., o 2050-aisiais gali pasiekti netgi 50 proc. Daugelyje kitų šalių demografinė padėtis yra dar prastesnė (Italijoje gimstamumas siekia vos 1,17 vaiko, Ispanijoje – 1,15, Latvijoje – 1,11, Pietų Korėjoje – 1,05 vaiko vienai šeimai), tačiau šis visuomenės senėjimo procesas prasidėjo vėliau nei Vokietijoje, todėl „gerovės valstybės“ krizė nėra dar tokia akivaizdi.

Žinant, kad pensinės išmokos Vokietijoje siekia 69 proc. dirbančiojo turėto vidutinio atlyginimo (Vokietijoje atlyginimai yra vieni didžiausių pasaulyje), tai prognozuojama, kad iki 2030 metų pensijoms išmokėti reikės skirti apie 16 proc. šalies visuminio nacionalinio produkto, o 2050-aisiais ši dalis gali pasiekti netgi 20 proc. Tai iš tikrųjų didelė, netgi sunkiai pakeliama našta biudžetui ir tokiai valstybei kaip Vokietija, kurios produkcijos eksporto apimtis lenkia visų kitų planetos šalių lygį.

Ieškant išeities, keliami mokesčiai, kurie ir taip dideli, be to, neigiamai atsiliepia ekonominei pažangai, ypač dėl galimos infliacijos, arba „išrandamos“ naujos jų rūšys. Vokietijoje, pavyzdžiui, įvesti „ekologiniai mokesčiai“, kurie į nelygią padėtį stato daugiau energijos išteklių naudojančius produkcijos gamintojus. Kuriami privatūs investiciniai pensijų fondai, kurių įnašų dalis vis dėlto kol kas yra nedidelė, arba vykdoma vadinamoji „pensijų reforma“, sumažinant santykinę jų išmokėjimo apimtį ir prailginant darbinės veiklos amžių. Šios priemonės, reikalaujančios visų visuomenės narių, taip pat ir pensininkų, atsakomybės ir aukos, yra neišvengiamos, kad „gerovės valstybės“ neištiktų visiškas bankrotas.

Tačiau, žinant visuomenės menką pilietinio sąmoningumo lygį, hedonistinį mentalitetą, tokio atsidavimo sunku tikėtis. Kaip rodo pastarojo meto streikai bei kitos protesto akcijos, vykstantys Europos šalyse, minėtos pensijų sistemos reformos susilaukia stipraus pasipriešinimo. Be to, vyresnio amžiaus žmonių daugėjimas tarp rinkėjų atveria duris įvairioms galimoms politinėms manipuliacijoms. Neretai įvairiais pažadais dėl „pensijų pakėlimo“ bandoma įgyti populiarumą ir laimėti rinkimus, o iš dalies realizuojant nepamatuotus pažadus, toliau didinamas valstybės įsiskolinimas būsimų kartų gerovės sąskaita.

Popiežius pabrėžia santuokinių ryšių svarbą solidarumui

Yra ir kiti du sprendimo būdai, siekiant sumažinti pensinio amžiaus žmonių ir dirbančiųjų disproporciją. Pirmasis – tai pagyvenusių ir senų gyventojų mirtingumo padidėjimas, kaip tai atsitiko praėjusiame dešimtmetyje pokomunistinėse Rytų Europos šalyse dėl suirusio sveikatos apsaugos sistemos bei socialinių ir moralinių ydų (alkoholizmo). Vakaruose tuo tarpu po apgaulingai patrauklia eutanazijos iškaba senesniems žmonėms netiesiogiai siūlomas „muilo fabriko“ pasirinkimas, taip dėl jų sunaikinimo sumažinant ne tik pensijų mokėjimo, bet ir medicininio aptarnavimo išlaidas. Tai yra šėtoniškas sprendimo būdas, vedantis į žmogiškojo orumo nuvertinimą ir ištisos žmonių kartos eliminavimą.

Bet yra ir kitas, krikščioniškas sprendimo būdas, kurį siūlo Bažnyčia: tai tradicinių šeimos ryšių atstatymas, kurių pagrindu būtų ugdoma meilė gyvybei, pagimdoma ir išauginama pakankamai vaikų, kad pakeistų tėvų kartą ir globotų vyresniuosius. Būtent šį sprendimo būdą iškėlė Šventasis Tėvas balandžio 30 dieną audiencijoje priėmęs Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius. Jis savo kalboje pažymėjo, kad santuokinė vyro ir moters ištikimybė yra pagrindinė solidarumo forma, dedanti pagrindus ir skirtingų kartų solidarumui.

Ankstesniais laikais šeimos kūrimas svarbiausiam uždaviniui – vaikų auginimui – sutuoktiniams buvo savaime suprantamas dalykas. „Šeima buvo pirmoji solidarumo tarp kartų vieta, - sakė Popiežius. – Tai buvo pačios santuokos solidarumas, kurioje sutuoktiniai palaikydavo vienas kitą, kartu džiaugdavosi ir liūdėdavo, be to, buvo įsipareigoję paremti vienas kitą visą gyvenimą. Šis sutuoktinių poros solidarumas buvo perduodamas vaikams, kurių auginimas reikalavo stipraus ir nuolatinio ryšio. Tai apsprendė ir solidarumą tarp užaugusių vaikų ir pasenusių tėvų“.

Dabar, kada ne tik vyras, bet dažnai ir žmona sutelkia dėmesį į profesinę veiklą ir karjerą bei savo materialinių poreikių tenkinimą, santuokiniai ryšiai yra susilpnėję, jie „priimami tik kaip kontraktas tarp dviejų individų“. Dėl visuomeninio aktyvumo ir vartotojiško nusistatymo tėvams vis mažiau lieka laiko būti namuose. „Vaikai, kartais dar prieš savo gimimą, priimami kaip kliūtis tėvų asmeninei saviraiškai“ arba į juos žiūrima tik kaip į vieną pasirinkimo galimybių. Be to, pačioje šeimyninio gyvenimo pradžioje, sutrikus ryšiams tarp kartų, taip pat dėl pačios šeimos institucijos nestabilumo, suaugę vaikai dažnai atsiriboja nuo savo nusenusių tėvų globos. Nesilaikoma Dievo įsakymo, reikalaujančio klusniai gerbti savo tėvą ir motiną. „Mes turime ypatingą atsakomybę ne tik tiems, kuriems esame davę gyvybės dovaną, bet taip pat ir tiems, iš kurių tą dovaną esame priėmę“, - pabrėžė popiežius Jonas Paulius II.

Jis nurodė, kad vyresnio amžiaus žmonėmis reikia rūpintis ne tik dėl to, kad daugelis jų dažnai neturi pakankamai resursų ir yra fiziškai ligoti, bet taip pat ir psichologinio „nereikalingumo“ arba „nenaudingumo“ jausmo. Tai yra būdinga šiuolaikinei visuomenei, garbinančiai sėkmę ir efektyvumą, kurioje „individualizmas yra rimtai pažeidęs santykius tarp skirtingų žmonių kartų“, pastebėjo Šventasis Tėvas. Atkuriant efektyvų tarpgeneracinį solidarumą, atitinkama atsakomybė priklauso tiek valstybei, tiek ir šeimai, kurios savo vaidmenis turi pasiskirstyti pagal subsidiarumo principą.

Popiežius Jonas Paulius II savo kalboje, sveikindamas naująją akademijos prezidentę M.Glendon ir dėkodamas už atliktus darbus jos pirmtakui prancūzui profesoriui Edmonui Malenvo, pabrėžė akademijos nuveiktus tiriamuosius darbus nagrinėjant globalizacijos, demokratijos ir socialinių santykių problemas. Pripažindamas „fundamentalią solidarumo svarbą sveikos žmonių visuomenės kūrime“, Popiežius padrąsino mokslines studijas ir šioje srityje, kurios taptų reikšmingu indėliu Bažnyčios socialinio mokymo vystymui.

© 2004 "XXI amžius"