|
Joks karas neturi būti užmirštas
Rūta JONUŠKIENĖ
Utenos kraštotyros muziejaus rūsyje veikia unikali dokumentinė
paroda, skirta sovietinės kariuomenės išvedimo iš Afganistano 15
metų sukakčiai pažymėti ir žuvusiems kariams atminti. Parodos rengėjas,
Afganistano karo dalyvis Juozas Cicėnas siekia priminti žmonėms
tragiškus įvykius, kurių niekada nepamirš buvę į juos ne savo valia
įtrauktieji. Paroda primena 1972-1989 metais vykusį Afganistano
karą, musulmonų partizanų (modžahedų) kovą su Afganistano prosovietine
vyriausybe ir SSRS kariuomene. Į šį karą 1972-1989 metais buvo pašaukti
penki tūkstančiai vaikinų iš Lietuvos. Net 89 iš jų grįžo į Lietuvą
cinkuotuose karstuose, 98 tapo invalidais. Visi jie buvo SSRS vykdytos
globalinės politikos aukos.
Į parodos atidarymą Utenos kraštotyros muziejuje buvo susirinkę
Lietuvos Afganistano karo veteranų organizacijos atstovai bei jų
artimieji iš Rokiškio, Jonavos, Alytaus, Tauragės, Visagino, Vilniaus,
Molėtų, Utenos ir kitų šalies miestų.
Tapo sistemos aukomis
Joks karas negali būti pamirštas. Išėjome tiesiai iš mokyklos suolo, dar vaikišku protu suvokdami pasaulį. Karas sudarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Mums, afganistaniečiams, sielos žaizdos nuolat atsinaujina, nes laikas išblukina tik nuotraukas, bet neištrina atminties, sakė J.Cicėnas, kruopščiai renkantis dokumentinę medžiagą bei nuotraukas apie Lietuvos jaunuolius, nesugrįžusius iš beprasmio karo.
Minėtos veteranų organizacijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Lukšys, kreipdamasis į susirinkusiuosius, su nuoskauda prisiminė, jog tuomet ne tik lietuviams, bet ir daugiatautės tėvynės kariams teko ginti interesus ir idėjas, kurios Rusijoje dabar jau nebeegzistuoja. Karas buvo beprasmis, o jauni žmonės tapo socialistinės sistemos aukomis, patrankų mėsa ir kvailų generalisimų užmačių vykdytojais. Karas demoralizavo SSRS ir pagreitino jos žlugimą, paaštrino tautinius ir religinius prieštaravimus pačioje Afganistano visuomenėje, sukėlė daug moralinių bei fizinių kančių jo dalyviams. 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano, Pakistano, SSRS ir JAV susitarimas, kuriuo remiantis SSRS buvo priversta iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Taip pasibaigė Afganistano karas, per kurį žuvo apie 14 tūkst. karių.
Vienija Afganistano karo dalyvius
Afganistano karo dalyviai Lietuvoje į organizaciją susivienijo 1992 metais. 1998-aisiais įkurta respublikinė Afganistano karo veteranų organizacija, vienijanti apie penkis tūkstančius šiame kare dalyvavusių vyrų. Kasmet vasaros pabaigoje karo veteranai su šeimomis renkasi į sąskrydį, o vasario mėnesį į konferenciją, skirtą sovietinės armijos išvedimui iš Afganistano paminėti. Organizacijos nariai rengia parodas, mitingus, sportinius bėgimus. Pernai išleistas fotografijų albumas Užmirštas karas, kurio sudarytojas šio karo dalyvis Vytas Lukšys surinko istorines nuotraukas iš visos Lietuvos afganų. Dienos šviesą išvydo ir dokumentinė Audriaus Bitino ir Mido Urbonavičiaus knyga Afganistano mazgas (išsamesnė informacija interneto puslapyje: http://www.afganai.w3.lt).
Baigiama rinkti informacija apie Afganistano kare žuvusius vaikinus, kurių iš tikrųjų esama daugiau negu skelbta iki šiol. Vilniuje, Šiaurės miestelio teritorijoje, ketinama pastatyti paminklą, kuriame bus įamžintos visų žuvusiųjų pavardės. Paminklo simboliu turėtų tapti juodoji tulpė, gabenusi žuvusiuosius cinkuotuose karstuose.
Karo prievolės administravimo tarnybos (KPAT) teritorinio Utenos skyriaus duomenimis, į sovietinę kariuomenę dalyvauti Afganistano kare buvo pašaukti 44 Utenos rajono gyventojai.
Negrįžo du uteniškiai
Muziejuje vykusiame renginyje dalyvavo kaimynystėje gyvenančios dvi uteniškių šeimos, kurių sūnūs žuvo beprasmiame Afganistano kare. Stasys ir Vanda Lavrinavičiai neteko savo vienintelio sūnaus Alvydo. Kai prisimenu, apsiverkiu, ir viskas. Ką dar galėčiau pasakyti? Buvo įstojęs į Kauno politechnikos institutą, svajojo būti inžinieriumi, prisimena V.Lavrinavičienė. Išeidamas sovietinėn kariuomenėn, pasidėjo knygas ir paprašė manęs tik neduok niekam, mama, grįžęs mokysiuos... Ir dabar tos knygos tebestovi...
V.Lavrinavičienė su giminaičiais įveikė ilgiausią kelionę į Afganistano pasienyje įsikūrusį Uzbekijos miestą Termezą, kad pamatytų savo sūnų priesaikos dieną. Ji iki šiol prisimena šimtus, tūkstančius iš visos Sovietų Sąjungos pasimatyti, o gal atsisveikinti su savo vaikais atvažiavusių žmonių... Kamavo karštis, niekur nebuvo galima gauti vandens, o sūnus, su kuriuo moteris susitiko, atrodė pavargęs ir nualintas Uzbekijos sausrų ir troškulio... Visada, kai laiškanešys į pašto dėžutę įmesdavo laišką nuo Alvydo, į mūsų namo langą pabelsdavo paukščiukas. Po to, kai jis žuvo, paukštelis daugiau nebeatskrido, sakė V.Lavrinavičienė.
Petras ir Ona Jotkai visą gyvenimą prisimins tą baisiąją dieną, kai gavo žinią apie savo sūnaus Laimonto žūtį. Tuomet jau buvo vedama sovietinė kariuomenė iš Afganistano. Laimontas jau buvo atitarnavęs beveik dvejus metus. Jis pats dalyvavo išvedant karius. Į sargybą eidavo užsidėjęs 40 kilogramų sveriančius šarvus. Vieną etapą išvedė saugiai, o per kitą žuvo, su ašaromis akyse pasakojo tėvas P.Jotka. Atvežė cinkuotame karste. Mums leido perkelti į karstą, nes atlydėjo jo viršininkas. Kitiems net atidaryti karstų neleisdavo... Kaip dabar matau veidas baltas ir lygus, tik ranka nutraukta ir dvi gilios žaizdos krūtinėj...
Į šių dviejų jaunuolių laidotuves Utenos miesto senosiose kapinėse buvo susirinkę minios žmonių, jautusių sovietinės imperijos laikinumą. Būtent laidotuvėse nuskambėjo pirmosios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nuotaikomis persmelktos drąsios kalbos, pasakytos Antalieptės klebono, mokytojo iš Molėtų, privertusios nejaukiai pasijusti tuos, kurie atėjo pareikšti valdiškų užuojautų ir pakalbėti apie pareigą didžiajai tėvynei. Gėlių jūrai nugulus vieno, o beveik po metų kito jaunuolio kapą, žmonės neskubėjo skirstytis netektys suvienijo ir sujungė, nes taip galėjo atsitikti bet kuriam į sovietinę armiją pašauktam jaunuoliui...
Lietuvos Afganistano karo veteranų organizacija kreipiasi į šio karo dalyvius ir jų artimuosius, prašydama padėti sudaryti kare žuvusiųjų ir dalyvavusiųjų tikslius sąrašus. Organizacija taip pat siekia vienyti ir telkti Afganistano karo veteranus Lietuvos piliečius, siekia jų socialinės reabilitacijos, stengiasi palaikyti ryšius su kitų valstybių analogiškomis ar panašiomis organizacijomis, formuoti objektyvią nuomonę apie Afganistano karą ir jo dalyvius (veteranus), įamžinti nukentėjusiųjų kare atminimą, atstovauti Afganistano karo veteranų interesams bendraujant su Lietuvos Respublikos valdžios atstovais bei globoti ir palaikyti ryšius su Afganistano kare žuvusiųjų šeimomis.
© 2004 "XXI amžius"
|