Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Kryžkelės
Likimai
Nuomonės
Gimtas kraštas
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pėdsakai

Julė Kilčiauskienė

Jonas ir Ona Ruzai

Onos Ruzienės lino raižiniai

Tą gražų kovo 27-osios rytą Ramygaloje, po šv.Mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kurias aukojo klebonas kun. Edmundas Rinkevičius, visi skubėjo į mokyklą. Vieni važiuoti, kiti pėsčiomis panoro nueiti tą kelią, kurį kasdien daugelį metų eidavo mokytojai Jonas ir Ona Ruzai. Mokytoja Ruzienė mokė vaikus piešimo ir braižybos, mokytojas Ruzas – gimtosios kalbos, vadovavo vakarinei mokyklai, bibliotekai. Čia, mokykloje, ir įvyko jų mirties metinių (Onos dešimtųjų, Jono pirmųjų) minėjimas.

Mokykla laukė pasipuošusi. Svečiai pirmiausia buvo pakviesti į turtingą, su didele meile parengtą personalinę jų parodą. Vieni gėrėjosi dailininkės O.Ruzienės akvarelėmis, grafika, kiti skaitinėjo kalbininko J.Ruzo gautus apdovanojimus, garbės ir pagyrimo raštus už kraštotyrą, garsiąją dvitomę Ėriškių kolūkio istoriją, treti džiaugėsi sutiktu giminaičiu ar draugu. Įdomu, kad čia, į Ramygalą, kur praėjo patys brandžiausi ir skaudžiausi (vos septintus metus įpusėjęs mirė vyresnysis sūnus Kęstutis) mokytojų Ruzų gyvenimo bei veiklos metai, suvažiavo abiejų artimieji iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Raseinių, Utenos, Šilų ir iš mokytojo J.Ruzo gimtinės Moceikų (netoli Vadoklių, Panevėžio rajone) bei iš mokytojos O.Ruzienės-Čižaitės tėviškėlės - Kuktiškių (Utenos r). Gaila, nežinant adresų, nebuvo pakviesti šiauliečiai ir kai kurie panevėžiškiai draugai.

Antroji ir svarbiausioji renginio dalis – Ramygalos vidurinės mokyklos mokytojų ir mokinių parengta programa. Mokiniai buvo itin drausmingi ir šventiški, o pasisakymų kalba aiški, literatūrinė (mokytojas Ruzas neturėtų priekaištų). Jie supažindino su Ruzų šeimos gyvenimu, O.Ruzienės–Čižaitės vaikystės prisiminimais, studijų metu rašyto dienoraščio fragmentais, su J.Ruzo pasipiršimo laišku savo brangiajai Onutei. Įdomu ir tai, kad paskui, gyvenant šeimoje, jis kitaip žmonos ir nepavadino. Onutė savo švelniu elgesiu, giliu vidiniu taurumu, meniška siela buvo verta ne tik pagarbios vyro meilės. Jos motiniškas, šviesus rūpestis išliko jaunesniųjų šeimos giminaičių, bendradarbių širdyse.

Mokykla, parengusi puikią programą, neleido susirinkusiesiems nuobodžiauti, pauzes užpildė mažieji lakštingalėliai iš Panevėžio rajono muzikos mokyklos. Jie, savo instrumentais tai graudžiai, tai ilgesingai prisiliesdami prie kiekvienos širdies, privertė sustoti akimirką kitą amžinybės prieslenkstyje, suvokti pasaulio ir meno grožį.

O kai vaikai nutilo, vėl išgirdome renginio vedėjos, mokyklos muziejaus vadovės Irenos Zubauskienės balsą. Ji pakvietė pasidalyti prisiminimais. Vienas po kito stojosi svečiai: Panevėžio miesto Kalbos sekcijos gydytojas Rimantas Erlickas, Panevėžio dailės mokyklos dėstytoja dailininkė Savirija Kaziūnaitė, Panevėžio sveikuolių klubo vadovas Kazimieras Ilginis. Itin jautriai kalbėjo O.Ruzienės sesuo Laima Lukauskienė. Laimutė vaikystėje patyrė nelaimingą tremtinės dalią. Sibiro žemėn atgulė abu tėvai. Ją, našlaitę, grižus tėvynėn, priglaudė vyresnioji sesuo Ona ir jos vyras Jonas. Čia, Ramygaloje, Laimutė baigė vidurinę mokyklą. Iš čia ji buvo išleista į tolesnį mokslą. Kiti giminaičiai prisiminė savo vaikystės viešnages mokytojų Ruzų artumoje.

Prisimenu ir aš dėdienės švelnumą ir mokėjimą bendrauti, suprasti ir mylėti svetimus vaikus, jiems padėti, aukotis. Tie pasivaikščiojimai, kai rimsta gamta ir žmonės, gilūs apmąstymai kūrybos, gyvenimo ir darbų dar šiandien gyvi mano širdyje. Prisimenu jos džiaugsmu švytintį laimingą veidą, palinkusi prie piešiančių vaikų. (Ją lankydavau Dailės mokykloje – dabar ten Marijonų koplyčia – ir kartą, tyliai pravėrusi per pamoką duris, grožėjaus...) Ji tikrai labai mylėjo savo pašaukimą ir buvo laiminga galėdama kitus jo mokyti.

Paskutiniais darbo metais, jau būdama pensijoje, O.Ruzienė mokė tikybos Panevėžio 12-oje vidurinėje mokykloje. Ėjo pirmieji nepriklausomybės metai, ji labai norėjo, kad Lietuvos vaikai augtų dvasingi, mylintys Dievą. Kartą, eidama į sekmadienio Mišias Katedroje, užsuko pas mane. Rankoje laikytą popieriaus ritinėlį išvyniojusi padovanojo sakydama: „Julyte, tai Balninkų, tavo pirmos darbovietės, bažnyčia“. Sovietiniais metais iš mūsų, jaunosios kartos ugdytojų, galvų Dievas buvo išguitas. Tas paveikslas, nuo sienos žvelgiantis į mane, skatino kritiškai vertinti savo pažiūras, daryti išvadas. Žinoma, buvo ir pokalbiai – aistringi, skaudūs. Gal jau seniau, o gal visą laiką prabilo budėjęs verdiktas: namai žmogui turi būti kaip bažnyčia - ugdantys šventumą, apsaugoti nuo niekingų minčių ir gyvenimo. O Dievas turi gyventi žmogaus širdyje. Kartais net kaip paslaptis, kaip žmogaus kredo... Gilūs ir prasmingi buvo mano ir dėdienės bendravimo vaisiai.

Mano mamos jauniausias brolis (19 metų jaunesnis) J.Ruzas, po Vilniaus universiteto baigimo pradėjęs darbą leidyklos redaktoriumi, panašiai ir baigė – redaguodamas Pasaulio lietuvių žurnalą „Šaltinis“. Kai šeima iš Ramygalos atsikėlė gyventi į Panevėžį, O.Ruzienė jau ne vienerius metus dirbo Panevėžio dailės mokykloje dėstytoja, priklausė Panevėžio dailininkų sekcijai. J.Ruzas, aktyviai visą gyvenimą dalyvavęs Panevėžio rajono kraštotyroje, buvo gimtosios kalbos puoselėtojas ir sergėtojas. Dažnas su juo bendravęs tai prisimena, neretas buvo ir apibartas už svetimybes, barbarizmus ir visokius kitokius „mašalus“ gimtojoje kalboje, o aš kiekvieno susitikimo metu vis buvau „tiesinama“. Jis mėgo tarmes, susižavėjęs jų klausydavosi. Rinkdamas vietovardžius, tyrinėdamas kaimo gyvenimą iš tūkstančio Panevėžio rajono kaimų J.Ruzas buvo aplankęs septynis šimtus. Taip pat jis buvo aktyvus Sveikuolių klubo narys, kitiems propagavęs ir pats gyvenęs Polio Brego, Vydūno nuostatomis. Ne kartą dėl to artimųjų išbartas ir kitokių nemalonumų turėjęs, jis šio gyvenimo būdo neatsisakė. Ir tiesiog nenustygdavo namuose, domėdamasis viskuo, kas savam krašte darėsi. Nors mokytojai tada negalėjo eiti į bažnyčią, Ruzų šeima važiuodavo į Anykščių bažnyčią, ten jų niekas nepažinojo. O mano tėviškėje nė vieni atlaidai nepraeidavo be dėdės Jono. Nors trobelė menka, gyvenome skurdžiai, po šv. Mišių Šilų bažnyčioje pas mus susirinkdavo daug giminių. Ne tik pietums, bet ir pasikalbėti, prie stalo padainuoti liaudies dainų. Jonas atvažiuodavo anksti ryte, pirmu autobusu. Taip ir regiu jį atbrendantį per rasotą pievą, visada besišypsantį. Tėtis dar ruošdavosi apie gyvulius, mama kaip voverytė sukdavosi apie krosnį, iš kur sklido skanūs kepsnių kvapai. Aš tvarkydavau namus ir būdavau nepatenkinta, kad dėdė per anksti atsirado. Bet jis neįsižeisdavo, tik juokdavosi, patapšnodamas ranka man per petį. Dėdei buvo įdomu stebėti, kaip ruošiamės atlaidams, kaip auga gyvuliai, pasėliai, pasivaikščiodavo po sodą.

Iš Onos Čižaitės dienoraščio,
rašyto studijuojant Vilniaus
dailės institute

... Sako, alkanas žmogus galingas, ryžtingas. Tebūnie mano siela vis išalkusi mokslo, svarbiausia tai dirbti ir ištesėti.

... Taip, tikrai įvairūs žmonės... Ir blogi, ir nieko neveikią, tik kenkią ir pavydūs gali būt. Bet tas pavydas juos tik skatina. Jie dairosi ir mato pirmyn besiveržiančius, o kaip, nejaugi aš atsilieku, ne, tai siaubinga. Geriau mirt. Ir stengiasi savo praleistą laiką atgauti, pasispausti, nors sunku esti iš savo įpročių išsivaduoti. Ar galima pateisint save gerai sunaudojus laiką kitam, o ne savo gyvenimo pašaukimui. Ne, jokiu būdu ne. Jei tave skriaudžia, spaudžia, stenkis lyg atlenkta šaka ir savo senas sąlygas atgauti, ir tuo pačiu įsibėgėjimu lėkti pirmyn. Imti rekordus. Pirmaut. Dirbti, kiek gali, kad neturėtum sau priekaištų. O ta sąžinė žmoguje – labai geras rodiklis elgesio gyvenimo. Kas kiek – tuoj išmetinėja. Bet laikas daro spragas. Nušliauži kartais ir gana apgraibom, ir pakimbi ore, o kas menininkui reiškia patyrimas, gyvas jausmas ir meilė darbui, tą galima kelt kiek gali, išugdyt. Spragas galima užgydyt.

... Reikia rašyti tetei laišką. Jis taip mane myli ir didžiuojasi. Aš jaučiu. Rašo: „Iš kur pas tave tiek daug proto. Vaikeli, tu padedi mums ir broliukui”. Rašo, kad daug padedanti. Sako: „Brangiausias Dieve, Tu padėk jai“. Puikus, geras tėvelis ir koks jam džiaugsmas, kai gauna laiškelį ar siuntinėlį. Malonu labai. Jam gyvenimas teikia tiek daug kančių ir vargo, mažai buvo pragiedrulių. Jis neturi savo vaikais nusivilti, Dieve, kaip norėtųsi jam gyvenimo pabaigą nuskaidrint paskutiniu saulės šypsniu pilnu. Kad jis arti, vėl tėvynėj būtų ir matytų save naujam gyvenimui įkūnytą, tvirtą, ramų, pasiryžusį, šviesų savo 4 vaikų pavidale.

Baisus daiktas ištrėmimas. Tu bėk: „Nuo tos kaltės žmogus vis tiek nepabėgsi ir nuo savęs“ (panašiai).

Vargšė mamytė, ji neišlaikė to vieno didelio smūgio.

Keista, ir nėra ką kaltinti giliau, objektyviau pagalvojus.

Gal tik vieno dalyko visur ir visiems reikia - giliau suprasti kitus žmones, nežiūrint į viską taip šaltai įstatymo vardu. Nejau gyvenimas visą laiką bus toks margas ir skaudus? Keisis gyvenimo formos, o žmonių santykiai vis bus rafinuoti. Nenuoširdūs. Nežinau, kaip tai reikia suprasti.

Teisybė yra viena ir ji turi laimėti. Nors prieš mirštant senas žmogus ją pamatytų, o jaunam nenuleidžiant rankų kovoti. Šalin nepasitikėjimas! Šalin proto varžtai, stabdžiai, kurie tūno pačiame žmoguje!

Bet kaip jau man patarė nuoširdžiausias, kad negali būti atviras su visais. Tik su maža išimtimi... Žmonėmis.

Bet gyvenimas rieda pirmyn.

Nejau žmogaus siela virs vis tokia snaudžianti ir apkurtusi.

O juk buvo tokių genijų, žibintų: Puškinas, Repinas, Tolstojus, kiti, daug jų. Jie šviesūs ir kitiems kelią švietė, o jie irgi buvo žmonės. Bet kiekvienas turi kovoti dėl savo teisių. „Būti pastumdėliu nepadoru. (...) Motina, tu tikrai manęs tokios nenorėtum matyt“.

1950. VI. 18.

...Šiandien ryte buvom koplyt. Ir man Jos paveikslas buvo tikrai nežemiškai gražus. Žiūrėjau, žiūrėjau su meile: ir mačiau nekaltybės, ramybės, meilės, norėjimo gero išreikšta ir apsupta dieviškumo aureole dvasine. Ir aš tikrai mylėjau ne tik savo, bet ir Motinos Motiną. Buvo gera, lengva, mintys skaidrios, lengvos kaip krištolas, o taip pat ir siela. Galvoju, tikrai žmogus... jam pirši, aiškinsi gera, bet jei jis nenorės, tai tikrai nieko neišeis iš tų norų gerų. Reikia pačiam ieškoti, pastebėti, pasisavinti, kas atrodo naudinga.

... Aušta... Žiūriu, dairaus po žmones, po pasaulį, stebiu save. Žinoma, daug ko nesuprantu, nepamatau. Bet kiek yra blogų, dėl kurių kentėti tenka vienai, o sutinki ir gerų, tikrų angelų draugių. Ir vyrų tikra to žodžio prasme. Kilnios širdies, teisumo, išminties, užuojautos šaltinį, kurs, žinoma, randasi iš aukščiau, jo nematei. Tik dabar. Kas tas vingus žmogaus gyvenimas. Buvau filme “Grafas Monte – Kristo”. Kiek blogų žmonių, intrigantų, kuriuos tikrai reikia pamokyti ir atkeršyti, ir likimas lyg pats keršija be grafo rankos pridėjimo. Keista su draugėm. Nori gero, nenori pikto, bet ir pats gi nenori likti gyvenime palaidotu. Gyventi, imti kas patinka, kas gražu – mylėti. Juk nekalta esi, kad myli ir nori būti mylima.

...Duok, Dieve, nejaugi aš pradėčiau naują gyvenimą?

Gal, nežinau.

1950.VI.20.

Jono Ruzo pasipiršimo laiškas mylimajai

Brangioji Onute,

Su maloniu pavasario vėjeliu skrenda mano gražios svajonėlės į ten, kur Tu gyveni. Likimas taip lėmė, ir aš Tave pamilau. Pamilau Tave, Onute, už Tavo gerą būdą, širdelės jautrumą ir nuoširdumą, kurį man visuomet rodei. Žinau, Onute, kad Tu esi gera mergaitė, todėl ir nutariau Tau pasipasakoti, ne tik visus džiaugsmus, bet ir rūpestėlius, kurie širdelę slegia.

Bet, prieš pradėdamas pasakoti tai, ką esu žadėjęs, aš norėčiau tavęs, brangioji Onute, paklausti vieno dalyko, kuris, tiesą sakant, ir yra svarbiausias, dėl kurio ir nutariau Tau šį laiškutį rašyti.

Taip Tave, Onute, pamilau, taip Tavęs pasiilgstu, jog kur tik einu, ką tik dirbu, kur tiktai žingsnelį žengiu, visados ir apie Tave, Onute, svajoju. Todėl nenuostabu, kad ir naktelėmis kartais sapnuoju. Atrodo, pasakoji savo maloniu balseliu visus savo rūpestėlius, kurie širdelę spaudžia. Ir linksma paskui pabudus, kad sapnavau mergaitę, kurią esu pamilęs. Tikiu, Onute, kad ir Tu mane esi pamilusi, nes, būdavo, taip nuoširdžiai viską pasakoji, taip gražiai, lyg angeliukas, į mane žvelgi. Ir man būdavo linksma, kad į mane krypsta geros mergaitės žvilgsnis. Taip tave, Onute, pamilau, taip Tavęs pasiilgstu, jog man nebelieka nieko kito daryti, kaip tik paprašyti Tavęs rankutės, arba, kitais žodžiais tariant, brangioji Onute, ar Tu sutiktum už manęs tekėti?

Nežinau, ar šis mano klausimas Tave, Onute, nustebins, ar ne, bet tikiu, kad suprasi, jog aš negalėjau kitaip pasielgti. Pirma, tokie jau pas mus yra papročiai, kad berniukas visada pirmas prašo mergaitės rankos, antra, kažkaip nepatogu draugauti su mergaite, su kuria nesi susižiedavęs. Aš būsiu geras berniukas, vengsiu to, kas žema, nedora, Tave, Onute, visada mylėsiu. O dėl mano įsitikinimų, tai turiu pasakyti, kad buvau, esu ir būsiu religingas, kaip kad didžioji dauguma mūsų tautiečių. Nors apie save ką nors pasakoti yra nepatogu, bet panašiai galiu pasakyti ir dėl būdo. Kad ir daug ko per tuos keliolika metų gimnazijoje ir universitete besimokydamas išmokau, bet niekas manyje nepasikeitė, pasilikau toks, koks buvau ir prieš keliolika metų, t.y. nei rūkyti, nei gerti, nei kitaip kaip nors nedorai elgtis neišmokau. Toks visada ir liksiu. Ir nedoras bernukas aš būčiau, jeigu savo senus tėvelius apvilčiau, kurie dideles viltis į mane dėjo, sakydami: „Vaikel, mokykis, kas tik tau patinka, ko tu nori. Tik būki visados geras, visados kalbėki poterėlius“. Su tokiais bei panašiais pamokymais išlydėdavo mane motutė į Vilnių. Ir jeigu motutė gražiai prašo, argi neklausysi? Ką gi tada pasaulyje reikėtų beklausyti? Tikiu, kad Tu, Onute, esi labai gera mergaitė, tave brangioji motutė gražiai išauklėjo, gražiai išlydėdavo, kai Tu mokeisi. Žinau, kad Tau buvo yra ir bus brangios mūsų krašto žmonių tradicijos bei papročiai. Tikiu, kad Tu su jais esi suaugusi ir nuo jų niekados nesiskirsi, jų niekada nepamirši. Oi kaip būtų liūdna, jeigu Tu, Onute, neigiamai atsakytum, jeigu neigiamą atsakymą iš Tavęs gaučiau. Aš tada žinočiau, kad visos mano gražios svajonėlės jau yra pražuvusios, kad niūrios dienelės prieš mane atplaukia. Tada žinočiau, kaip sunku žemelėje yra gyventi, jei esi nedrąsus bei drovus. Žinoma, kad ir kaip skaudu būtų, turėčiau susitaikyti su savo likimu. Įkyrus berniukas niekada nebūčiau, niekad, niekad daugiau nebeateičiau gražiai pasišnekėti. Ką gi pagalvočiau: „Ar mano būdas, ar mano pažiūros nepatinka, tai kaipgi galima ateiti”. Bet tikiu, kad mes pasitikime vienas kito geru būdu, kad mūsų pažiūros ir įsitikinimai yra vienodi. Juk visada mes susitikę gražiai kalbėdavomės. Aš padariau viską, kas galima, kas nuo manęs priklauso: Tavęs rankutės gražiai paprašiau ir tikiu, kad Tu, Onute, manimi pasitikėsi, kaip kad aš Tavimi pasitikėjau Tau laiškutį rašydamas, viską atvirai pasipasakodamas. Tikiu, kad Tu, brangioji Onute, nenorėsi, kad tarp mūsų prasidėjusi graži draugystė nutrūktų. Tikiuosi, kad Tu panorėsi susieti savo likimą su mano likimu, kad mes visada vienas antrą maloniai paguosim, gražiai gyvensim. Bet, prieš pradėdami drauge gyventi, prieš užsidėdami aukso žiedelius, mes paprašysime Dangaus palaimos, kad Aukščiausias Dievulis savo dieviškąja ranka mus abu palaimintų, kad gyvenimas mums būtų gražus ir mielas.

Ir aš Tau, brangioji Onute, prižadu ne tik aukselio žiedelį, ne tik šilkų kaspinėlį, bet ir savo gerą būdą ir meilius žodelius. Kai mes būsim vedę, tai aš Tau kaseles paglostysiu, veidelius išbučiuosiu. Geriausios laimės linkiu Tavo sesutei ir broliukams. Sudie, pasilikite laiminga, brangioji Onute, nuo Tavęs laiškučio aš lauksiu lauksiu. Su pagarba Tave, brangioji Onute, nuoširdžiai mylįs

Jonas.

* * *

Giminės ir artimieji dėkoja Ramygalos vidurinės mokyklos direktoriui Algimantui Adašiūnui, mokytojams ir mokiniams, savo muziejuje saugantiems išlikusią dalį mokytojų Jono ir Onos Ruzų bibliotekos, dailės ir kraštotyros darbų ir surengusiems atminimo šventę.

© 2004 "XXI amžius"