|
Vienvaldystė: planai ir tikrovė
Jau keleri metai, kai Rusijos žiniasklaidoje prezidentas Vladimiras Putinas vaizduojamas kaip supermenas. Pilasi liaupsės, jog Rusijai labai pasisekė su tokiu prezidentu, jis lyginamas su imperatoriumi pasiskelbusiu Petru Pirmuoju. Pasirodė daugybė knygų ir knygelių, netgi skirtų vaikams, kuriose V.Putinas vaizduojamas kaip visokių dorybių įsikūnijimas nuo pat ankstyvos vaikystės. Tokie kūriniai primena Volodios Uljanovo (Lenino) ar Leonido Brežnevo vaikystės aprašymus. Tarsi nukopijuoti, tik pakeisti posakiai. Knygose apie V.Putiną, skirtose suaugusiesiems, Rusijos prezidento V.Putino biografija pateikiama tarsi šventųjų gyvenimo aprašymai.
Neseniai Vokietijoje pasirodė žurnalisto Boriso Raitšusterio, vadovaujančio žinomo ir įtakingo Vokietijos žurnalo Focus Maskvos biurui, knyga Vladimiras Putinas. Kur jis veda Rusiją?. Knygos autorius rašo, jog iki šiol V.Putinas neturi patikimų savo valdžios pamatų, nors kaip ir anksčiau didžioji rusų dauguma pritaria jo deklaracijoms. Tas V.Putino populiarumas gali būti pripažįstamas pasaulyje tik tokiu atveju, jeigu politinis Rusijos gyvenimas vyktų pagal demokratines taisykles. Tačiau apie tokią ateitį, kai buvo bandoma vadovautis demokratiniais principais, dabar, perrinkus V.Putiną antrajai kadencijai, nėra ko ir svajoti. V.Putinas faktiškai likvidavo dargi tuos vos užsimezgusius demokratinius institutus, kurie buvo likę nuo B.Jelcino vadovavimo laikų. Kol V.Putino valdžia dar buvo nepakankamai tvirta, jis laviravo tarp įvairių politinių ir finansinių grupuočių. Siekdamas išsilaikyti, jis faktiškai nesiėmė jokių ryžtingesnių veiksmų. Todėl, norom nenorom, tenka V.Putiną prilyginti dvigalviam ereliui Rusijos herbe: viena jo galva žvelgia į dešinę, kita į kairę. O pirmyn dvigalvis erelis nežiūri, rašo B.Raitšusteris.
Autoriaus žodžiais tariant, įsigalėjusi neregėta korupcija sukėlė visuomenėje panišką baimę, jog bet koks valdžios pasikeitimas Kremliuje sukeltų dar didesnę korupciją. Vyrauja nuomonė, jog, atėjus naujai valdžios komandai, ta ims vogti dar su didesne energija, tuo tarpu senoji gvardija daugiau ar mažiau jau pasisotino ar bent jau apribojo savo apetitus. Tokia pozicija, plačiai paplitusi Rusijoje, Vakarų pasaulio žmonėms atrodo absurdiška, tačiau nemaža dalis tiesos tokiuose teiginiuose, deja, yra. Šiandien labai sunku surasti Rusijoje žmonių, kurie tikėtų, kad politikai iš tiesų rūpinasi žmonėmis. Daugumos rusų nuomone, politikai pirmiausia siekia bet kokiu būdu praturtėti. B.Raitšusteris teisingai pastebi, jog toks daugumos Rusijos žmonių skepticizmas visiškai suprantamas, jeigu tik pažvelgtume, kaip fantastiškai praturtėjo buvęs Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas. Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos ekspertų duomenimis, jo šeimos turtas vos per kelerius metus padidėjo net dviem milijardais dolerių. Todėl V.Černomyrdinas tapo tarsi didžiausiu nekenčiamo valdžios atstovo simboliu.
Nors niekas ir nesitikėjo stebuklo kovoje prieš korupciją, kuri tapo didžiausia amžiaus problema, vis dėlto po daugkartinių aštrių V.Putino pasisakymų ir pažadų didelė dalis rusų tikėjosi, jog bus imtasi kokių nors, bent jau minimalių priemonių tam reiškiniui sustabdyti. Visuomenė laukė žadėtų sensacingų teismo procesų, kurie parodytų, kad nebaudžiamumo laikotarpis baigėsi
Tačiau Kremlius ir toliau demonstruoja tą kovą su korupcija tik kaip priemonę asmeninei V.Putino valdžiai įtvirtinti, - teigia B.Raitšusteris.
Kita vertus, visi V.Putino bandymai išspręsti Čečėnijos konfliktą jėga arba politinėmis priemonėmis, surengiant demokratinį referendumą ar Čečėnijos prezidento rinkimus, baigėsi nesėkmingai. O realaus problemos sprendimo kaip nebuvo, taip ir nėra. Nepaisant to, Kremlius ir toliau kuria taikos Čečėnijoje iliuziją. Kremliaus valdovai stengiasi nepastebėti realybės ir nuolat teigia, kad laisvės siekiančioje Čečėnijoje padėtis normalizavosi. Tas pats vyksta ir tariamajame kovos su korupcija normalizavimo fronte.
Knygos autorius, vertindamas naująjį Rusijos carą V.Putiną, gana taikliai pastebėjo: Jame kiekvienas gali rasti tokį prezidentą, kokį nori matyti. Reformatoriai jame įžiūri žmogų, norintį vesti Rusiją vakarietiškos demokratijos kryptimi ir siekiantį vykdyti progresyvią ekonominę politiką, kad pritrauktų užsienio investuotojus. Kiti jame regi carą, kuris tvirtai laiko savo rankose visą valdžią ir nepakenčia jokių konkurentų. Galima pridurti, kad yra ir trečia, gana didelė Rusijos politikų ir gyventojų dalis, kuri su V.Putinu pirmiausia sieja imperijos ir Rusijos, kaip supervalstybės, atkūrimą.
Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Sedovas dienraštyje Komsomolskaja pravda rašo, jog V.Putinas prieš rinkimus pažadėjo Rusijos žmonėms ne tik per dešimt metų padvigubinti bendrąjį vidaus produktą (BVP), bet ir per trejus metus likviduoti skurdą arba mažiausiai tris kartus sumažinti varguolių skaičių, kad jis būtų tik 10-12 proc. visų Rusijos gyventojų. Tačiau V.Putinas šią naštą užkrovė ne sau, o naujajam premjerui M.Fradkovui. Anot A.Sedovo, kad nepasirodytų, jog premjero kėdė ne medumi patepta. Bet iš kur imti pinigų tokiems grandioziniams planams? Ogi paprastai premjerui aiškiai pasakyta: išbuožinti turtuolius pirmiausia pakratyti vadinamųjų oligarchų pinigines. Vien tik mokesčių inspektorių pateiktas ieškinys Jukos ir Sibneft naftos kompanijoms siekia šešis milijardus dolerių. Tokių pinigų pakaktų visų Rusijos mokytojų ir gydytojų atlyginimams padidinti. Tad jeigu išbuožintų visus oligarchus, susidarytų dar kokia dešimt milijardų. Tik bėda ta, kad tie oligarchų milijardai jau nusėdo Vakarų bankų seifuose
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|