|
Tadžikistane tebesvajojama
apie ramų gyvenimą
Jungtinėms Amerikos Valstijoms pradėjus karą su terorizmu, amerikiečių žvilgsniai nukrypo ir į postsovietines Centrinės Azijos respublikas. Ypač į Tadžikistaną, valstybę, kuri ribojasi su Afganistanu ir nedvejodama sutiko amerikiečiams pagelbėti.
Ilgus dešimtmečius Tadžikistanas laikytas artimiausia Rusijai Centrinės Azijos respublika. Pastaraisiais metais Maskvos santykiai su Dušanbė gerokai atšalo. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl tadžikai nusprendė paremti amerikiečius.
Centrinėje Azijoje Tadžikistanas turi visas galimybes tapti vyraujančia šio regiono valstybe, ypač dabar, kai oficialiai skelbiama, jog pilietinis karas šioje šalyje jau praeitis. Deja, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia visiškai ramu.
Pilietinis karas Tadžikistane prasidėjo dar 1992-ųjų pavasarį. Sostinėje Dušanbė įsikūrusiems ir valdžios nenorintiems užleisti buvusiems komunistams teko nusileisti opozicinių grupuočių reikalavimams. Deja, šalies šiaurėje įsikūrusios Leninabado provincijos vadovai bei jų sąjungininkai pietiniuose regionuose atsisakė paklusti naujajai valdžiai. Tam pritarė ir etninė uzbekų mažuma. Lapkričio pabaigoje šalies Aukščiausiosios Tarybos priimtų nutarimų opozicija nepalaikė, o gruodžio viduryje Tadžikistano liaudies frontas, kurį rėmė Rusija bei uzbekų mažuma, šturmavo šalies sostinę.
Iki 1997-ųjų prie TadžikistanoAfganistano sienos nesiliovė kovos. Tuo tarpu Liaudies fronto lyderiai nepasidalijo valdžia: S.Safarovas ir F.Saidovas žuvo per susišaudymą 1993-iaisiais. Tadžikistano sostinė ilgus metus priminė karo mūšio lauką. 1997-aisiais tuometis Tadžikistano prezidentas Rachmonovas ir religinis opozicijos lyderis Saidas Abdula Nuris Maskvoje pasirašė taikos sutartį. Tačiau tai toli gražu nereiškė, kad viskas baigta. Daugelis abiejų kovojančių pusių karo vadų atsisakė palikti mūšio lauką. Karas tęsėsi, aršūs mūšiai vyko Rašto slėnyje, į Rytus nuo Dušanbė. 2002-ųjų sausį Tadžikistano vidaus reikalų ministras viešai paskelbė, kad vien 2001-aisiais buvo sunaikinta 80 partizanų grupuočių, nukauta 50 kovotojų bei 200 paimta į nelaisvę. Bene didžiausia karinė operacija vyko 2001 metų vasarą rytiniuose šalies rajonuose. Šios operacijos metu buvo nukauti svarbiausieji opozicijos vadai R.Sanginovas ir M.Mansurovas. Susirėmimų metu naudota artilerija, sraigtasparniai, neišvengta ir civilių aukų. Tų pačių metų vasarį devyni vadai pasmerkti nuteisti mirties bausme, o 72 kovotojai kalėti 18-25 metus. Kai kuriems lyderiams pavyko pasprukti į kaimyninį Afganistaną ir prisijungti prie Al Qaedos teroristų tinklo, besislapstančių pavienių kovotojų tebeiškoma iki šiol.
Prezidento Rachmonovo režimas pagarsėjo žiaurumu. Beveik visoje šalies teritorijoje patruliavo armija, pareigūnai savavaliavo ir neretai rankas susitepdavo krauju. Šiandien daugelis jų neteko turėtų postų ir leidžia dienas už grotų. Tuo tarpu oficialioji Dušanbė stengiasi laikytis stiprios rankos pozicijos, o tai daugeliui nepatinka.
Nerimą kelia ir prezidento vykdoma politika. Akivaizdu, kad Rachmonovas visomis išgalėmis stengiasi užsitikrinti galią. Jo atstovaujama Tadžikistano liaudies demokratinė partija parlamente sudaro absoliučią daugumą, opozicinių partijų atstovams gresia persekiojimai, jie praktiškai neturi jokių galimybių užimti aukštus postus regioninės savivaldos organuose. Tikrąja opozicija būtų galima vadinti vos vieną partiją, kuri leidžia laikraštį Najot (Išgelbėjimas). 2002-ųjų spalį šiame leidinyje buvo išspausdintas atviras penkių opozicinių partijų atstovų laiškas Tadžikistano prezidentui, kuriame piktinamasi, kodėl opozicijai neleista dalyvauti šalies kultūrinėje veikloje.
Tadžikų politikai jaučia didžiulį šalies teisėsaugos pareigūnų spaudimą. Pavyzdžiui, vienos opozicinių partijų lyderis M.Iskandarovas 2003-iųjų sausį buvo du kartus sulaikytas, o du jo asmens sargybiniai įkalinti. Politikui pavyko išeiti į laisvę tik įsikišus pačiam prezidentui Rachmonovui.
Prognozuojama, kad Tadžikistano prezidentas gali mėginti apsimesti sekąs JAV pavyzdžiu ir, prisidengęs kova prieš terorizmą, palaipsniui žiauriai susidoroti su islamą išpažįstančia opozicija. 2002 metų vasarą buvo oficialiai paskelbta, kad trys Guantanamo karinėje bazėje įkalinti tadžikai, kilę iš religingumu garsėjančio Isfaros miesto, neva yra ir vienos opozinių partijų nariai. Praėjusiųjų metų lapkritį net 63 įvairiose Isfaros institucijose dirbantiems pareigūnams buvo pareikšti kaltinimai vykdant nusikalstamą politinę bei religinę veiklą.
Tačiau būtų neobjektyvu kaltinti vien šalies prezidentą ar jo aplinkos žmones. Daugeliui tadžikų kelia siaubą pats žodis opozicija, mat taikūs gyventojai dar nespėjo pamiršti vos prieš kelerius metus vykusių kruvinų kovų. Prezidentas Rachmonovas yra ne kartą viešai pareiškęs norą sukurti demokratinę valstybę, kurioje būtų laikomasi įstatymų. Deja, prezidentas nepakenčia kritikos savo adresu ir jau ne vienas tadžikų žurnalistas pakliuvo jo nemalonėn. Be abejonės, Rachmonovo indėlis kuriant demokratinę valstybę milžiniškas, tačiau baiminamasi, ar jo režimas ilgainiui netaps autoritariniu.
Neseniai vyriausybė pasiūlė pakeisti šalies Konstituciją ir prailginti prezidento kadenciją. Tokios įstatymų pataisos leistų prezidentui piktnaudžiauti valdžia, todėl joms nepritaria opozicijos atstovai bei užsienyje gyvenantys tadžikai.
Tadžikijos pareigūnai korumpuoti, kyšių nesibaido net ir švietimo sistemos tarnautojai. Nuolat didėjantis nedarbas verčia tūkstančius tadžikų vykti į Rusiją sezoniniams darbams, ypač statybose. Rusija baiminasi augančio migrantų skaičiaus, kuris neabejotinai turės įtakos Tadžikistano ekonomikai bei jo piliečių grovei. Negalėdami pragyventi vis daugiau tadžikų įsitraukia į prekybą narkotikais.
Šalies vadovų laukia nelengva užduotis: jiems teks atrasti būdų, kaip paspartinti ekonominį augimą bei padidinti pasitikėjimą vyriausybe, užkirsti kelią korupcijai bei priversti visose valstybinėse institucijose dirbančius pareigūnus suvokti, kad jie privalo atstovauti visų piliečių, nepriklausomai nuo jų etninės ar religinės priklausomybės, interesams. Jei Tadžikistano lyderiams nepavyks to padaryti, ši šalis ir toliau bus laikoma nestabilia valstybe.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|