Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Kryžkelės
Likimai
Nuomonės
Gimtas kraštas
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mokslo kelyje su tvirtomis pažiūromis

Prof. Donatas Kačerauskis

Beveik pusšimtį metų maisto mokslo baruose darbuojasi KTU Maisto instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis ir Universiteto Maisto technologijos katedros profesorius, habilituotas daktaras Donatas Kačerauskis, savo darbais seniai žinomas maisto mokslo ir pramonės visuomenei. Jis – septynių monografinio, mokomojo pobūdžio knygų, pusketvirto šimto mokslinių ir techninių straipsnių, dvidešimt vieno išradimo autorius ar bendraautoris, tęstinio mokslinio leidinio „Maisto chemija ir technologija“, Žemės ūkio enciklopedijos mokslinių redakcijų narys, mokslinio žurnalo „Cheminė technologija“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, įvairių leidinių recenzentas, kelių visuomeninių organizacijų narys, vienas Instituto įkūrėjų. Kolegų išrinktas, jam vadovavo1989-2000 metais. Buvo KTU senato, kitų institucijų mokslo tarybų, sekcijų narys. Įvairiapusiška bei įdomi jo veikla moksle ir gyvenime. Profesorių kalbina Aldona VASILIAUSKAITĖ.

Beveik pusę amžiaus dirbote mokslo baruose. Galbūt tėvai ar kas iš giminių buvo susiję su mokslo pasauliu, ir tai persidavė jums?

Deja, ne, nors tėvai ir giminės buvo tų laikų išsilavinę žmonės. Tėvai labai mėgo skaityti knygas, spaudą, klausytis radijo, ypač apie politiką. Tai, matyt, persidavė man. Vidurinėje ir aukštojoje mokyklose daugiau skaitydavau ne vadovėlius, bet grožinę literatūrą, prieškarinių metų Ateities spindulių, Ateities, Kario, Trimito, Naujosios Romuvos, Kultūros komplektus, okupacijų meto spaudą. Prisimenu 1939 metus, kai man buvo septyneri, su tėvu nuėjome į parduotuvę pirkti radiją, ir tą pačią dieną aš klausiausi komentaro apie SSRS ir Suomijos karą, nors ir nelabai ką supratau. Radijo klausymas liko būtinybė visam gyvenimui. Domino ir tebedomina istoriniai įvykiai. Perskaičiau dar prieš karą išspausdintus V.Daugirdaitės-Sruogienės, A.Šapokos istorijos vadovėlius, tritomę Velso Pasaulio istoriją. Mokykloje man pranašavo literato arba istoriko ateitį. Skaitydavau ir apie mokslininkus, išradėjus, bet nepagalvodavau, jog tai būtų mano kelias.

Tačiau būtent nuėjote tuo keliu. Kaip atsitiko, kad, turėdamas neabejotiną humanitaro „gyslelę“, pasukote į technologijos mokslų studijas? Jūsų gausioje ir įvairioje namų bibliotekoje matau daug leidinių laisvės kovų tema. Gal kas iš šeimos jose dalyvavo?

1951 metais aukso medaliu baigiau Šiaulių J.Janonio vidurinę mokyklą. Tai buvo jos 100-oji laida. Norėjau būti literatas, bet visiškai ne toks, kurių straipsnius skaitydavau to meto spaudoje. Viskas išsisprendė netikėtai. Prieš abitūros egzaminus kažkas parvežė LŽŪA informacinį lapelį apie steigiamą Pieno technologijos fakultetą. Naujiena sudomino. Tėvelis, daug metų dirbęs pienininku zootechniku, ir du rimti mokytojai teigiamai įvertino paskelbtą studijų specialybę. Rudenį Kaune jau studijavau techniškų disciplinų tiesas. Pirmame kurse prasidėjo mano veikla studentų mokslinėje draugijoje. Tyriau obuolius, pieno produktus, rašiau referatus, skaičiau pranešimus konferencijose. Egzaminus laikiau penketais. Po trijų kursų mus perkėlė į KPI Cheminės technologijos fakultetą, kuriame jau buvo rengiami maisto technologai inžinieriai. 1956 metais su pagyrimu baigiau studijas. Studijuojant traukė moksliniai tyrimai, nors nesumažėjo potraukis ir grožinei, istorinei literatūrai. Perskaičiau daug į rusų kalbą išverstų (lietuviškų vertimų tada trūko) pasaulio rašytojų kūrinių. Manau, jog mano techniškųjų studijų ir mokslinės veiklos sėkmę daug lėmė knygų skaitymas, kuris išlavino mąstymą, padėjo susiformuoti mano vertybių sistemai, sutvirtino tautines, religines pažiūras.

Iš tėvo šeimos pusės buvo ištremtų giminaičių. Aš gerai žinojau, kas vyko pokario Lietuvoje, daug ką mačiau savo akimis. Pas mus dažnai lankydavosi žmonės, susiję su partizanais. Vėliau dažnai skaitydavau pogrindinius leidinius, Katalikų Bažnyčios kroniką. Atkūrus nepriklausomybę, kaupiu ir skaitau naujus leidinius šia tema. Kovų už laisvę ir tikėjimą negalima pamiršti. Stengiuos tai įteigti jaunimui.

Buvote nekomjaunuolis, nepartinis, ar tai nebuvo kliūtis moksle ir gyvenime? Kaip po studijų sekėsi įgyvendinti susiformavusį siekį tapti mokslininku?

Jei turi savo įsitikinimus, tai ir totalitarinėje santvarkoje tos kliūtys yra įveikiamos. Pirmame kurse komjaunimo veikėjai bandė mane „auklėti“ grasindami pašalinti, bet nieko nepešė. Nukreipiant dirbti į Kauno pieno kombinatą vyresniuoju inžinieriumi, dėl to mano kandidatūrai prieštaravo tuometinis KPI komsorgas. Posėdžiui pirmininkavęs šviesios atminties rektorius Kazimieras Baršauskas tik mostelėjo ranka ir savo greitakalbe ištarė: „Nieko, į partiją įstos, kai reikės, pasirašyk po paskyrimu“. Niekada nebuvau kompartijos narys ir dėl to didesnių nuostolių nepatyriau, išskyrus KGB užblokuotą stažuotę į Daniją, išvykas į konferencijas Vakaruose.

Dirbant gamyboje galutinai susiformavo mano siekis eiti mokslo keliu. 1957 metais Kaune buvo įkurta Respublikinė pienininkystės tyrimų laboratorija, į kurią perėjau dirbti. Laboratorijos užduotys buvo susijusios tik su gamybos aptarnavimu. Ieškojome galimybių įkurti mokslinio tyrimo instituciją. Laboratorijos įkūrėjui K.Butkui išėjus dirbti kitur, aš buvau paskirtas jos vedėju. Instituto idėjos įgyvendinimą tęsiau kartu su V.Vaitkumi, kuris po aspirantūros Maskvoje atvyko dirbti į laboratoriją. Pagaliau po didelių aiškinimų valdžios kabinetuose 1958 m. liepos 1 d. jos pagrindu buvo įsteigtas sąjunginio instituto, esančio istoriniame Rusijos mieste Uglyčiuje, Lietuvos filialas, kuris tų laikų sąlygomis ir buvo tas mūsų siektasis Institutas. Įstojau į Leningrado technologinio instituto neakivaizdinę aspirantūrą. Pasinėriau į nelengvą, bet įdomų mokslinį darbą. 1962-aisiais apgyniau daktaro, o 1987 metais – habilituoto daktaro disertacijas. Gavau profesoriaus vardą. Buvau pirmasis lietuvis, dar 1962 metais paskelbęs darbą Tarptautiniame pienininkystės kongrese. Sėkmingai dirbau pasirinktoje tyrimų srityje. Padarėme nemažai gerų mokslinių darbų, kurie greitai tapo žinomi Lietuvoje ir už jos.

Kaip toliau plėtojosi Instituto veikla, ar labai ji priklausė nuo sąjunginio centro?

Pirmuoju Instituto direktoriumi iki 1980 metų buvo V.Vaitkus. Aš dirbau laboratorijos, skyriaus vedėju. Institutas turėjo kelis kambarėlius, netinkamus rimtiems moksliniams tyrimams. Tačiau jaunatviškas entuziazmas, sumanumas, iniciatyva ir tikslo suvokimas buvo stipresni. Greit prasidėjo pieno ir jo gaminių tyrimai. Jaunimas gynė kandidatines disertacijas, darbus skelbė mokslinėje spaudoje, tarptautiniuose kongresuose, tik, deja, dažniausiai juose negalėjo dalyvauti. Turėjome ir savo aspirantūrą, kurią baigė ir apgynė disertacijas daugiau nei 20 mūsų darbuotojų, o jų vadovai buvome mes – pirmieji Instituto daktarai. Direktoriaus iniciatyva, talkinant darniai komandai, panaudojus iš centro gautas lėšas, buvo pastatyti tiems laikams pakenčiamai įrengti laboratoriniai korpusai, bandomoji pieninė. Suvokėme, jog centras siekė turėti sau pavaldų pajėgų mokslinį kolektyvą, sprendžiantį Sąjungos Šiaurės vakarų regiono pieno perdirbimo problemas. Tačiau beveik visada pirmieji Instituto mokslinių darbų rezultatų vertintojai ir vartotojai buvo Lietuvos pieno pramonė. Lietuviški pieno produktai savo gera kokybe ėmė garsėti Sąjungoje ir už jos ribų. Neabejoju, jog čia buvo ir mūsų mokslinių darbų indėlis.

Iš esmės Institutas dirbo kaip savarankiška mokslo įstaiga. Santykiai su centru buvo dalykiški, korektiški. Vadovybė buvo suteikusi mums tais laikais įmanomą savarankiškumą. Nuomonių skirtumų ir net aštresnių susikirtimų netrūkdavo, tačiau problemos būdavo išsprendžiamos dažnai mūsų naudai. Žinoma, būdavome nepatenkinti, kad mūsų mokslininkus labai retai išleisdavo į mokslo renginius Vakaruose.

Kaip Instituto žmonės sutiko Atgimimą? Ar dalyvavote Sąjūdžio veikloje?

Dar prieš Sąjūdį Institute dirbo žmonės, nukentėję už tautinę veiklą. Tai Algirdas Petrusevičius, lageriuose netekęs dešinės rankos, vėliau tapęs tautodailininku, Vidmantas Pavilionis, skleidęs lietuvišką žodį Baltarusijos lietuvių sodybose ir už tai nuteistas, laisvamintis Vladimiras Jarmolenka.Vėliau jie buvo LR Seimo nariai. Dauguma Atgimimą sutiko entuziastingai, nors ne visi suvokė istorines permainas, būsimus sunkumus. Vyravo pakili nuotaika. Sąjūdžio grupė Institute įkurta 1988 metų rugsėjį. „Krikštatėviai“ buvo dabar žinomi politikai A.Patackas, A.Saudargas, pirmininku išrinktas šviesios atminties buvęs mano aspirantas dr. Sigitas Randis – mokslininkas ir didelis Lietuvos tautinių, bažnytinių paminklų, meno vertybių, tautos istorijos žinovas. Jo pavardė yra 1979-aisiais pasaulyje nuskambėjusiame 45 Baltijos tautų atstovų kreipimesi dėl sovietinės okupacijos ir žmogaus teisių paniekinimo. Mane išrinko kolektyvo tarybos pirmininku. Dalyvavau Sąjūdžio I suvažiavime. Prieš lemtingąją 1991 m. sausio 13-ąją penktadienį salėje darbuotojus informavau apie artėjančią grėsmę ir pakviečiau savaitgalį budėti prie objektų Vilniuje ar Kaune. Aš su šeima tą baisiąją naktį buvau Vilniuje, prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Mano žmonai Gražinai ta naktis suteikė daug skausmingų fizinių pasekmių. Jai buvo įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis. Institute dirbo daug veiklių sąjūdininkų. Buvo daug įsimintinų bendros veiklos dienų. Laikui bėgant, jų gretos retėjo, atsirado naujų rūpesčių, kurie, deja, užgožė pirmųjų laisvėjimo metų nuotaikas.

Kaip toliau klostėsi jūsų mokslinė veikla ir kokios mintys kyla stebint šių dienų gyvenimą?

Direktoriavimas šiek tiek kliudė mokslinei veiklai, tačiau dirbau ir dirbu naujomis maisto mokslo kryptimis, susijusiomis su sveiko maisto gamyba, vadovauju doktorantams, rašau mokslinius straipsnius, pranešimus, bendradarbiauju leidžiant enciklopedijas, mokslo leidinius, skaitau paskaitas KTU magistrantams. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, daug pastangų padėjau, kad Institutas, kaip buvęs sąjunginio pavaldumo, nesusiskaldytų į privačias smulkių paslaugų firmeles ir neišnyktų, o būtų valstybinio pavaldumo. Už tai turėjau daug svarių argumentų: maisto pramonės ekonominė reikšmė valstybės ūkiui, žmonių sveika mityba, turimas mokslininkų potencialas, kuris gali būti panaudotas ir studentams mokyti. Vyriausybės buvome suprasti, ir 1991 metais jau vadinomės Lietuvos maisto institutu, nuo 2003-iųjų esame pavaldūs KTU. Na, o sunkumų buvo daug, jie neišnyko, tik kinta jų pobūdis. Tai dėsninga einant naujais integruoto mokslo ir gyvenimo keliais. Dabar mums tenka daugiau pasikliauti savimi, tyrimuose mokėti naudotis kintančiomis mokslo žiniomis, naujausia laboratorine technika, bendrauti su pasaulio mokslo visuomene, nuolat pačiam tobulėti, gerai žinoti Lietuvos maisto pramonės ir gaminių vartotojų poreikius. Šių dienų mokslo darbuotojams, ypač jauniems, mokantiems svetimas kalbas, yra geros galimybės išreikšti save, duoti daug naudos tėvynei, garsinti jos vardą pasaulyje. Matau, jog palengva auga nauja energingų mokslininkų karta. Gaila, jei ji išsiblaškytų po pasaulį. Vyriausybė turi daryti, kad pagal mokslo finansavimą Lietuva nebūtų gėdingai paskutinioji Europoje.

Šiais sudėtingais laikais darbas bus prasmingas ir naudingas tik tada, jei visi tvirtai laikysimės tautos ir valstybės laisvės, gerovės idealų. Įsimintini Kęstučio Genio žodžiai: „Neišduokim Lietuvos...“ Šiandieninis gyvenimas, įvykiai krašte byloja, jog Sąjūdžio laikų idealai ir toliau yra aktualūs mūsų visuomenei. Mokslo žmonės negali būti nuošalyje nuo jų puoselėjimo, skleidimo ir įgyvendinimo. Verta prisiminti ir austrų filosofo F.Hayeko žodžius: „Laisvė gali būti išsaugota tik laikantis principų ir yra naikinama, jeigu vadovaujamasi pragmatizmu“. Patikslinčiau frazę: „vien pragmatizmu“.

Kaip klostėsi jūsų šeimyninis gyvenimas? Ar ir jame tvirtai laikėtės savo pažiūrų?

Ir šioje gyvenimo sferoje, kuri yra svarbiausia, mano įsitikinimai ir pažiūros tik tvirtėjo. Institute sutikau savo gyvenimo draugę, nuostabų tvirtų pažiūrų žmogų Gražiną Vyžintaitę, šviesuolių ūkininkų ir tremtinių dukrą, mylinčią Dievą ir tėvynę. Tarp kitko, ji Institute buvo pirmoji, baigusi Vilniaus universitetą, pagal paskyrimą pradėjusi dirbti chemikė. Mūsų įsitikinimai, požiūris į darbą ir gyvenimą sutapo. Gražina darė mokslinius darbus, apgynė daktaro disertaciją, dainavo folkloriniame ansamblyje, buvo ir liko labai visuomeniška. Vėliau, augindami sūnus Mindaugą ir Vytautą, stengėmės jiems perteikti mūsų puoselėjamas dvasines vertybes. Sovietmečiu atostogaudami su šeima važinėjome po Lietuvą, lankėme bažnyčias, piliakalnius, rašytojų gimtines ir kitas vietas, susijusias su mūsų tautos istorija, kultūra. Buvome ir likome prisiekę Nidos, Baltijos jūros ir Aukštaitijos ežerų mylėtojai. Drauge lankėmės Kryme, o su Gražina pėsti perėjome Kaukazo kalnagūbrį, laipiojome po Karpatų kalnus. Atkūrus nepriklausomybę, visi ne kartą lankėmės užsienyje. Dabar Gražina vadovauja Kauno užpalėnų bendrijai „Dausuviai“, dalyvauja Tremtinių bendrijos, Moterų lygos veikloje, rašo straipsnius į „XXI amžių“. Sūnūs pasuko humanitarų keliais: Mindaugas – jau dvylika metų Lietuvos diplomatas, VU dėstytojas, Vytautas – diplomuotas vertėjas, žurnalistas, papildomai dar studijuoja tarptautinę teisę. Tikiuosi, jog ir sūnūs gyvenime tvirtai laikysis vertybių sistemos, pagrįstos krikščioniška dora, tautiškumo ir demokratijos idealais, kaip ir tėvai eis Lietuvos keliu. To paties linkiu ir visiems mūsų krašto žmonėms.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

© 2004 "XXI amžius"