| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys Lietuva jos likimas ir tikslas Apie Oną Staugaitytę Staugaitienę Baltiją Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Ona Staugaitytė-Staugaitienė, kilusi iš Zanavykijos, gyvena Kaune. Ją, Šakių Žiburio gimnazijos moksleivę, sovietiniai saugumiečiai iš pamokų išvežė į Griškabūdžio daboklę. Kalėjimai, tardymai... Marijampolė, Vilnius ir prievartinė kelionė į Kazachstano stepes, kentė Kengyro lagerio kalinės sopulį. Šiandien ji vienintelė Lietuvoje likusi gyva liudininkė moteris, slaugiusi Kengyro lagerio sužeistus sukilėlius ligoninėje. Jos gyvenimas tai istorinių įvykių vingiai, pamoka, kaip nežmoniškomis sąlygomis lietuvaitė išsaugojo tauriausius jausmus, laikėsi Dekalogo, susituokusi su jaunystės draugu bei kovų bendražygiu, motiniška meile ir kantrybe apgaubė šeimą. Pavyzdinga mama ir močiutė puoselėjo savo artimųjų, kovos bendražygių, likimo draugų atminimą, nepriekaištingai atliko medicinos sesers darbą, o siela veržėsi išvysti Lietuvą laisvą. Priklauso Tėvynės sąjungai, Politinių kalinių sąjungos Kauno skyriui, Politinių kalinių bendrijai, dainuoja Žolynės etnografiniame ansamblyje. Kartu su vyru Albinu Staugaičiu, dar neseniai buvusiu Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Tarybos pirmininku, nuo pat Atgimimo laikų ją matome visuose tautinių švenčių minėjimuose, kovos draugų susitikimuose, nusipelniusių Lietuvai žmonių pastatytų paminklų šventinimuose bei kituose renginiuose. Mūsų bendro gyvenimo kelyje ir saulė švietė, ir audringi juodi debesys padangę temdė. Kelias nebuvo rožėmis klotas, bet buvome laimingi. Dabar belieka dėkoti Dievui už kiekvieną dieną, praleistą kartu. Trokštu, kad ateities kartos nepatirtų okupantų žiaurumų, išmoktų žmones ir įvykius vertinti tikraisiais vardais, kad mylėtų savo kraštą, dirbtų ir aukotųsi vardan jo, sako O.Staugaitienė, šiais metais apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. Tėvų namuose Ona Staugaitytė gimė 1926 metais Tupikų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Mama Prapuolenytė-Staugaitienė savo augančioms keturioms dukroms skyrė daug dėmesio: prie ratelio susispietusias mergaites mokė poterių, sekė pasakas, deklamavo Strazdo, Maironio, Vaičaičio ir kitų poetų eiles, pasakojo apie tris savo brolius savanorius, 1918 metais išėjusius Tėvynės ginti. Vakarais prie žibalinės lempos motina audė, siuvinėjo, o jos darželis kaime buvo gražiausias. Jaunystėje Staugaitienė buvo aktyvi pavasarininkė, o vėliau Katalikių moterų draugijos narė. Dukroms skiepijo meilę grožiui, mokė gražaus elgesio, norėjo, kad siektų mokslo. Tėvas buvo tikras auksarankis. Nuo trejų metų likęs našlaičiu, žmonėse išmoko staliaus, dailidės ir kalvio amato bei kitokių ūkio darbų, 1918 metais tapo savanoriu. Už narsumą Staugaitis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi ir medaliu. Apie šį narsų šaulį rašė tuometė spauda. Kaip savanoris, Staugaitis gavo žemės, ją išnuomojo, su šeima gražiai ir sumaniai ūkininkavo dešimties hektarų ūkyje. Vyriausioji dukra Ona lankė Žvirgždaičių pradžios mokyklą. Ji prisimena, kaip mokytojas Antanas Gružinskas pirmadienio pamokas pradėdavo sugiedojus Lietuvos himną, šeštadienį atsisveikindavo taip pat. Kiekvieną dieną, atėjęs į klasę, pasisveikindavo žodžiais: Vilnius vergauja, mokiniai atsakydavo: Mes išvaduosime jį. Tėvai, matydami Onutės norą mokytis, jos literatūrinius sugebėjimus, leido į mokslus Barzdų progimnazijoje, vėliau į Šakių Žiburio gimnaziją. Mergaitė stropiai mokėsi, kūrė eilėraščius, rašė noveles, miniatiūras ir kitokio žanro kūrinėlius, kurie ne kartą buvo premijuojami; sekmadieniais uoliai lankė bažnyčią, giedojo bažnyčios chore. Priešintis okupantams 1944 metais grįžtant frontui, Staugaičių šeima iš namų buvo išvaryta. Onutė apsistojo pas mamos giminaičius svotelius Žardeliuose. Rusų okupacija sujaukė Staugaičių šeimos planus ir svajones, išblaškė po Sibiro tolius. Onutė nė nenumanė, kokias kančias ir likimo išbandymus jai teks iškęsti. Jauna gimnazistė suvokė susiformuotą šventa misiją branginti tėvynės ir tikėjimo laisvę, kuo daugiau padėti žmogui. Bendraklasė Olesė Kėvelaitytė Onutę supažindino su Vilkaviškio gimnaziją baigusiu Gražiškių pradžios mokyklos mokytoju Albinu Kundrotu, kuris palaikė ryšį su partizanais. Tarp jaunuolių užsimezgė tyra draugystė. Tada Onutė mokėsi Barzduose, iš Šakių atkeltos gimnazijos šeštoje klasėje, pradėjo rašyti į pogrindžio spaudą, vėliau tapo Meškos būrio ryšininke, slapyvardžiu Baltija. Bendras pogrindžio darbas Onutę ir Albiną siejo ir toliau. Juodu abu pateko į Zigmo Piečaičio Barzduose suorganizuotą pogrindžio organizaciją Lietuvos partizanų sąjunga, kurios dvidešimt penkiems dalyviams (nors kai kurie jų nė nežinojo apie tokios organizacijos egzistavimą) buvo iškelta baudžiamoji byla. 1945-1946 mokslo metais Šakių gimnazija buvo iškelta į Lukšius. Ten mokėsi Onutė. Gimnazistai nekentė komsorgo Skaisgirio. Apie tai ji papasakojo Albinui, kuris turėjo ryšį su Meškos ir Turklio partizanų būriais. Partizanai nutarė komsorgą įspėti. Barzdų vargonininkas Juozas Gvildys buvo jau areštuotas, kai, grįždama po žiemos atostogų, Onutė jau turėjo įspėjamąjį laišką ir įmetė jį į pašto dėžutę. Ji dar nežinojo, kad 1945 m. gruodžio 26 d. areštavo Albiną. Pamokose pabuvo tik dvi valandas, iš trečios pamokos iškvietė ją į mokytojų kambarį, kur Onutė pamatė laukiančius ginkluotus saugumiečius. Komsorgas, įbedęs akis į ją, prabilo: Dabar pasiaiškinsime dėl mano laiško. Mergina sugebėjo šaltakraujiškai atsakyti: Kokio laiško, aš nieko nežinau. Šio kaltinimo pavyko išsiginti ir tardant Griškabūdžio daboklėje. Deja, ant tardytojo stalo pamačiau savo ranka rašytus eilėraščius. Supratau, į kokį pogrindį papuoliau ir kad čia išsiginti nepavyks, prisimena Onutė. Dėkoju Dievui, kad mano ryšio su partizanais nepavyko įrodyti. Griškabūdžio daboklėje ir Marijampolės kalėjime Išlydėdamas iš mokytojų kambario Žiburio gimnazijos direktorius Onutei paspaudė ranką, palinkėjo dvasinės stiprybės. Tada niekas nė nenumanė, kiek vargų, tragiškų išgyvenimų jaunai merginai teks patirti. Griškabūdžio kalėjimas buvo pirmoji vargo ir kančių landynė, į kurią saugumiečiai ją atvežė. Šiandien moteris prisimena: Uždaryta Griškabūdžio tvarte, naudojamame daboklei, sužinojau, kad kitoje patalpoje, kur prigrūsta stačių vyrų kaip silkių statinėje, baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis yra ir Albinas. Už mūsų tvarto buvo vadinamoji lavoninė. Pro daboklės langelį matėme, kaip vieną po kito per kiemą nešė į ją mirusiųjų ir nukankintų vyrų lavonus. Toje lavoninėje nakčiai uždarydavo ir vokiečių belaisvius, kurie saugume dirbo elektrikais. Mes, kaliniai, buvome aptekę parazitais. Po kelių dienų sužinojau, kad Albinas susirgo dizenterija. Dar atidžiau stebėjau, ką kaskart išnešdavo. Laimei, Albinas liko gyvas. Tardymai vykdavo naktimis. Ne visos moterys po tardymo įstengdavo pačios grįžti į kamerą ne vieną, nepaeinančią dėl kankinimų, tiesiog įmesdavo. Griškabūdyje Onutei teko daug iškentėti, tačiau vis jautė arti esant draugo šilumą ir meile dvelkiančių namų. Gyventi reikia, ne tik reikia, privaloma. 1946 m. balandžio 20 d., varomą su atstatytais durtuvais, Onutę išvežė į Marijampolės kalėjimą. Čia sąlygos buvo šiek tiek geresnės. Rizikuodami karceriu, naudojomės vidaus ryšiu Morzės abėcėle, savotišku pašto perdavimu, slapčiomis įsigydavome pieštukų, prisimena O.Staugaitienė. 1946 m. lapkričio 12 d. teisė karinis tribunolas. Įsiminė prokuroro pasakyti žodžiai: ...zdies sidit liudi eto ne liudi, a atbroski ot žizni (čia sėdi žmonės, tai ne žmonės, o šiukšlės). Tada mus, visus 25 bendražygius, kurių daugelį mačiau pirmą kartą, apdovanojo po dešimt metų lagerio ir penkerius metus tremties be pilietinių teisių. Kai kurie teisiamieji reikalavo akistatos su organizatoriumi Zigmu Piečaičiu, bet jos nebuvo. Keletas bylos pogrindžio organizacijos Lietuvos partizanų sąjungos nuteistųjų padavė kasacinius skundus, byla buvo peržiūrėta. Kalinimas Marijampolės kalėjime buvo pratęstas daugiau nei dvejus metus. Bendrabylius iš naujo tardydavo atvykę tardytojai iš Šakių saugumo. Onutę ir Albiną tardė žiaurumu Griškabūdyje pagarsėjęs tardytojas Strachov. Jis neretai jiems primindavo: Gaila, kad nepatekote į mano rankas Griškabūdyje. Marijampolės kalėjime Onutė už nusikaltimus išbuvo 60 parų karceryje. Karceris tai kalėjimas kalėjime. Onutė prisimena: Į mažą patalpą su šlapiomis cementinėmis grindimis iš kameros išvesdavo pusiau išrengtus. Atsigulti nebuvo kur. Maisto davinys menkas. Vieną kartą būti ilgiau nei septynias paras neleido įstatymas, bet, grąžinus į kamerą bent kelioms valandoms, bausmė galėjo būti pakartota. Laiškus rašydavome tik ant rūkomojo popieriaus, kurį gaudavome iš namiškių su tabaku, todėl rūkėme visi, nes kitaip popieriaus neįsigysi. Metrinėse juostelėse parašytus laiškus siųsdavome visais įmanomais, nors rizikingais keliais. 1948 metų kovo mėnesį organizacijos Lietuvos partizanų sąjunga nariams (kiekvienam asmeniškai) buvo pranešta už akių įvykusio ypatingo susirinkimo nuosprendis pasirašytinai. Onutę išvežė į Vilniaus paskirstymo punktą, o po kurio laiko traukinys ją vežė vis tolyn nuo gimtosios tėvynės. Juo tolyn, tuo ji darėsi brangesnė ir mielesnė. Kaliningrado srityje, Karabaso persėdimo punkte, ji susitiko bendrabylį Barzdų vargonininką Juozą Gvildį. Skausmas ir meilė liejosi dainomis. Lietuvaitės merginos, susispietusios vienoje tvoros pusėje, vyrai kitoje, vadovaujami J.Gvildžio, skambiai traukė lietuviškas dainas, kurių su nuostaba klausėsi kitataučiai. Kengyro lageryje sukilimas Šių metų gegužę sukanka 50 metų, kai Kengyro lageryje prasidėjo kalinių sukilimas, kuriame žuvo beveik tūkstantis įvairių tautybių žmonių. Sukilimas buvo pats kruviniausias sovietinių lagerių istorijoje ir plačiai nuskambėjo visame pasaulyje. Apie jį rašo ir A.Solženicynas savo knygoje Gulago archipelagas. Praėjusi tardymus ir persėdimo punktų prižiūrėtojų patyčias, specialiaisiais vagonais Onutė buvo nuvežta į Kengyro lagerį Karagandos srityje. Čia, stepėje, naujuosius kalinius pasitiko siaučiantys buranai (sniego pūgos). Aprengė kruvinais ir apiplyšusiais karių drabužiais. Merginos ir verkė, ir juokėsi, tada viena į kitą pasižiūrėjusios. Tuoj visus suskirstė į brigadas ir kitą dieną išrikiavo prie vartų po penkias kolonas bei perskaitė įsakymą, kurį vėliau kaliniai girdėjo kasdieną: Šag v pravo, šag v levo, sčitajem pobieg, i budem strieliat bez predupreždenija (žingsnis į dešinę, žingsnis į kairę, tai laikysime pabėgimu ir šausime be perspėjimo). Kareiviai, su šunimis apsupę kalinius, varė juos per sniegą po kelis kilometrus į darbovietes. Dirbome sunkius darbus plytinėje, akmenų karjere, statybose dienomis ir naktinėse pamainose. Sunkiausia būdavo rankiniu būdu iškasti kelių metrų gylio griovius keliomis pakopomis. Esančiųjų apačioje per visą naktį būdavo šlapios kojos, nes avalynė - kiaura, prisimena Onutė. Ten ir buvo mūsų kankinimų miestas, apmūrytas aukšta stora siena, pro kurią negalėjo prasiveržti nei mūsų skausmas, nei skriaudos. Viskas atsimušdavo į bukas sienas ir aidu smigdavo į mūsų širdis. Žmogų žeminantis sielvartas ilgainiui susikaupė į didžiulį bendrą mūsų, visų Džezkazgano miesto Kengyro lagerio kalinių, sopulį, kuris 1954 m. gegužės 16 d. prasiveržė sukilimu. Tuo metu Kengyro lageryje buvo per dešimt tūkstančių politinių kalinių: rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių, japonų ir kitų tautybių žmonių. Buvo ir keletas šimtų lietuvių. Nepakenčiamos darbo ir buities sąlygos, žvėriškas režimas ir nulėmė sukilimą. Jame aktyviai dalyvavo ir 1953 metų Vorkutos bei Norilsko politinių kalinių sukilimų dalyviai, atgabenti iš ten į Kengyro lagerį. Svarbiausia tikslas išreikalauti, kad atsiųstų atitinkamą komisiją iš Maskvos kalinių byloms peržiūrėti. Reikalavo: nuteisti kaltininkus, kurie neteisėtai nušovė politinius kalinius, kolonoje vedamus į darbą; paleisti iš lagerio teistus nepilnamečius ir tuos, kurie jau iškalėjo du trečdalius bausmės, nes buvo žinoma, kad kituose lageriuose tai jau vykdoma; pagerinti gyvenimo, maitinimo ir darbo sąlygas bei kt. Sukilimui vadovavo kalinių išrinktas komitetas su sovietinės kariuomenės papulkininkiu Ivanu Kuznecovu priešakyje. Komitetui vadovavo ir lietuviai teisininkas Juozas Kundrotas, studentas Kostas Masilionis. Grupėms vadovavo Pranas Paulauskas, Genutė Dirsytė, Alfa Budriūnaitė, Valė Ševčenkaitė. Kaliniai išvarė iš lagerio zonos visą administraciją, o patį lagerį iš visų pusių užbarikadavo. Maisto jie turėjo keleriems mėnesiams. Sukilimas tęsėsi net 40 parų. Onutė prisimena: Jau prieš sukilimą į moterų zoną vyrai perduodavo žinutes, jog lageryje turi įvykti kažkas nepaprasta. Tą lemtingąją naktį paryčiui grįžo mūsų brigada iš darbo, vario rūdos sodrinimo fabrikui kasusi pamatams griovius. Nustebome, kai niekas neatidarė geležinių vartų. Prižiūrėtojai įsakė susėsti ant žemės už lagerio sienų ir laukti... Netrukus mums paaiškino apie komplikuotą padėtį zonoje ir leido pasirinkti: ar tuoj pat etapu išvažiuoti į kitą lagerį, ar eiti į vidų. Mes vienbalsiai sutikome būti su likimo sesėmis ir broliais. Kaliniai sužinojo, jog iš Kengyro lageryje esančio kalėjimo buvo išlaisvintas aukštas politinis veikėjas ir sovietų kariuomenės papulkininkis I.Kuznecovas. Tai jis, talkinant įvairių tautybių sumaniems pagalbininkams, pasinaudojo tuo laiku į lagerį atvežtų gal poros šimtų bytovykų (kriminalinių nusikaltėlių) papildoma jėga, suorganizavo visų lagerio zonų susijungimą, prie kiekvienos sienos išgriaunant praėjimą. Kad griaunant iš bokštelių negalėtų šaudyti ginkluoti sargybiniai, kaliniai zonoje sulaikė esančius civilius prižiūrėtojus. Juos laikė įkaitais tol, kol išgriovė praėjimus tarp visų vyrų ir moterų zonų. Darbus užbaigus, prižiūrėtojus paleido į laisvę. Savo gamybos plytomis atitvertoje neutralioje zonoje vykdavo pasitarimai su ateinančiais iš laisvės valdžios atstovais. Komitetui vadovaujantį I.Kuznecovą ir kitus komiteto narius į derybas lydėjo ukrainietis kalinys, apsiginklavęs savos gamybos kardu. Lageryje veikė keletas grupių, kurias sudarė įvairių tautybių sąžiningi, išsilavinę žmonės. Vieni rūpinosi ginklų gamyba, kiti apšvietimu, dar kiti sargybos budėjimu ir kt. Gausiausia grupė, kurioje dirbo ir lietuviai, buvo kultūrinė-informacinė. Jie gerai mokėjo rusų kalbą, rašė tūkstančius lapelių laisviesiems, paleisdami aitvarus. Kiek ši informacija patekdavo į doras rankas, sunku pasakyti. Tačiau to pasekmė tą naktį, kai tankai įsiveržė į lagerį, laisvųjų grupė ėjo protestuoti prie zonos. Vėliau kalbėjo, kad iš jų net trylika žuvo ir buvo užkasti kartu su nužudytais kaliniais iš anksto parengtuose grioviuose, prie lagerio užtvaros. Sukilimo metu vyravo kariška drausmė, visi kaliniai vykdė komiteto narių nurodymus. Per 40 parų laikotarpį nebuvo jokių nusikaltimų. Ūkio zonoje esantieji alkoholio sandėliai buvo griežtai saugomi, kad niekas nepasigertų. Tai stebino čekistus. Sukilimo metu būta įvairių čekistų provokacijų ir vilionių, net I.Kuznecovui buvo žadėta reabilitacija, bet pažadais niekas nesusigundė ir nepasidavė. Bėgant dienoms be jokių rezultatų, buvo pareikalauta vieno atvažiuoti kam nors iš CK narių, derybomis buvo žadėta sukilimą nutraukti. Deja 1954 m. birželio 26-osios naktį į 27-ąją beginklius pasmerktuosius pažadino smūgiai į geležinius lagerio vartus. Pirmųjų barakų sargybiniai sukilėliai buvo nužudyti, tad įsiveržę čekistai žmones užpuolė barakuose. O.Staugaitienė pasakoja: Mūsų ketvirtasis barakas išgirdo sutartą švilpuką, ir mes puolėm laukan, bet, kai pamatėme į mus važiuojančius riaumojančius tankus, daugelis puolė atgal į patalpą, tačiau pro siauras duris spėjo prasmukti tik mažuma. Žmones, stichiškai susispietusius prie praėjimų, negailestingai traiškė tankų vikšrai. Vienam sulaužyta koja, kitam ranka, kulkų peršautos akys, perskelta galva, krauju plūdo sutraiškyti lavonai... Aplinkui kraujas, dejonės, žuvusieji... Aš, pati nežinau kodėl, pasitraukiau atgal, ir tankas pravažiavo tarp manęs ir barako sienos. Jeigu tą naktį ir dieną būtų kas nors įamžinęs kino juostoje, šiandien matytume siaubą, nesuvokiamą žmogaus protui. Patalpoje ir aplink ją sužeistieji dar daug valandų dejavo ir mirė baisiose kančiose. Pasak liudytojų, žuvusiuosius kaip malkas krovė į sunkvežimius ir vežė už zonos į iš anksto iškastus griovius. Dar keletą dienų tuose kapuose einantieji pro šalį girdėjo aimanas. Kartu su tankais lagerio zonoje pasirodė ir medikai. Duotas įsakymas sužeistuosius nešti į atskirą patalpą, vadinamą ligonine. Ten pateko ir Onutė, nešina neštuvuose sužeistą vokietę. Gydytojai paprašė ją ten pasilikti dirbti. Patekusieji į ligoninę ne visi sutiko priimti medikų malonę. Onutės atmintyje liko juodaakės ilgakasės žydės mirtis. Tankas jai sutraiškė abi rankas ir abi kojas. Negalėdama kitaip priešintis gydytojų pagalbai, ji spjovė į akis šaukdama: Atstokite nuo manęs, niekšai, veidmainiai! Ir šiandien girdžiu aimaną sulaužytu stuburu kenčiančios rusės Aleksandros, buvusios mokytojos, be abiejų kojų gulinčios ukrainietės Veročkos, patekusios į lagerį iš vidurinės mokyklos, ir daugelio kitų, kurių nei vardų, nei pavardžių neprisimenu, pasakoja O.Staugaitienė. Sutemus budėdama ji vaikščiojo tarp dar neišvežtų žuvusiųjų ir mirštančiųjų, mažai ką galėdama jiems padėti, bet nejautė baimės. Visi jie buvo tokie brangūs ir savi, o jų kančios ir mirtis kaip gili žaizda širdyje liko visam gyvenimui. Gal po trijų keturių valandų grįždama į savo baraką, Onutė pastebėjo, kaip zonoje greitai pašalintos nusikalstamų veiksmų žymės: žuvusiųjų kraują sugėrė užbertas smėlis, sužeistiesiems suteikta medicininė pagalba, nesigilinant į sužeidimus, apalpusieji buvo suversti su lavonais į griovį, likusius gyvus beveik visus išvežė į kitus lagerius. Lagerio administracijos humanišką poelgį patyrė alytiškė Vlada Miliūtė. Mergina stebuklingai liko gyva, tik neteko kojos, sutraiškyta ranka. Po keturių operacijų gydytojui Caikin ranką pavyko sulipdyti. Vėliau apgydytą Vladą iš lagerio išsiuntė pas tėvus į tremtį, o dokumentuose įrašė: buitinė trauma. Onutė 1955 m. sausio 31 d. buvo išleista iš Kengyro lagerio ir, gavusi pasą, išvyko pas tėvus ir seseris į Kačergatą Irkutsko srityje. Apsigyveno Irkutske, įsidarbino ligoninėje, mokėsi medicinos seserų kursuose. Greitai Onutė gavo ilgą ir nuoširdų laišką nuo savo draugo Albino. Tai nulėmė tolesnį jos gyvenimą. Tėvai palaimino, ir Onutė 1955 metų rugsėjį išvažiavo į Karagandą pas Albiną. Juodu susituokė lapkričio 6 dieną, santuoką palaimino kunigas Pranciškus Adomaitis viename Karagandos bendrabutyje įrengtoje koplytėlėje. Nors vestuvių puotai galėjo nusipirkti tik kibirą bulvių ir silkių, tačiau penkiasdešimties lietuvių būryje nuotaika buvo pakili, skambėjo lietuviškos dainos, sukosi poros. Tik 1956 m. birželio 15 d. Onutė ir Albinas išvydo pasiilgtus Lietuvos laukus. Registruojant civilinę santuoką, Albinas Kundrotas pasirinko Onutės Staugaitytės pavardę, tapo Albinu Staugaičiu. Tėvynėje jaunosios poros niekas nelaukė, tačiau pavardės pakeitimas išgelbėjo Albiną ir Onutę nuo išvarymo iš Kauno. O.Staugaitienė brangina austą kilimėlį, kuriame vaizduojamas suklupęs Kristus, jį Lietuvoje jai padovanojo V.Miliūtė kaip dėkingumo ženklą už tuometinę slaugą ir nuoširdumą Kengyro lagerio ligoninėje. Tų dienų liudytoja lietuvė, patyrusi žvėrišką susidorojimą su beteisiais kaliniais ir ligoninėje slaugiusi sužeistuosius, guodusi juos kančioje, Lietuvoje beliko viena O.Staugaitienė. Birutė Vertelkaitė iš Panevėžio, tada slaugiusi su Onute sužeistuosius, jau išėjo Amžinybėn. Plazdančios vėliavos, Vytis, giesmės ir darbai privalo būti kupini meilės Tėvynei. Lietuva buvo ir bus mūsų likimas ir tikslas... Niekas negali iš mūsų jos atimti. Tačiau tais šiurpiais metais vien už meilę gimtinei mus stengėsi nužmoginti įvairiausiais dvasiniais ir fiziniais kankinimais, teigia O.Staugaitienė. Onutė meilę tėvynei, tikėjimą jos ateitimi, pasirinktą nesitaikstymo su okupantu kelią, ilgesį ir išgyvenimus pynė į dainas ir eilėraščius. Septynių posmų eilėraštį Baisioji naktis Onutė tada sukūrė sukilimo metu sunkiai sužeistam, jos akyse mirštančiam lietuviui Antanui Kučinskui iš Babtų. Ir šiandien dar matau jo stingstančiuose skruostuose nuriedėjusias ašaras, prisimena O.Staugaitienė. Minėto eilėraščio trys posmeliai buvo išspausdinti 1984 metais Čikagoje išleistoje Algirdo Statkevičiaus knygoje Balsas iš laisvės kapo, tik eilėraštis buvo pavadintas Kazachstano dykumos, o jo autoriumi įvardytas Antanas Petrikonis. Tai suprantama, nes kaliniai, nusirašinėdami vienas nuo kito jiems patikusius eilėraščius ar dainas, neretai pamiršdavo autorių. Šis atvejis ne išimtis. Grįžusi į Lietuvą Onutė surado A.Kučinsko žmoną, įteikė jai savo eilėraštį ir papasakojo Baisiosios nakties tragediją. Tegul šios O.Staugaitienės eilėraščio eilutės bus skirtos Kengyro aukoms atminti. Mačiau dvi ašaras Tavo akyse. Autorės nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |