|
Ar pažįstame Palaimintąjį
Jurgį Matulaitį?
Jeigu kas nors mus, pasauliečius, šito paklaustų, turbūt pirmiausia griebtumės 1994 metais Marijampolėje marijonų išleistos knygelės Maldos Palaimintajam Jurgiui ir skubėtume atsiversti puslapį, kur yra surašyti svarbiausi Palaimintojo gyvenimo įvykiai. Ten sužinome, kad Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės, 1881 metais liko visiškas našlaitis, o jau kitais metais išlaikė egzaminus į pirmąją Marijampolės gimnazijos klasę. Vėliau buvo Kelcų ir Varšuvos kunigų seminarijos, Petrapilio dvasinė akademija, Fribūro universiteto teologijos daktaro laipsnis. Toliau laukė vyskupo ir arkivyskupo kelias (tik ne rožėmis klotas). 1927 m. sausio 27 d., einant arkivyskupui J.Matulaičiui 56-uosius metus, jo paskutiniai ištarti žodžiai savo dvasios vaikams buvo tokie: Rikiuokitės, pasišvęskite! Rikiuokitės ir aukokitės!
Štai prieš mane 111 puslapių dailiai įrišta Gintarės Adomaitytės knygelė Kelio dulkės baltos rožės, pasakojanti apie Pal. J.Matulaitį, kurią praėjusiais metais išleido Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija, mininti savo steigimo 85-metį. Šią knygelę gavau iš s. Ignės Marijošiūtės, Telšių vyskupijos katechetikos centre vedusios seminarą tikybos mokytojams.
Knygelėje Kelio dulkės baltos rožės pateiktas žvilgsnis į savitą, dar iki šiol mums nesuvokiamą, kupiną gerumo ir atlaidumo žmogų J.Matulaitį, kvietusį mus visus blogį nugalėti gerumu. Knygelė sklandi, patraukli, smagia eseistės plunksna parašyta, kad ją norisi vis skaityti, o kartu ir mąstyti apie tą didį mūsų tautos žmogų.
Štai kaip G.Adomaitytė mums pristato Palaimintąjį: ...Buvo vienas tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt pirmi metai. Buvo balandis. Ir buvo trylikta. Būtent tada gimė Jurgis Matulaitis. Toliau autorė įtraukia ir mūsų vaizduotę: Pabandykime tą metą, tą laiką įsivaizduoti. Koks atrodė gyvenimas, kaip tekėjo laikas pasaulyje ir Lietuvoje, dideliuose miestuose ir J.Matulaičio Lūginėje kaime Šešupės krante. Iš čia, iš Lūginės nuo Šešupės krantų, autorė mus verčia keliauti J.Matulaičio pėdomis tolyn, per visą jo gyvenimo labirintą. Iš neramios, širdgėla persunktos vaikystės, palengva su Jurgiu atsiduriame tuometinės Marijampolės gimnazijos palociuose... Tėvų netektis, daug kainuojantis mokslas, ligos, darbas brolio Jono ūkyje ir maldos, maldos... Begalinis pasitikėjimas Dievu. Autorė rašo: Marijampolės bažnyčioje jis pats, niekieno neraginamas, vis ėjo kryžiaus kelią, - tartum maža tų kančių, vargų. Buvo kitoks negu visi. Galbūt tai ir yra pašaukimas dairytis aukščiau? Ir galiausiai J.Matulaitis pasako: Noriu sudegti kaip žvakė ant Dievo altoriaus. Jis šito siekė ir pasiekė.
Pagaliau Kelcai. Pasak autorės, ne taip toli jų Krokuva, karališkas miestas, kuriame verta keliauninkui sustoti bent dienai, dar geriau kelioms. Čia ir apsistojo J.Matulaitis. Tik kunigų seminarijos sąrašuose jis jau nebe Matulaitis, o Matulevičius. Sulenkintas! Visko čia būta: ir jaunatviškų nuotykių, ir gaisrų, ir skaudžiausia žinia ketveriems metams nutraukta seminarijos veikla. Kelionė į Varšuvos kunigų seminariją, kurią gana sėkmingai baigia. Pagaliau mokslai Peterburgo dvasinėje akademijoje. Čia jis įšventinamas į kunigus ir aukoja pirmąsias šv. Mišias.
Knygoje Kelio dulkės baltos rožės viskas autorės perteikiama labai vaizdžiai, subtiliai, susiejama su nūdiena. Tad atsitraukime nuo anksčiau sužinotų datų, nuo iki šiol pernelyg sausai ir abstrakčiai aprašytų J.Matulaičio gyvenimo momentų, nes tik širdimi skaitydami G.Adomaitytės knygelę išvysime gyvą ir tikrą Palaimintojo paveikslą.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
© 2004 "XXI amžius"
|