|
Ant Aleksoto kalno...
Kun.Kazimieras J.Ambrasas, SJ
Širdžių Širdie, plati kaip vandenynas,
Kuriam nuskęsta žmonės ir laivai,
Tu visą žemę meile apkabinus,
Krauju ant kryžiaus sosto pasruvai...
...Dingo per kelis šimtus metų kai kurie miestai, iškilo nauji pastatai, išnyko vienos kartos, bet gražu, kad ant plikos vietos daugelio sesių maldų ir daugelio, netgi užsienio šalių aukų dėka per didelius rūpesčius ir vargus ant stataus Aleksoto kalno, iš viršaus žvelgiančio į Nemuno slėnyje išsidėsčiusį Kauno miestą, atsiradę nauji rūmai po tiek tremties, paniekos, persekiojimų ir vargo metų vėl priglaudė vaikų ir jaunimo globėjas, - seseris, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaites, - kiekviena proga žodžiu ir gyvenimu skelbiančias tikėjimą ir krikščioniškos doros tiesas savo gimtosios žemės vaikams. Tokios vienuolijos - tai gyvi ir akivaizdūs švyturiai-paminklai atgimusiai, daug kur ir dažnai vargstančiai, bet nepasiduodančiai nepritekliams ir begaliniams rūpesčiams, niekad nesuklupusiai mūsų tėvynei. Jai visiškai nesuklupti, priešintis blogiui, visados malda, auka, pasiaukojimu ieškoti kelio į Dievą, takelio į žmonių, ypač vaikų ir jaunimo širdis nemaža padėjo ir tebepadeda kiekviena vienuolija, o ypač ši, pasivadinusi tokiu gražiu ir daug ką sakančiu, aktualiu ir kartu skambiu pavadinimu SESERŲ ŠVENČIAUSIOSIOS JĖZAUS ŠIRDIES TARNAIČIŲ KONGREGACIJA, kun. šiemet švenčia šimtą trisdešimtąsias savo gyvavimo metines.
Šios vienuolijos puslapiai pradėti rašyti prieš 130 metų, t.y. 1874 m. vasario 2 d., kai Lenkijoje, Zakročyme, Šv.Dvasiai įkvėpus tėvą Honoratą Kuzminskį, OFM Cap., ši vienuolija dėl nepalankių vienuoliniam gyvenimui sąlygų, tuo metu buvo numatyta kaip slapto gyvenimo kongregacija, kad nekristų į akį caro valdininkams ir nebūtų sunaikinta. Pirmoji šios jaunutės bendruomenės generalinė motina sesuo Šventojo Kryžiaus Marija Juzefa Chudzinska, 1880 metų sausį išvykusi į Romą pas popiežių Leoną XIII, po kelių mėnesių gavo paskyrimo dekretą ir jos vadovaujama kongregacija daugiausia dėmesio ėmė skirti švietimui. Po septynerių metų Rusijos imperijoje įkurtoje Mergaičių ūkio mokykloje, vėliau išaugusioje į Namų ūkio institutą, mokėsi ir kelios lietuvaitės. Augančiai bendruomenei reikėjo gauti Šventojo Sosto pripažinimą, kurį popiežius Pijus X pasirašė 1909 metais. Tuomet gautasis vardas - Seserų Švč.Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacija ACJ išlikęs ligi šių dienų. Profesorius, Lenkijoje dirbęs kun.Jurgis Matulaitis, dažnai lankė lietuvaites seseris ir buvo dėkingas už jų rūpestį ir slaugą jo ligos metu.
Jis prašė generalinę tarybą šios vienuolijos seserų pasiųsti Lietuvon. Vienuolijos vadovybė leido dvylikai seserų ir dviem kandidatėms 1920-aisiais, tėvų jėzuitų padedamoms, įsikurti Kaune, kur į lietuvių kalbą buvo išversti jų įstatai ir po septynerių metų įkurta Lietuvos provincija, o jos Motina išrinkta s.Elena Urbonaitė. 1932 metais iš Romos gautas oficialus kongregacijos patvirtinimas, o po ketverių metų patvirtintos ir naujosios kongregacijos konstitucijos. Netrukus seserų skaičius išaugo ligi 131. Daugėjo mokyklų: Anykščiuose ir Pasvalyje veikė pradinės, Antalieptėje - vidurinė, Žemės ūkio pradinė, Šiauliuose - amatų, pradinė ir bendrabutis, Biržuose ir Jurbarke - vaikų darželiai. Seserys padėjo organizuoti religinės krypties organizacijas Angelaičius, Pavasarininkus, Ateitininkus vasaros atostogų metu globojo vargingiau gyvenančius klierikus, siūdavo liturginius drabužius, vaikus ir jaunimą rengdavo sakramentams. Sovietmečiu visos seserų vadovaujamos ir globojamos mokymo, auklėjimo ir labdaros įstaigos atimtos ir nacionalizuotos. Seserys atsidūrė pogrindyje, kur vienos persikvalifikavo medikėmis, kitos padėjo bažnyčiose, platino religinę spaudą, slaptai rengė vaikus sakramentams, organizavo dvasinius susitelkimus, kai kurios išvyko į Sovietų Sąjungos gilumą, pavyzdžiui, į Kazachstaną. Atgavus nepriklausomybę, seserys pamažu išėjo viešumon. Pagal II Vatikano Susirinkimo dvasią buvo peržiūrėti vienuolijos įstatai ir mėginta atrasti savo vietą Bažnyčioje dabarties sąlygomis, todėl seserys dirba įvairų darbą ten, kur Dievas nori ir kur vyresniosios skiria. Apaštalauja malda, darbu ir gyvenimu. Seserys padeda tėvams jėzuitams vadovauti dvasiniams susitelkimams, verčia knygas, rengia vaikus Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, lanko ligonius, organizuoja stovyklas šeimoms, Švč.Sakramento garbinimą naktimis, parapijose dirba tikybos mokytojomis, vadovauja šeimų maldos grupėms, rengia maldos vakarus, skaito paskaitas tėvams ir vaikams, dirba Katechetikos centruose, bibliotekose, stovyklose ir kitur. Šiuo metu seserys gyvena keturiuose Vilniaus, Šiaulių ir Kauno (2) namuose. Jų iš viso yra 66, ir pagal galimybes susiburia draugėn įžadų, kongregacijos švenčių, Kalėdų, Velykų bei kitomis didesnėmis progomis, dalijasi savo patirtimi, džiaugsmais, rūpesčiais, širdžių šiluma ir sielvartais, be kurių neapsieina nė vienas žmogus.
Neseniai, pasikvietusios iš Marijampolės vyskupą R.Norvilą, būrelį bičiuliškai nusiteikusių kunigų, su kuriais daugiau bendrauja, kai kurių vienuolijų atstovių ir rėmėjų bendradarbių pulkelį, širdietės seserys per iškilmingas šv.Mišias nuoširdžiai kartu su svečiais padėkojo Viešpačiui už globą ir visas malones, kurių sulaukė per Jo rankas iš žmonių, kad tokiomis sunkiomis atgimimo sąlygomis ant šio Nemuno kranto išaugo kuklūs, bet kartu ir moderniškai, patogiai įrengti jų namai, kur gali ne tik jos pačios gyventi, bet ir svečius priglausti, ir su kitais duona druska pasidalyti.
Malonu, kad ACJ kongregacijos kelios seserys Aldona Eugenija Kezytė (Esame nenaudingi tarnai, Saulės Delta, 2001), Ksavera Veriankaitė ir Stasė Kazlauskaitė (Pašešupio Ramunė, Puokštė, Kaunas, Atmintis, 2002) ne tik eilėraščius rašo, bet ir knygas, savo įspūdžius, prisiminimus apie sielovados darbus leidžia, įvairiomis progomis eilėraščių paskaito, žiniaraščius, proginius, sukaktuvinius leidinius, lankstukus savo kūryba pamargina. Tad ir šis rašinėlis tebūna užbaigtas nežinomo autoriaus kūrybos posmu:
Tik Tau priklauso mūsų nuosavybė,
Kančia ir meilė, protas ir valia,
Tau plaks širdis, kol degs joje gyvybė,
Lyg žvakė švies Tau meilės liepsnele...
© 2004 "XXI amžius"
|