Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Atmintis
Darbai
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vyriausybės politika turi remtis
etinėmis vertybėmis

Ispanijos Katalikų Bažnyčios
ir valstybės santykių peripetijos

Mindaugas BUIKA

Balandžio mėnesį pradėjęs eiti pareigas Ispanijos premjeras Chozė Luisas Rodrigesas Sapateras birželio 21 dieną į Romą atvyko specialiai pirmą kartą susitikti su Popiežiumi

Popiežius Jonas Paulius II birželio 28 dieną audiencijoje su neseniai susituokusiais Ispanijos kronprincu Felipe ir jo žmona princese Letisija EPA-ELTA nuotrauka

Po prieš keturis mėnesius įvykusių teroristinių išpuolių Madride, netikėtai parlamento rinkimus Ispanijoje laimėjusios Socialistų darbininkų partijos (PSOE) vyriausybė ne tik sukrėtė antiteroristinę koaliciją išvesdama pusantro tūkstančio karių iš Irako, bet ir sukėlė didelį susirūpinimą Bažnyčiai per įstatymus vykdydama liberalias reformas, kurios prieštarauja krikščionybės mokymo nuostatoms. Naujosios vyriausybės programoje numatytas religinio švietimo statuso sumenkinimas valstybinėse mokyklose, apribojimų abortams atšaukimas, homoseksualų „santuokų“ legalizavimas bei kitos panašios „mirties kultūrai“ būdingos idėjos susilaukti aštrios kritikos ne tik tarp Ispanijos Katalikų Bažnyčios hierarchų, bet ir Vatikane. Birželio antroje pusėje susitikęs su į Romą atvykusiu Ispanijos naujuoju premjeru Choze Luisu Rodrigesu Sapateru popiežius Jonas Paulius II paragino vyriausybę politikoje remtis etinėmis vertybėmis, kurių ištakos glūdi ispanų tautos katalikiškos kultūros tradicijose.

Socialistai kelia liberalių reformų idėjas

Jeigu sovietinio komunizmo laikais pasaulio kairieji kaip sektiną pavyzdį nurodydavo stalinistinio-brežnevinio režimo „socialinius iškovojimus“, tai dabar tuo „rojumi“ yra tapusios radikaliai liberalizuotos Olandija ir Belgija – pradedant gėjų ir lesbiečių „sutuoktuvių“ legalizavimu ir baigiant eutanazija, į kurią turi teisę netgi nepilnamečiai. Kaip tik tokios „pažangos logikos“ yra pasišovusi laikytis ir naujoji Ispanijos socialistų vyriausybė, tuo savotiškai pratęsdama ankstesnio PSOE valdymo laikotarpio (1982-1996) premjero Felipės Gonsaleso pradėtas liberaliąsias reformas, kurios tuomet taip pat sukėlė vietinės Katalikų Bažnyčios hierarchų protestus. Pasigirdo netgi naujųjų ministrų socialistų nuomonių, - pavyzdžiui, teisingumo ministro Chuano Fernando Lopeso Agiliaro, - kad reikėtų peržiūrėti 1979 metais pasirašytas Šventojo Sosto ir Ispanijos konkordatines sutartis, kurios neva nebeatitinka dabarties reikalavimų.

Minėtos sutartys, pasirašytos ir ratifikuotos Ispaniją valdant Liaudies partijos (krikščionių demokratų) vyriausybei, kuriai vadovavo Adolfas Suaresas, iš esmės pakeitė 1953 metų konkordatą, sudarytą dar totalitarinio Franko režimo laikotarpiu. Tos sutartys visiškai atitinka tiek demokratinės santvarkos Ispanijoje reikalavimus, tiek ir II Vatikano Susirinkimo mokymo nuostatas. Tačiau socialistams nepatinka kai kurie „pasenę“ 1979 metų sutarčių aspektai, ypač užfiksuota nuoroda į tikybos dėstymo visuomeninėse mokyklose privalomumą. Ispanijos socialistų partijos nuomone, reikia atsisakyti religinio švietimo „bazinio prioriteto“ ir jeigu negalima jo atšaukti visai (socialistams tai būtų idealu), tai nors prilyginti nereikšmingam fakultatyvui. Tačiau, kaip pažymėjo gegužę vykusiame Ispanijos vyskupų konferencijos posėdyje episkopato pirmininkas sostinės Madrido arkivyskupas kardinolas Antonijus Marija Roukas Varela, religinis švietimas yra pagrindinė katalikų šeimų teisė ir jį remia trys ketvirtadaliai tėvų.

Tarp kitų PSOE rinkimų programos punktų buvo raginimas pradėti nacionalinius debatus dėl eutanazijos legalizavimo sudarant šiam klausimui ištirti parlamentinę komisiją. Socialistų vyriausybė taip pat pasirengusi priimti įstatymą, leidžiantį vadinamiesiems transseksualams pakeisti savo lytį, ir kad šią operaciją būtų galima finansuoti iš valstybės biudžeto kaip „gydymo priemonę“. Socialistai taip pat pritaria iš žmogaus embrionų išgautų kamieninių ląstelių panaudojimo terapijai – šią technologiją, kaip ir kitus eksperimentus su embrionais, griežtai atmeta Bažnyčia. Naujoji vyriausybė nori toliau liberalizuoti abortų įstatymą, kuris Ispanijoje leidžia nutraukti nėštumą iki keturiolikos savaičių tik išprievartavimo, vaisiaus deformacijos bei esant pavojaus motinos fizinei arba psichikos sveikatai atvejais.

Dėl pastarųjų indikacijų, kurias įvedė ankstesnė PSOE vyriausybė, taip pat buvo išreikšta nemažai gyvybės gynėjų ir Bažnyčios atstovų protestų. Iš tikrųjų pavojaus sveikatai, ypač psichikos, samprata šiuo atveju tampa neapibrėžta. Pavyzdžiui, jeigu moteris sakosi jaučianti gimdymo baimę, tai gali būti kvalifikuojama kaip „pavojus psichikos sveikatai“ ir gali atverti kelią abortui. Tačiau dabar socialistų sąjungininkė Jungtinė kairiųjų partija (komunistai) pateikė Ispanijos parlamentui svarstyti įstatymo projektą, kuriame abortai iki keturiolikos savaičių būtų visiškai laisvi („kaip Olandijoje“). Kardinolas Ch.Roukas sako, kad toks liberalizavimas Bažnyčiai nepriimtinas, ypač žinant, kad Ispanijoje gimstamumas yra vienas žemiausių pasaulyje. Šioje šalyje, turinčioje apie 40 mln. gyventojų, dabar atliekama 80 tūkst. abortų per metus.

Vyskupai perspėja dėl įstatymų,
nukreiptų prieš tiesą apie žmogų

Aštrią Ispanijos Katalikų Bažnyčios hierarchų reakciją sukėlė naujosios šalies socialistų vyriausybės pažadas legalizuoti vadinamąsias homoseksualų „santuokas“ ir leisti joms įvaikinti vaikus. Apie šią iniciatyvą 43 metų premjeras Ch.Sapateras pareiškė balandžio viduryje, kai buvo patvirtintas vyriausybės vadovu. Keliose Europos šalyse – pirmiausia tai padaryta Skandinavijoje praėjusio dešimtmečio pradžioje – dabar įteisintos homoseksualų civilinės sąjungos, tačiau „santuokų“ statusas joms suteiktas tik Olandijoje ir Belgijoje. Taip pat panašūs įstatymai priimti kai kuriuose JAV ir Kanados administraciniuose vienetuose (Masačiusetse, Ontarijuje, Kvebeke), bet Jungtinių Valstijų Kongresas dabar svarsto prezidento Džordžo Bušo iniciatyvą dėl Konstitucijos papildymo, kad santuoka būtų apribota tik prigimtiniais vyro ir moters ryšiais.

Būdingame ispanų ganytojų atsiliepime į minėtą socialistų vyriausybės iniciatyvą, liepos pradžioje pasakytoje vienoje sekmadienio šv. Mišių homilijoje, Toledo arkivyskupas Antonijus Kanisarezas Lovera nurodė, kad homoseksualų bendrystės jokiu būdu „negalima net lyginti su santuoka“ kaip stabiliu vyro ir moters ryšiu visam gyvenimui. Pasak arkivyskupo, tokios tradicinės santuokos apsauga – prioritetinis kiekvienos Vakarų šalies vyriausybės uždavinys tiek dėl įsivyravusios „demografinės žiemos“ (labai žemo gimstamumo), tiek ir dėl išaugusio jaunų žmonių nusikalstamumo, kuris didele dalimi yra šeimų suirimo pasekmė. Taigi kai kurių politinių veikėjų siūlymai įteisinti homoseksualų „santuokas“ iš esmės rodo tik „didelę netvarką dabar vyraujančios kultūros mentalitete“, sakė arkivyskupas A.Kanisarezas.

Jis priminė katalikų politikų, ypač parlamentarų pareigą nebendradarbiauti šiose iniciatyvose ir jų neremti balsavimu, nes tokio pobūdžio įstatymai „nukreipti prieš bendrąjį gėrį ir tiesą apie žmogų“. Toledo arkivyskupas taip pat atkreipė dėmesį, kad, blogėjant Bažnyčios santykiams su socialistų vyriausybe, pasigirsta balsų, reikalaujančių nutraukti jai finansinę paramą iš valstybės biudžeto. Šie kairiųjų grasinimai nėra nauji, tačiau Ispanijos Bažnyčia niekada nepasidavė valstybiniam šantažui, kaip visada buvo pasirengusi ieškoti dialogo su civiline valdžia. „Neleiskime jiems grasinti mums paramos nutraukimu, - sakė arkivyskupas A.Kanisarezas. – Bažnyčia gali gyventi ir skurde; viena, ko ji negali daryti, tai neskelbti vienintelio Viešpaties Jėzaus Kristaus, taip pat ir parsidavinėti už turtus“.

Katalikų hierarchai taip pat neigiamai reagavo ir į Ispanijos vidaus reikalų ministro Chozės Antonijo Alfonso pasiūlymą imtis griežtesnės visos religinės veiklos kontrolės šalyje. Nors tai būtų atsakas į ekstremistinių islamo grupių, atsakingų už teroristinius išpuolius, konspiraciją, tačiau kardinolas A.Roukas perspėjo dėl grėsmės religinei laisvei. Valstybė turi likti neutrali religinio gyvenimo atžvilgiu ir imtis apribojančių veiksmų tik tada, jeigu kuri nors tikyba pažeidžia žmogaus teises. Beje, naujosios Ispanijos vyriausybės politika musulmonų mažumos atžvilgiu kaip tik tampa prioritetinė: tuo metu, kai katalikiškąjį švietimą stengiamasi apriboti, islamo dėstymą valstybė pradeda finansuoti. Šį sprendimą būtų galima vertinti teigiamai, kaip ir nutarimą legalizuoti šimtus privačiose patalpose veikiančių mečečių, jeigu tuo pat metu dėl „religinio pliuralizmo“ nebūtų silpninama katalikybės, kaip tradicinės ispanų tautos religijos, reikšmė.

Kalbėdamas apie tai liepos pradžioje karaliaus Chuano Karloso universitete surengtoje mokslinėje konferencijoje „Bažnyčia ir politika XXI amžiaus visuomenėje“ kardinolas A.Roukas pastebėjo, kad tam tikruose sluoksniuose esantis „religinio anachronizmo kompleksas“ bando Katalikų Bažnyčią sugrąžinti į „maurų laikus“. (Čia turima omenyje VIII-XIII amžiuose didelę Iberijos pusiasalio dalį valdę iš Šiaurės Afrikos įsiveržę „maurai“, tai yra karingieji musulmonai, kurie buvo sukūrę Kordobos kalifatą.) Tačiau dabar ne VIII, bet XXI amžius, Ispanija lieka katalikiška šalis, ir atitinkama nuoroda šalies konstitucijoje yra iš esmės religinės laisvės garantas.

Ganytojas taip pat pabrėžė, kad valstybė negali primesti savo piliečiams vienokio ar kitokio nusistatymo religiniuose reikaluose. „Pripažinimas, kad valstybė yra sekuliari ir nekonfesinė, nereiškia, kad ji būtų aukščiau etikos reikalavimų ir savo piliečių įsitikinimų, kuriuos ji turi palaikyti“, - sakė kardinolas A.Roukas. Savo pastabose jis nurodė, kad 1979 metų Vatikano ir Ispanijos sutarčių teisėtumas nekelia abejonių, todėl bandymas jas ginčyti arba apriboti nebūtų išmintingas.

Popiežius primena, ko verti mirties kultūros
„socialiniai iškovojimai“

Kaip tik šiuos ir daugelį kitų klausimų, aktualių ne tik Ispanijai, bet ir kitoms šiuolaikinės Europos šalims, palietė popiežius Jonas Paulius II birželio 18 dieną priėmęs naujojo Ispanijos ambasadoriaus Vatikane skiriamuosius raštus ir po kelių dienų susitikęs su jį aplankiusiu šalies vyriausybės vadovu. „Tuo metu, kai senojoje Europoje gimsta nauja tvarka, Ispanija, tarp kitų savo įnašų, turi nepraleisti progos prisidėti prie krikščioniškųjų šaknų pabrėžimo, iš kurių joje, kaip ir kitose Europos šalyse, išsirutuliojo koncepcija asmens, atviro transcedentiškumui“, - sakė Šventasis Tėvas naujajam ambasadoriui Chorchei Deskaljarui de Masaredui. Kaip tik ši samprata, bėgant amžiams, buvo reikšmingiausias faktorius Europos civilizacijos integralumui ir visuotinumui.

Perėjęs prie esminių Bažnyčios ir valstybės santykių klausimų, Jonas Paulius II pabrėžė, kad Bažnyčia gerbia civilinę valdžią ir nei Bažnyčia, nei valstybė negali viena kitos ignoruoti, bet turi bendradarbiauti, nes to reikalauja bendrojo gėrio siekis. Kaip tik šiam tikslui ir pasirašomos Šventojo Sosto bei konkrečios valstybės konkordatinės sutartys, kaip įvyko Ispanijoje 1979 metais, netrukus po šalies demokratinės konstitucijos priėmimo. Bažnyčia taip pat turi teisę išreikšti savo nuomonę viešojo gyvenimo klausimais, nes, vykdydama savo evangelizacinę misiją, „ji kviečia visus geros valios žmones kurti visuomenę, grindžiamą esminėmis vertybėmis, kurių negalima atsisakyti nacionalinėje ar tarptautinėje santvarkoje, jeigu norima, kad ji būtų teisinga ir verta žmogaus“.

Čia Jonas Paulius II paminėjo kai kurių šiuolaikinių tendencijų nenuoseklumą, kada iš vienos pusės stengiamasi pabrėžti žmonių gerovės svarbą, bet tuo pat metu visiškai neatsižvelgiama į jų orumą bei esmines teises.

Taip atsitinka, kai apribojama negimusio kūdikio teisė gyventi arba ji tampa manipuliacijos įrankiu. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad žmogiškosios gyvybės gynimas yra „ne vien krikščionių prerogatyva“, bet visų, taip pat ir valstybinės valdžios pareiga, nes čia kalbama apie žmogiškąjį sąmoningumą, tiesos ir žmogaus lemties supratimą. „Civilinė, valdžia kaip visų teisių garantas, turi būti įpareigota saugoti gyvybę, ypač tą, kuri yra silpniausia ir neapginta“, - sakė Popiežius. Todėl į vadinamuosius „socialinius iškovojimus“ (dėl aborto prieinamumo) valstybė turi žiūrėti labai atsargiai, nes tai „iškovojimai“ vienų asmenų kitų (negimusių kūdikių) aukos sąskaita. Tikrieji socialiniai iškovojimai palaiko ir gina kiekvieno individo gyvybę ir visos visuomenės bendrąjį gėrį.

Šeima taip pat nusipelno ypatingos valstybinės globos ir paramos jai vykdant priklausančius uždavinius, nes ji yra „pagrindinė visos visuomenės ląstelė, su niekuo nepalyginama solidarumo terpė ir taikaus sambūvio mokykla“. Tarp kitų asmens teisių, negalima užmiršti teisės gimti ir augti stabilioje šeimoje, „kur žodžiai „tėvas“ ir „motina“, gali būti ištarti su džiaugsmu ir be apgaulės“. Visiškai kitaip būtų vadinamojoje homoseksualų „santuokoje“, kur nauja gyvybė negali būti pradėta, o adaptuoti kūdikiai augtų iškrypusioje aplinkoje, nes „tėvo“ ir „motinos“ samprata ten būtų visiškai nebeaiški. Štai kodėl nereikia nuolaidžiauti tiems „balsams, kurie santuoką painioja su visiškai kitomis sąjungų formomis“, kurias galima įvardyti kaip priešingas tikrajai šeimai arba kuriose „į vaikus žiūrima daugiau kaip į savęs patenkinimo objektus“.

Pagaliau popiežius Jonas Paulius II, gindamas šeimų teisę ir pareigą mokyti ir auklėti vaikus pagal savo moralinius bei religinius įsitikinimus, pabrėžė, jog integralus švietimas negali atmesti antgamtinės ir dvasinės žmogaus plotmės. „Šiame kontekste negali būti nuvertintas katalikų religijos mokymas valstybinėse institucijose, grindžiamas to prašančių tėvų teise, be diskriminavimo arba primetimo“, - nurodė Šventasis Tėvas.

Taigi šioje diplomatiškoje kalboje aptardamas Bažnyčiai rūpimus visuomeninio gyvenimo aspektus, Popiežius iš esmės išreiškė ir Vatikano nepritarimą Ispanijos naujosios socialistų vyriausybės liberalių ir tikėjimui prieštaraujančių reformų siekiui. Socialistai Ispanijos parlamente, po kovo mėnesio rinkimų, turi didžiausią frakciją, tačiau nesudaro absoliučios daugumos, ir jų mažumos vyriausybė turi jautriai reaguoti į įtakingos Katalikų Bažnyčios pastabas. Tą suvokia ir pats premjeras Ch.Sapateras, kuris suskubo atvykti į Vatikaną praėjus vos trims dienoms po minėtos perspėjančios Jono Pauliaus II kalbos naujajam ambasadoriui.

Jonas Paulius II vėl priminė premjerui, kurį į Vatikaną buvo atlydėjęs užsienio reikalų ministras Migelis Anchelis Moratinozas Kiaubė, kad Šventasis Sostas rems naujosios vyriausybės politiką, tiek, kiek ji bus vykdoma prisilaikant etinių vertybių ir gerbiant religines bei kultūrines ispanų tautos tradicijas. Nors po susitikimo su Popiežiumi Ch.Sapateras žurnalistams sakė, kad jis buvo „labai nuoširdus“, tačiau Vatikano komunikate apie nuoširdumą šį kartą visai neužsiminta. Tik pabrėžtinai nurodyta, jog dvišaliai santykiai apžvelgti 1979 metais pasirašytų sutarčių tarp Šventojo Sosto ir Ispanijos dvasia, tuo pačiu nurodant, kad apie jų keitimą negali būti nė kalbos, nors buvo patvirtintas „dialogo ir bendradarbiavimo siekis“. Ateitis parodys, ar po „šalto dušo“ Vatikane naujoji Ispanijos socialistų vyriausybė atsisakys tolesnės konfrontacijos su Bažnyčia ir peržiūrės liberalių reformų siekius.

© 2004 "XXI amžius"