Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Atmintis
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Keliami iš užmaršties

Apolonija NISTELIENĖ

Paskutinė Broniaus Stasiukaičio (dešinėje) nuotrauka. Kairėje – sesers vyras Stepas Alksnis, buvęs nuovados viršininkas, pasitraukęs į Vakarus ir vokiečių lėktuvu nuleistas per 1944 metų Kalėdas Žemaitijoje. Jų laukė Žaliojoje, o vokietis lakūnas juos tris iš lėktuvo išstūmė tuoj už Nemuno. Virginija Alksnytė nufotografavus po dviejų valandų mirė. 1943 metų gruodis

Stasiukaičiai 1924 metais Išlaužuose. Sėdi iš kairės: tėvas Jonas Stasiukaitis, sūnūs Mykolas, Petras ir Bronius, stovi (iš kairės) dukros Nastutė ir Ona

1936 metais Pušalote stovi (iš dešinės) Bronius Stasiukaitis, jo pusseserė ir pusbrolis Stasė ir Mykolas Ulickai, sėdi (iš dešinės) sesuo Ona Stasiukaitytė, teta ir krikšto mama Anastazija Gugienė, dėdės kun. Petras, kun. Jonas, Adomas Ulickai, priekyje pusseserės Gugaitės ir Ulickaitė

1936 metais Kaune. Sėdi iš kairės: Bronius Stasiukaitis, Vincas Bazilevičius, Alfonsas Šukevičius, stovi Vincas Jasukevičius

B.Stasiukaičio pusseserė Stasė Ulickaitė, besitraukianti į Vakarus, deda vainiką ant jo kapo Štetine 1944 metų spalį

Šiomis dienomis Kaune vyksta „Į laisvę fondo“ 13-oji Studijų savaitė Lietuvoje, rengiama Lietuvių fronto bičiulių (LFB) kiekvienais metais jau ir tėvynėje. Prieš mėnesį buvo minimos 1941 metų birželio sukilimo 63-iosios metinės.

Tų renginių fone reikėtų paminėti vieną iš kovos su sovietais, o vėliau ir su naciais – Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), laikraščio „Į laisvę“ redakcijos, Birželio sukilimo sumaniausių organizatorių ir vykdytojų, LAF štabo narį, ypač pasižymėjusį informacijos ir sanitarijos reikaluose. Tai labai ištvermingas ir fiziškai, ir dvasiškai, niekada nepalūžęs, realiai nusiteikęs idealistas, greitai ir efektyviai reagavęs į kasdienines staigmenas.

Bronius Stasiukaitis gimė 1917 metais Ukmergės aps. Pagirių vls. Išlaužų kaime, ūkininkų šeimoje. Tėvas Jonas Stasiukaitis turėjo 30 ha ūkį. Motina Salomėja Ulickaitė atitekėjo iš gretimos Anciškio parapijos Dvariškių kaimo, iš tokio pat ūkio, buvo silpnos sveikatos, bet turėjo sunkiai dirbti, nes vyras buvo prastas ūkininkas. Stasiukaičių šeimoje augo penki vaikai: Mykolas, Petras, Bronė, Nastutė ir Ona. Stasiukaitienės brolį kunigą Petrą Ulicką 1910 metais paskyrė į Krasnojarską (nes buvo baigęs Petrapilio kunigų seminariją). Jis prašė sesers leisti su juo važiuoti į Sibirą vyresniąją dvylikos metų dukrą Bronę. Sesuo nedrįso neleisti. Mergaitė sunkiai pakėlė tolimą kelionę, persišaldė, sirgo, labai ilgėjosi namų ir, būdama keturiolikos metų, mirė. Palaidota šaltajame Sibire. Žinia apie jos mirtį Išlaužų nepasiekė. Motina taip pat labai ilgėjosi dukters, ir kai 1917 metais gimė paskutinis Stasiukaičių sūnelis, jį pakrikštijo Broniuku. 1920 metais S.Stasiukaitienė pasimirė. Nastutei buvo trylika metų, o Broniukui – tik treji. Pasakodavo, kaip Nastutė broliuką maudydavo griovyje. Taip Nastutė tapo Broniuko mamyte ir nemažo ūkio šeimininke. O Salomėja mirė nesužinojusi apie Bronytės mirtį. Kunigas Petras iš Rusijos grįžo tik 1927 metais, išmainytas į kažkokį komunistą iš Lietuvos.

Broniukas augo sesutės globojamas. Dėdės kunigai norėjo jo brolį Petrą išleisti seminarijon, bet tas tingėjo mokytis ir pabėgo iš Jėzuitų gimnazijos šeštos klasės. Ona Stasiukaitytė, paremta dėdžių, baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Visų Stasiukaičių – ir besimokančių, ir ūkininkaujančių - geroji fėja buvo darbščioji Nastutė. Broniukas, baigęs Ramygaloje keturias klases, buvo perkeltas į Panevėžio berniukų gimnaziją, kur jį rėmė dėdės kunigai ir sesuo Ona, mokytojavusi Pumpėnuose. Bronius mokėsi gerai. Anksti įstojo į ateitininkus, visą laiką buvo labai aktyvus, komunikabilus, iškalbingas ir veiklus ne tik ateitininkas, bet ir Meno kuopos, įsteigtos kun. Lindės-Dobilo, valdybos narys. Jį mėgo ir vertino tuometiniai Panevėžio ateitininkų globėjai kun. A.Lipnickas (Lipniūnas), kun. A.Sušinskas. O gimnazijos direktoriaus J.Elisono buvo persekiojamas ir baudžiamas už ateitininkišką veiklą, bet tvirtai laikėsi pasirinkto kelio, ir pats, ir draugus stiprindavo.

Bronius buvo labai pamaldus, gerai mokėsi ir elgėsi, todėl dėdės tikėjosi, kad jis tikrai stos į kunigų seminariją. Visai giminei ir draugams buvo didelis netikėtumas, kai Bronius pasirinko mediciną. Ir mįslė – kas jį ten pastūmėjo. (Tik po 50 metų paaiškėjo: prof. S.Šalkauskis rašė A.Maceinai, kad baigiančius gimnaziją ateitininkus kreiptų į mediciną, idant ateitininkija turėtų savo nebrangininkus gydytojus; tuo laiku prof. S.Šalkauskis labai daug išleido begydydamas savo sūnelį.) Nestojęs į kunigų seminariją, nustojo dėdžių paramos. Kunigas Jonas visą savo rūpestį ir paramą tada skyrė brolio sūnui Albertui, kuris nedrįso pasipriešinti dėdei ir įstojo seminarijon. (Šiandien jis klebonauja Palūšėje.)

Broniaus studijas rėmė sesuo Ona Alksnienė, mokytoja, ir brolis Petras, puskarininkis. Studijuodamas labai aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, jog net liko antriems metams antrame kurse. Artimieji buvo labai nepatenkinti, kad Broniui buvo svarbesni ateitininkai, o ne savi mokslai.

Jis artimai draugavo su P.Dielininkaičiu. Kai gimė Dielininkaičio duktė, Bronius juokavo, kad jam bus žmona. Studijuodamas lankė Panevėžio ateitininkus, ugningai kalbėdavo rajoniniuose susirinkimuose, kurie įspūdingai vykdavo Katedros požemyje. Vysk. K.Paltarokas jį labai vertino.

Turėjo literatūrinių gabumų, tad bendradarbiavo savo kūryba ir straipsniais „Ateities spinduliuose“, „Panevėžio balse“, „Ateityje“, „Studentų žodyje“, „XX amžiuje“ ir vėliau „Į laisvę“, „Medicinoje“.

Labai skaudžiai išgyveno sovietų okupaciją. Gerai pažino tą baisybę iš dėdės kunigo Petro pasakojimų, kuris tame pragare išgyveno dešimt metų ir grįžo iškankintas, palaužta sveikata. Įsitraukė į pogrindinę veiklą ir Lietuvių aktyvistų fronto štabe Kaune vadovavo spaudos-informacijos skyriui. Rengiantis sukilimui, suorganizavo „Į Laisvę“ redakciją. LAF štabo spaudos-informacijos skyriui vadovavo ir po sukilimo, organizavo Raudonojo teroro muziejų, „Į Laisvę“ redakciją apgynė nuo tų, kurie norėjo smurtu užgrobti redakcijos patalpas ir spaustuvę.

Vokiečiams LAF štabą ir organizaciją uždarius, įsitraukė į antinacinę rezistenciją Lietuvių fronte, suorganizavo pogrindinį laikraštį „Į Laisvę“. Gestapas 1942 metų gegužę jį areštavo ir daugiau negu mėnesį išlaikė kalėjime, o paleidęs skyrė namų areštą. Tačiau ir gestapo sekamas tęsė informacinį darbą, talkino „Į Laisvę“ ir kitiems pogrindžio leidiniams.

Dažnai atvažiuoja į Panevėžį, rūpinasi, kodėl neveikia ateitininkai; nudžiunga sužinojęs apie kun. Tito Narbuto suburtą kuopelę. Dalyvauja vysk. K.Paltaroko vardinėse ir stebisi tokiu metu vaišių ir svečių gausumu. Organizuoja parašų rinkimą, kad nebūtų uždaryti Lietuvos universitetai, kas mėnesį per vokiečių okupaciją skiria LF fondo stipendijas studentams. 1943 metų gruodžio pabaigoje Panevėžyje beviltiškai stengiasi išgelbėti nuo tuberkuliozinio meningito trejų metukų savo krikšto dukrą Virginiją Alksnytę, dukrytę sesers Onos, kuri buvo išvežta 1941 m. birželio 14 d. prie Laptevų. Dukrelę motina, vežama iš kiemo, išmetė iš sunkvežimio į auklės rankas. O B.Stasiukaitis netrukus sulaikomas su pogrindinės veiklos įkalčiais. Iškyla dilema: koncentracijos stovykla ar frontas.

Pasirenka fronto gydytojo kelią (1943 metais buvo baigęs Medicinos fakultetą, o 1939 metais karo mokyklą atsargos leitenanto laipsniu).

Traukiantis frontui, jau Vokietijoje, Štetine, 1944 metų spalio mėnesį Bronius atsitiktinai susitiko savo pusseserę Stasę Ulickaitę, irgi besitraukiančią į Vakarus. Atminimui jai padovanojo savo rožinį. O po poros dienų ji, važiuodama traukiniu, išgirdo, kad beprasmiškai per bombardavimą žuvęs karininkas gydytojas lietuvis. Grįžta ir sužino, kad tai Bronius Stasiukaitis... Lietuvai neliko gabaus, nuo pat vaikystės mylėjusio Dievą ir tėvynę ir jiems sąžiningai tarnavusio sūnaus. Sesuo Ona rašė iš Trofimovsko, kad, sužinojusi apie dukrytės mirtį ir mylimo brolelio netektį, labai gailėjo dukrytės, bet dar labiau ir jai, ir tėvynei teikusio šviesių vilčių brolio, gryno idealisto veikėjo. Artimieji, valgis, apsirengimas, būstas, net mokslai buvo jam kelintaeiliai dalykai ir reikalai. Visą laiką ir jėgas aukojo katalikiškai ir patriotinei veiklai. B.Stasiukaitis suvokė savo pašaukimą – kūryba daryti pasaulį šviesesnį, geresnį ir gražesnį. Tik tam tebuvo duoti vos 27 metai. Anksti apsisprendė už Dievą – tai idėjinis apsisprendimas, pagrindinis jo formavimosi veiksnys.

Šiandien ne visi vienodai vertina tą aktyvią veiklą, nes ir mūsų kraštas kartu su visu pasauliu keičiasi. Gal visos įdėtos pastangos ir sudėtos aukos – tik fatališka klaida? Tuščias gyvybinių jėgų švaistymas? Bet jis pats niekada neabejojo ir tikėjo, kad kova subrandins laisvės vaisius.

Po Atgimimo, kada iš užsienio pradėjo atvažiuoti išlikę LAF nariai, dabar LF bičiuliai, jau niekas nebesidomėjo B.Stasiukaičiu. Užkalbinti mandagiai patylėdavo ir pokalbis nutrūkdavo. Laikas darė savo. Tik buvęs bendražygis Pilypas Narutis-Žukauskas ir 1941 m. birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos pirmininkas Alfonsas Žaldokas pasirūpino, kad ir B.Stasiukaičiui kartu su kitais medikais sukilėliais būtų suteiktas Vyčio kryžiaus ordinas ir kario savanorio vardas. Ar sugebės iš artimųjų likusi tik jo sesers dukra Danutė Danguolė įrodyti savo giminystę ir atsiimti tą 4-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordiną? O gal tą ordiną ir savanorio pažymėjimą priglaus Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos muziejus – juk čia Bronius išvystė pačią didžiausią ir gausiausią Lietuvoje slaptą moksleivių ateitininkų veiklą „Viską atnaujinti Kristuje“.

© 2004 "XXI amžius"