|
Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui
Spaudos draudimo laikus prisimenant
Algirdas MERKEVIČIUS
Numalšinus 1863 metų sukilimą, generalgubernatorius Muravjovas žodiniu nurodymu uždraudė spaudą lotyniškomis raidėmis. Jo įpėdinis Kaufmanas 1965 m. rugsėjo 6 d. raštu prašė vidaus reikalų ministrą uždrausti spausdinti ir platinti lietuvių kalbą lotynų raidėmis spausdintas knygas visoje imperijoje, kad būtų visiškai panaikinta galimybė leisti žemaitiškas-lietuviškas knygas lenkiškomis raidėmis. Draudimo tikslas kad Šiaurės-vakarų krašte liaudies švietimo sistema per liaudies mokyklas platintų tarp žemaičių, lietuvių ir latvių rusų tautinį raštingumą ir tuo duotų jiems savąjį, tautinį. Rašte rūpinosi ir paniekintų stačiatikybės rusų tautos teisių atstatymu. Taigi draudimo tikslas lietuvius surusinti ir sustačiakinti.
Uždraudus spaudą caro administracija spausdino knygas lietuvių kalba rusiškomis raidėmis (graždanka), bandė jas platinti, tačiau gyventojai ir mokyklose vaikai jų neėmė. Negalint Lietuvoje išspausdinti maldaknygių, vyskupas M.Valančius organizavo jų spausdinimą Prūsijoje ir slapta gabeno per sieną. Vėliau ten spausdino ir pasaulinę literatūrą bei laikraščius. Lietuviškos spaudos centru tapo Tilžė. Iš čia slapta knygas gabeno ir platino po visą Lietuvą knygnešiai. Vysk. M.Valančiaus pradėtai kovai už lietuvišką spaudą padėjo dauguma kunigų, ypač pasižymėjo Sudargo klebonas kun. M.Sederavičius, organizavę platų knygnešių tinklą. Nors už lietuviškos spaudos platinimą baudė kalėjimu ir trėmė į Sibirą, nuslopinti kovos už lietuvišką spaudą nesisekė. Ypatingą svarbą tautiniam judėjimui turėjo žurnalas Aušra, 1883-1886 metais ėjęs tūkstančio egzempliorių tiražu. Jo pirmus keturis numerius redagavo J.Basanavičius. Ne mažiau nuopelnų turėjo laikraštis Varpas, 1886-1904 metais redaguotas V.Kudirkos. Tautinį sąjūdį žadino ir J.Tumo-Vaižganto redaguotas 1886-1904 metais Tėvynės Sargas bei kun. Pakalniškio 1889-1896 metais redaguota Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga, kiti leidiniai. Per 40 spaudos draudimo metų lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis imperijos teritorijoje pavyko išspausdinti tik kelias knygas.
1864 metais Muravjovas uždraudė prie bažnyčių buvusias parapines mokyklas. Jų vietoje steigė valdiškas mokyklas, į kurias skyrė mokytojais rusus, nemokančius lietuviškai. Prie vienuolynų buvusias bajorų mokyklas pavertė dviklasėmis mokyklomis. Gyventojai, nenorėdami, kad vaikus surusintų, steigė slaptas mokyklas samdė mokytojus-daraktorius arba vaikus mokė namuose. Slaptas mokyklas persekiojo, susekę baudė kalėjimu arba piniginėmis baudomis. Paliko keturias gimnazijas Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje ir Suvalkuose.
Rusinimui turėjo padėti ir kolonizacija. Po revoliucijos liko daug tuščių dvarų, buvo ištremti ištisi kaimai. Į tuščias žemes iš Rusijos atvežė kolonistų, jiems teikė paramą, tačiau kolonistams įsitvirtinti nesisekė, dauguma jų išvažiavo atgal į Rusija.
Caro administracija, norėdama lietuvius sustačiakinti, persekiojo Katalikų Bažnyčią. Stačiatikių metropolitas Siemaška įsteigė broliją stačiatikybei platinti. Gubernatorius uždraudė statyti katalikų bažnyčias ir remontuoti esamas, pakelėse statyti kryžius. Iš katalikų atimdavo bažnyčias ir jas paversdavo cerkvėmis. Muravjovas iš katalikų atėmė daugiau nei šimtą bažnyčių. Gyventojai jas pradėjo ginti. Taip uždaromą bažnyčią tikintieji 1864-aisiais gynė Tytuvėnuose. 1886 metais, uždarant Kęstaičių bažnyčią, kazokai jėga išvaikė joje buvusius žmones, sugriovė altorių, sukapojo vėliavas ir paveikslus. 1893 metais Kražių bažnyčios uždarymui vadovavo gubernatorius Klingenbergas. Jis, atvykęs su žandarais, rado pilną bažnyčią žmonių. Per naktį vyko muštynės. Iš ryto atvykę kazokai surengė skerdynes. Uždarinėjo ir vienuolynus. Žemaičių vyskupijoje 1860 metais buvo keturiolika vienuolynų, o 1900-aisiais liko tik trys Kretingoje, Kaune ir Krakėse. Užtat XIX a. pabaigoje Lietuvoje jau buvo keturios stačiatikių vyskupijos Vilniaus, Suvalkų, Gardino ir Kauno, pastaroji buvo įsikūrusi Pažaislio vienuolyne. Persekiojo katalikų dvasininkus. Kunigams draudė išvykti iš savo parapijų, cenzūravo pamokslus, uždraudė platinti blaivybę, kur vysk. M.Valančiaus pastangomis buvo plačiai paplitusi. Už blaivybės platinimą baudė. Tačiau dvasininkai pasirodė labai atsparūs. Nepaisydami bausmių kunigai per pamokslus ragino negirtuokliauti, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neimti rusiškų knygų, neiti į cerkves. Caro administracija, įsitikinusi, kad represijos neveiksmingos, priespaudą pradėjo mažinti. 1878 metais atšaukė draudimą statyti kryžius, 1897-aisiais leido statyti bažnyčias, atšaukė įsakymą caro švenčių dienomis mokiniams eiti į cerkves. 1904 m. gegužės 15 d. Vyriausioji spaudos valdyba cenzūros komitetams išsiuntinėjo aplinkraštį, kuriame rašė: Ministrų Komitetas, apsvarstęs vidaus reikalų ministro šių metų vasario 29 d. pareiškimą Nr. 340 šifro lietuviškiems-žemaitiškiems leidiniams klausimu, nutarė: panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto, leisti jame vartoti be rusiškojo, taip pat ir lotyniškąjį ir kitokį šriftą.
Valdovas imperatorius 1904 metų balandžio 24 dieną Komiteto nutarimą teikėsi patvirtinti.
Panaikinti spaudos draudimą carą privertė įsitikinimas, kad tęsti represijas ir spaudos draudimą yra beviltiška. Spauda ir toliau nebuvo laisva, ją kontroliavo cenzūra, tačiau, pradėjus viešai spausdinti knygas ir laikraščius, palengvėjo kova dėl kitų teisių, buvo geresnės sąlygos tautinei sąmonei ugdyti, palengvėjo ir Katalikų Bažnyčios būklė. Pažymėtini ir dideli katalikų dvasininkų nuopelnai kovojant dėl spaudos laisvės ir prieš rusinimą, o kartu ir dėl Lietuvos ateities.
© 2004 "XXI amžius"
|