|
Šventė, dėkojo, prisiminė
Skriaudžiai. Koks gražus mūsų kraštas Lietuva, o ypač
vasarą. Kaimuose, miestuose, bažnyčiose - atlaidų metas. Į juos
suvažiuoja gausybės žmonių, susitinka giminės, artimieji, draugai.
Pasimeldžiame, savo mintis kreipiame į Aukščiausiąjį, dėkojame Jam
už tas gėrybes bei džiaugsmus, kuriuos Jis mums teikia, prašome
dar didesnės dvasios tvirtybės ir palaimos.
Taip buvo ir Skriaudžių parapijoje per Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus. Šioji vietovė - tai mano gimtinė. Mano mama buvo labai pamaldi ir visus savo aštuonis vaikus išauklėjo tikėjimo dvasia, visada primindavo Dievo gerumą bei meilę, ragindavo doru gyvenimu Jam už tai atsilyginti, padėti artimam ir tolimesniam žmogui.
Jau senokai abu mano tėveliai, baigę žemiškąją kelionę, ilsisi Skriaudžių kapinėse. Čia rado atilsį ir kiti artimiausi žmonės - seneliai, broliai, sesė, taip pat mano pirmoji mokytoja Ona Bagdonienė. Būdamas Skriaudžiuose, visuomet pirmiausia su šeima aplankau šią rimties vietą, pasimeldžiame už artimuosius, kad jiems Amžinybėje nestigtų dangiškojo džiaugsmo ir šviesos.
Tą atlaidų dieną Dievas padovanojo puikų orą, virš Skriaudžių Šv. Lauryno bažnyčios bokštų plytėjo vien skaidrus mėlynumas, nesimatė nė vieno debesėlio. Šv. Mišias aukojo svečias iš Sasnavos, Švč. M. Marijos Vardo bažnyčios klebonas kun. Arvydas Liepa. Jis pasakė prasmingą, jautrų pamokslą, patarė, pamokė, kaip reikia mylėti Dievą, Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių, seniai jau tiek čia bemačiau. Tai tikra kaimo katedra, iš toli šviečianti savo baltais mūrais ir bokštais. Ir viduje - gražu, įspūdinga, išdailinta, išpuošta. Šis grožis per daugelį metų sukurtas buvusio klebono kun. Vinco Čėsnos pastangomis. Jam jau 83-eji metai, iš kurių dešimt praleista komunistiniuose lageriuose, jie atėmė nemažai sveikatos. Per ilgus kunigystės metus kun. V. Čėsna nesusikrovė jokio turto, visą laiką gyveno labai kukliai, žmonių suneštas aukas atidavė bažnyčios remontams, kitoms nesavanaudiškoms reikmėms. Gyvena jis šalia bažnyčios kukliame mediniame pastatėlyje. Tad po šv. Mišių aplankėme garbųjį kunigą. Radome jį vieną sėdintį, kiek pasiligojusį, bet dvasiškai nepalūžusį. Pasidomėjus, iš ko pragyvena, atsakė, kad vien iš tremtinio pensijos. Nesidomi jo gyvenimu, sveikata nei jo išpuoselėtoje bažnyčioje besilankantys kunigai, nei vietos valdžia. O ir vietos parapijiečiai ar dažnai užsuka į šį kuklų namelį, atneša kokį sviesto gabalėlį, kiaušinį, pieno šlaką? Nekamantinėjau, nenorėjau žmogui dar labiau užgauti širdies...
Tą pačią dieną Skriaudžiai minėjo savo gyvavimo 340 metų sukaktį. Ta proga aplankėme vietos buities muziejų, kuriame sukaupta daug senoviškų buities daiktų, rakandų. Kartu visi nuėjome į kultūros namus. Juose daug išgirdome apie Skriaudžius, jų praeitį, kaimo patriotus, kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę, šias dienas ir ateitį. Įspūdingas buvo šventės proga surengtas koncertas. Beje, pažymėtina, kad kultūros namai stovi nuo sovietinių laikų, tačiau nebuvo sugriauti, nuniokoti, apleisti, kaip tai atsitiko kitose vietovėse. Skriaudžių žmonės ne vien gerai dirba, bet ir rūpinasi savo dvasiniais, doroviniais poreikiais, moka gražiai švęsti, pasilinksminti.
Tik visa, nors ir nedidelė, bėda, kad į atlaidus, į Skriaudžių sukaktį neatvyko Prienų rajono valdžios atstovai...
Juozas NAGINIONIS
© 2004 "XXI amžius"
|