|
Laumžirgio šešėlis virš Lietuvos
Petras KATINAS
Visuomenei, arba bent didelei jos daliai, darosi koktu kiekvieną dieną skaityti, klausyti ir matyti spaudoje, radijuje ir televizijoje skelbiamas įtariamų parlamentarų pokalbių suvestines su Rubicon group vadovu Andriumi Janukoniu, kuris, pasirodo, esąs didžiausias turtuolis, galintis nupirkti visų politinių partijų frakcijų parlamentarus. Na, o STT ir Generalinė prokuratūra, tarsi tyčiodamasi iš Seimo Antikorupcinės komisijos ir jos pirmininkės N.Steiblienės, vis išmeta naujus įrašus. Beje, paprastas žmogus, net ir išmanantis visas teisinių kodeksų plonybes, teigia, kad joks teismas iš tų skelbtų pokalbių jokios net menkiausios bylelės nesukurps, nors ir labai norėtų. Tie A.Janukonio ir Seimo narių telefoniniai pasiplepėjimai neturi absoliučiai jokios juridinės galios ir gali sudominti nebent pigiausios bulvarinės spaudos skaitytojus. Užtat tie, kas sugalvojo šitą istoriją, tiksliau sakant, avantiūrą, savo tikslą pasiekė. Visuomenėje, pakankamai įaudrintoje R.Pakso skandalo ir Prezidento rinkimų batalijų, vėl sukeltas nereikalingas erzelis. Kokiais tikslais, jau visiškai aišku. Atvesti į Seimą nesusitepusius populistus. Ne tik V.Uspaskich gvardiečius, bet ir tokius kaip skandalingąją R.Smailytę, gėrusią kavą su brendžiu ne tik su buvusiu pasienio viršininku, bet ir su Rusijos mafijos atstovais. Bet kodėl gi nepretenduoti į valdžią, jeigu kuo daugiau esi įsipainiojęs į didesnius skandalus, tuo tampi populiaresnis. Kas dėl kyšininkavimu įtariamų parlamentarų skandalo, tai kažkodėl beveik niekas nekalba, kodėl bene pagrindiniu jo dalyviu skelbiamas Rubicon group vadovas A.Janukonis. Atrodytų, kad tai bene įtakingiausias ir turtingiausias Lietuvos oligarchas, prieš kurį net Achemos bosas B.Lubys ar jau besimatuojantis Premjero kostiumą rusų oligarchas V.Uspaskich tėra vos ne vargšai ir jiems absoliučiai nerūpi, kokius įstatymus priima Seimas. Kas gali paneigti, jog A.Janukonis kažkam užmynė ant nuospaudos ir tas kažkas paspaudė STT bei Generalinę prokuratūrą imtis priemonių. Tuo labiau kad Lietuvoje bet kokį verslininką, žinoma, išskyrus keletą oligarchų, koja atidarinėjančių ministrų kabinetų duris, visai nesunku apkaltinti mokesčių slėpimu, korupciniais ryšiais ir t.t. Tenka sutikti su vienu politiku, jog specialiosios tarnybos Lietuvoje net nesivargina atrasti nusikalstamas situacijas, o jas dažniausiai pačios provokuoja ir sukuria. Apie tai atvirai kalbėjo pats premjeras A.Brazauskas, pareiškęs, kad valstybėje darosi labai negeri dalykai. Pasak A.Brazausko, iškilo rimta valstybės valdymo krizė, ir jis nežinąs, kaip iš tos krizės išsikapstyti. Tai jau kažkas visiškai nauja išmintingiausios partijos vado ir Premjero leksikone. Juk iki šiol jis žinojo atsakymus į bet kokius klausimus.
Vargu ar tie skandalai atsitiktiniai reiškiniai. Kažkam labai norisi pateikti Lietuvą pasauliui kaip nestabilią, politikų rietenose paskendusią valstybę. Todėl vargu ar atsitiktinai neišsipildė viltys, jog, Lietuvai tapus ES ir NATO nare, užsienio investicijos pasipils kaip iš rago. Tuo labiau kad kairiųjų valdžia ėmė trimituoti, jog jau 2002 metais investicijos į Lietuvą siekė 2,67 mlrd. litų. Kad būtų aiškiau 900 mln. dolerių. Tačiau taip giriantis kažkodėl buvo vengiama paaiškinti, kaip su tomis investicijomis yra kitose šalyse, tuomet dar kandidatėse į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, tais pačiais 2002-aisiais į Slovakiją buvo investuota keturi milijardai dolerių, tai yra keturis kartus daugiau. Į Čekiją devyni mlrd. Apie senąsias ES šalis net nėra ko kalbėti. Štai į labai panašią pagal gyventojų skaičių Airiją 2002-aisiais buvo investuota 25 mlrd. dolerių. Ką čia kalbėti apie tolimesnius kraštus. Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje vienam gyventojui teko 1116 eurų investicijų, o Estijoje 3855 eurų.
T ai pirmiausia todėl, kad daugumoje Vakarų šalių, ypač Vokietijoje, Skandinavijos valstybėse, Didžiojoje Britanijoje, lietuviai daugiausia asocijuojasi su automobilių vagystėmis, reketavimu. Tačiau didžiausia kliūtimi yra ne tai, o visokiausios administracinės užtvaros, valdininkų savivaliavimas. Taip pat labai supainiotas žemės įsigijimo klausimas užsienio investuotojams. Įstatymai žemės įsigijimo klausimu labai supainioti ir sudėtingi. Negana to, jie nuolat keičiami ir gana dažnai atsitinka taip, kad nusipirkęs žemę vienomis sąlygomis, jau pradėjęs statyti įmonę toje žemėje užsienietis staiga sužino, jog stabilioji Vyriausybė vėl pakeitė įstatymą.
Bet grįžkime prie Rubicon group piktojo genijaus Andriaus Janukonio. Verslininkų sluoksniuose atviromis užuominomis kalbama, jog A.Janukonis tapo labai neparankus prorusiškiems ir rusų verslininkams. Tuo labiau kad jis visiškai ne iš tos partinės ir komjaunimo nomenklatūrininkų kompanijos, kuri prichvatizacijos siautėjimo metais pusvelčiui įsigijo valstybės turtą ir tapo verslininkais. Juk praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje A.Janukonis kartu su kitais studentais juristais įkūrė šią firmą, iš pradžių užsiminėjusią viskuo, iš ko tuo metu buvo galima uždirbti, vaizdo kasečių nuoma, smulkia prekyba ir t.t.
Tačiau 2002-2003 metais jauni ambicingi Rubicon group vadovai per savo dukterinę kompaniją DalkiaLietuva sugebėjo perimti šiluminių tinklų kontrolę, šilumos ir karšto vandens tiekimą bei iš dalies elektros energijos tiekimą Vilniuje. O, kaip žinia, su energetika susijęs verslas laikomas aukščiausia biznio klase vien todėl, kad pajamos iš to verslo auga tiesiog aritmetine progresija.
Be to, negalima pamiršti to, jog šiame versle pakvipo Europos Sąjungos fondų milijonais. Taigi buvę studentai iš tiesų peržengė Rubikoną ir tapo labai pavojingi ypač senojo mąstymo buvusios nomenklatūros konkurentams. Tuo labiau kad paskelbtuose A.Janukonio pokalbiuose su parlamentarais jis nuolat vadina socialdemokratus tikraisiais jų vardais komunistais. O šie kažkodėl labai to nemėgsta.
Aišku, šia nešvaria istorija pasinaudos daugelis populistų, jau blizginančių pentinus joti ant balto žirgo į Lietuvos Seimą. Kazimira Prunskienė jau skelbia manifestus, pavadintus Mes nugalėjome! (My pobedili), Lietuvos rusiškuose ir lenkiškuose laikraščiuose kviesdama vienytis ir nugalėti. Ką ten nugalėti nušluoti visus priešus. Ir Rolandas, ir Kazimira, jau nekalbant apie Viktorą, žada ne tik gerovę, bet ir tvirtą tvarką. O ta tvarka, jų įsivaizdavimu, ir ne tik jų, bet ir tų už juos balsuojančių, kurie iš esmės ne tik negali, bet ir nenori gyventi laisvėje, ilgisi sovietinio gulago. Ne tiesiogine prasme pūti Sibiro lageriuose, o tokio, kuris aprūpintų bent jau minimalia kasdienio valgio porcija. Taigi keli to buvusio dvasinio gulago prižiūrėtojai jau apsireiškė ir dirba išsijuosę. To būsimojo lagerio vyriausiasis prievaizdas, žinia, kur už tūkstančio kilometrų nuo Vilniaus. Tą pavojų pajuto, deja, per vėlai, ir kai kurie mūsų politikai. Štai Tėvynės sąjungos lyderis A.Kubilius prakalbo apie fantastinį projektą galimą vaivorykštės vyriausybę, į kurią įeitų pačių įvairiausių politinių partijų atstovai.
Tikslas aiškus neleisti, kad valžioje atsidurtų prorusiški gelbėtojai. Tačiau tai iš politinės fantastikos srities. Prisiminkime, kuo baigėsi išpūsta naujoji politika. Farsu, atvedusiu į areną R.Paksą ir pagaliau V.Uspaskich. O praėjusį savaitgalį naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavime partijos lyderis ir Seimo Pirmininkas kreipėsi į visas partijas, netgi Rusų ir lenkų sąjungą susitelkti ir užkirsti kelią ateiti į valdžią populistams. A.Paulauskas siūlo susitelkti visus nesusitepusius ir valstybiškai mąstančius politikus. Aišku, po jo vėliava. Tai irgi primena liūdnos atminties naująją politiką. Net nesinorėjo patikėti savo ausimis, išgirdus tokį A.Paulausko, pastaruoju metu ryškiai išaugusio į valstybiškai mąstantį politiką, nerealų raginimą. Tuo labiau abejojant, kad Seimo Pirmininko į neaiškios politinės sudėties mišrainę siūlomi socialdemokratai, K.Prunskienės gerbėjai, visiškai pasimetę po eilinio skandalo liberalcentristai vargu ar galėtų dirbti kartu. Juk baigiantis kadencijai pasimetė ne tik liberalcentristai, bet ir valdančioji Premjero partija. Pats vadas pripažino, kad valstybė atsidūrė valdymo krizėje. O Č.Juršėnas aiškiai pasakė, jog socialliberalai jau atliko savo vaidmenį, todėl nebereikalingi. Č.Juršėnui dabar ne tas rūpi. Jeigu stebuklingu būdu ta Seimo Pirmininko koalicija ir atsirastų, tai vargu ar ji galėtų sustabdyti įsibėgėjusius prorusiško vežimo vežikus. Jiems leista per toli nueiti. Ir leido ne kas kitas, o dabartinė Seimo dauguma, nesugebėjusi ar nenorėjusi vykdyti vienos pagrindinių funkcijų kontroliuoti visų teisėsaugos institucijų veiklą. Pasirodo, kad vienos iš tų institucijų STT vadas V.Junokas šokdina visus. Ir įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią. Pagaliau kas gi suteikė visas sąlygas atsidurti Seime ir niekinti ne tik visas valdžios institucijas, bet ir lietuvių tautą kažkokiam nežinia iš kur atsiradusiam atklydėliui.
Taigi dabar piliečiams belieka pasitikėti savimi ir labai rimtai susikaupti prieš artėjančius Seimo rinkimus. To nepadarius, visiškai gali atsitikti taip, kad kitų rinkimų ir nebebus. Arba bus kaip Baltarusijoje ar kokioje Vidurinės Azijos posovietinėje respublikoje.
© 2004 "XXI amžius"
|