|
Mokęs mylėti ir raginęs nieko nebijoti
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Mūsų rankose paskutinioji Vido Spenglos (Algimanto Žilinsko)
knyga. Tai Objektas. Intrigantas. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus
gyvenimas ir veikla. Dėl vis silpstančios sveikatos autorius skubėjo
ją rengti. Suspėjo ne tik atiduoti Katalikų akademijos leidyklai,
bet ką tik išėjusią pavartyti, paskaitinėti. Ryžosi trečiajai širdies
operacijai. Po pusmečio mirė. Baigiantis vasarai, minėsime pirmąsias
A.Žilinsko mirties metines. Autoriaus mirtis, be abejo, yra viena
svarbiausių priežasčių, lėtinančių greitesnį knygos kelią pas skaitytoją.
Nebėra kam rūpintis pristatymais, galinčių parašyti recenzijas,
autorių paieška ir t.t. Todėl nenuostabu, kad didesnės šios vertingos
knygos tiražo dalis iki šiol neparduota, nors leidybos metai 2002-ieji.
Rašome vertingos sąmoningai. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
įžanginiame straipsnyje apie kun. B.Laurinavičių rašė: Tai buvo
kunigas, kokių Bažnyčią visuomet laukė, laukia ir lauks... Jo dvasios
paveikslas teuždega kunigystės siekiančių ir jaunų kunigų dvasią
troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi. Metus prie
savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką:
Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas,
kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus. Prisiekiu ginti
Motiną Bažnyčią ir jos vaikus, jų tikinčiųjų teises.
Bažnyčia sovietmečiu
Kun. B.Laurinavičiui (1913-1981) būti kunigu teko trisdešimt septynerius metus. 1944 m. birželio 4 d. jis, Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinis, su grupe kitų klierikų iš arkivyskupo Mečislovo Reinio rankų gavo kunigystės šventimus. Pirmąsias iškilmingas šv. Mišias birželio 18 dieną aukojo gimtojoje Gervėčių parapijoje. Šioms progoms skirtuose paveikslėliuose jis įrašo intenciją, kurioje pirmiausiai dėkoja Viešpačiui ir visiems, padėjusiems pasiekti svajonių ir troškimų šventovę altorių, prie kurio gali aukoti pirmąsias šv. Mišias už visus, kurie žuvo ar išvežti vargsta ir kenčia dėl Tėvynės. Šią intenciją tikriausia pašnabždėjo nuojauta, kad ir jis pats taps tikėjimo ir tėvynės meilės auka. Kun. B.Laurinavičius žuvo 1981 m. lapkričio 4 d. Vilniuje, pastumtas po sunkvežimio ratais. Taigi visi jo kunigystės metai prabėgo sovietmečiu. Greitai nuo mūsų tolsta šis laikas. Dar dešimtmetis kitas ir liks vis mažiau žmonių, prisimenančių tą slogųjį okupacijos metą.
Knygos autorius parašė keletą išsamių straipsnių apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietmečiu. Juos skaitydami prisiminsime, kaip anuomet buvo mokoma tikybos, kokiomis sąlygomis veikė vienintelė Lietuvoje likusi neuždaryta Kauno kunigų seminarija, kaip buvo uždaromos bažnyčios ir vienuolynai, naikinama gyvoji Bažnyčia ir t.t. Taip pat šie straipsniai neleis užmiršti Bažnyčios pasipriešinimo represijų ir demoralizavimo politikai, vykdomai įvairių pakopų sovietmečio valdžios struktūrų.
Pasirinkęs tiesų kovos kelią
Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo. Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Kun. B.Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas, - pastebi arkivyskupas S.Tamkevičius. Visus raštus sovietinės valdžios struktūroms jis pasirašydavo neslėpdamas savo pavardės, leisdavo juos publikuoti pogrindyje leidžiamoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. 1979 metais mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui, SJ, kun. B.Laurinavičius drąsiai stojo į jo vietą.
Gyvenimo kasdienybėje jis taip pat buvo principingas, be baimės ėmęs ginti tikinčiųjų reikalų. 1978 m. gruodžio 21-ąją Adutiškio bažnyčioje vyko Kalėdų rekolekcijos. Bažnyčia pilna žmonių, prie klausyklų nusidriekusios eilės; atsikratyti nuodėmių padeda keletas atvykusių svečių kunigų. Kažkas prieina prie klausykloje sėdinčio klebono kun. B.Laurinavičiaus ir su nerimu praneša: Klebonijoje pogromas. Klebonas atsiprašo laukiančių žmonių ir skuba į kleboniją. Atvėręs duris pamato tokį vaizdą: susirinkusius į bažnytinio choro repeticiją vaikus ir vargonininką gąsdina, šantažuoja apylinkės pirmininkas, mokyklos direktorius ir vienas iš mokytojų. Vaikai verkia. Klebonas nesutriko. Parodęs duris neprašytiems svečiams, sušuko: Lauk, lauk! Negąsdinkit mano vaikų. Visi įsiminė tų metų Kalėdų pamokslą. Klebonas papasakojo apie tą įvykį ir pareiškė, kad jo, kaip parapijos ganytojo, pareiga yra ginti tikinčiuosius nuo plėšriųjų vilkų. Paragino ir tėvus ginti savo vaikus jie turi teisę auklėti savo vaikus krikščioniška dvasia. Pamokslą baigė žodžiais: Šią šventą naktį prisiekiu Kūdikėliui Jėzui tikrajam Dievui, tėvynei ir jums, kad man pavestų tikinčiųjų teises ginsiu tol, kol plaks mano širdis. Gyventi jam buvo likę nepilni treji metai.
Statė mūrinę ir dvasinę Bažnyčią
Kad ir kur dirbo kun. B.Laurinavičius, visur stengėsi jam patikėtos parapijos bažnyčią praplėsti, pagražinti, suremontuoti, užbaigti kitų kunigų pradėtus darbus. Klebonaudamas Švenčionėliuose, jis įvykdė tikrą žygdarbį pastatė bažnyčią. Sovietmečiu tai buvo sunkiai įsivaizduojamas darbas: prisiminkime klaipėdiečius kunigus, pastačiusius Marijos Taikos Karalienės bažnyčią ir tuojau po to nuteistus, įkalintus.
Kun. B.Laurinavičius į Švenčionėlius buvo perkeltas 1956 metų rudenį. Čia rado 1905 metais statytą mažytę medinę bažnytėlę ir 1926 metais pradėtos statyti bažnyčios liekanas, ant kurių kerojo piktžolės, augo medeliai. 1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, statyba buvo sustojusi.
Veiklusis klebonas neabejojo: reikia imtis bažnyčios statybos. Bažnyčios komiteto vardu buvo rašomi raštai aukščiausioms valdžios institucijoms, prašant leidimo statybai. Į juos arba nebuvo atsakymo, arba atsirašinėjama, nebeteikiant vilties. Tuomet kreiptasi į Maskvą, kuri prašymus persiuntė Lietuvą. Ir vėl laiškai iš Švenčionėlių plūdo J.Rugieniui, nuorašai A.Sniečkui, M.Šumauskui, J.Paleckiui... Pagaliau 1957 metų pavasarį gauta džiugi žinia Ministrų tarybos komisijos nutarimu leidžiama baigti Švenčionėlių bažnyčios statybą. Reikėjo visko: pinigų, statybinių medžiagų, darbininkų. Parapijiečiai tikėjo savo klebonu. Prie bažnyčios dirbo šimtai miestelio gyventojų. Tarp jų kasdien būdavo klebonas. Ne tik būdavo, bet ir kartu dirbdavo. Ne vienas dar pamena tokį vaizdą: klebonas dviračiu vežioja cemento maišus iš geležinkelio stoties į statybos vietą. 1959-ųjų vasarą, tai yra per dvejus metus, Švenčionėlių bažnyčia buvo pastatyta; rugpjūčio 9-ąją ją iškilmingai pašventino vyskupas Julijonas Steponavičius.
Darbas statybose suartino miestelio žmones jie visi norėjo turėti savo bažnyčią. Kartu su mūrine pradėjo augti gyvoji Bažnyčia. Daug dėmesio klebonas skyrė vaikams, juos kviesdavo prie altoriaus, kur jie galėdavo susėsti ant mažų kėdučių, padirbtų specialiai jiems. Knygos autorius pastebi: Vieniems būdavo gražu žiūrėti, kitiems pikta. Klebonas šuniui ant uodegos nunešė visas pionierių, komjaunimo vadovų ir uoliųjų mokytojų pastangas atitraukti vaikus nuo bažnyčios. Ypač pradėjus veikti naujai bažnyčiai, procesijos tapo labai iškilmingos, su daugybe gėlių barstytojų, šv. Mišių patarnautojų, su šimtais vaikišku džiaugsmu spindinčių akučių.
Buvo sekamas
Nuo pat kunigystės pradžios kun. B.Laurinavičius buvo sekamas. Sovietinis saugumas apie jį stengėsi sužinoti viską: kas lankėsi, kiek užtruko, kada ir kur išvyko klebonas; buvo tikrinama jo korespondencija. Seklių ratas plėtėsi. Kun. B.Laurinavičius nepaisė sovietinių draudimų: laiminti šeimų, kalėdoti, laidoti pagal Bažnyčios apeigas, ligoninėse mirštančiuosius aprūpinti Švč. Sakramentu ir t.t. Daugkartiniai pokalbiai valdžios institucijose jo neįbaugino. 1968 metais jis iš Švenčionėlių prievarta perkeliams į Adutiškį. Atsisveikindamas su mylimais parapijiečiais, pasakė įspūdingą pamokslą.
...Žmogų nutolinti nuo Dievo, nuo Jo atskirti didžiausias nusikaltimas. Išplėšti Dievą tai reiškia iš žmogaus viską išplėšti. Žmogus, neturintis širdy meilės Dievui, neturi meilės ir žmogui: jis praranda teisingumą, švelnumą, skaistumą, visa tai, kas žmogų daro žmogumi.
...Tie, kurie eina į bažnyčią, prie altoriaus, patiria daug nemalonumų. Jeigu jie, paklausti: Kas buvote bažnyčioje? Kas meldžiatės?, išdrįsta atsistoti ir pareikšti: Aš, jie yra tikri didvyriai. Juk jie žino, kad susilauks ne pagyrimo. Garbė jiems ir nevystantis vainikas! Garbė jų motinoms ir tėvams! Taip kalbėjo kun. B.Laurinavičius sausakimšoje Švenčionėlių bažnyčioje 1968 m. kovo 17 d. To pamokslo klausėsi ne tik ištikimieji, bet ir sekliai.
Adutiškyje klebonas buvo sekamas dar intensyviau. Saugumas verbavo artimai su juo bendravusius ir jo pasitikėjimą įgijusius žmones, tačiau iš išlikusių bylų galima spręsti, kad iš jų mažai naudos teturėjo. Buvo verbuojami nauji agentai. 1980 metų pradžioje jam pradėta aukščiausio sekimo laipsnio byla, numatytos kompromitavimo priemonės. Kunigo bute daryta net aštuonias valandas trukusi krata. Visa tai neišgąsdino klebono. Kagėbistams teko nusivilti. Jų sekamasis, pramintas Intrigantu, nekreipė dėmesio į įspėjimus, grasinimus ir bauginimus. Jis ir toliau sąžiningai vykdė savo įsipareigojimus tikintiesiems ir Bažnyčiai, nors jautė artėjantį fizinį susidorojimą. Per pamokslą Adutiškio bažnyčioje susirinkusiems tikintiesiems jis kalbėjo: Jeigu rasite pasikorusį, žinokite ne aš pats. Jeigu rasite nusinuodijusį, žinokite ne aš pats. Jeigu rasite partrenktą mašinos ar po traukiniu, žinokite ne aš pats. Išliko jo 1981 m. birželio 4-ąją rašytas testamentas, kuriame reiškiamas noras ilsėtis Švenčionėliuose.
Kun. B.Laurinavičiaus gyvenimas baigėsi 1981-ųjų lapkričio 24-osios vėlyvą vakarą Vilniuje. Jis žuvo piktavalių žmonių pastūmėtas po sunkvežimio ratais Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje. Valdžia neleido testamento vykdytojams įvykdyti velionio valios. Teko palaidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje. Tik prasidėjus Atgimimui, 1988-ųjų rudenį, jo palaikai iš Adutiškio perkelti į Švenčionėlių bažnyčios šventorių. Kapą puošia Nacionalinės premijos laureato prof. Antano Kvietkausko iš akmens iškalta įspūdinga skulptūra Kristus prieš Pilotą. 1998 metais prezidentas Valdas Adamkus po mirties apdovanojo kun. B.Laurinavičių Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu Už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Sekėsi skleisti Evangelijos šviesą
Knygoje įdėtas didelis pluoštas prisiminimų. Tie, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą buvo šalia kun. B.Laurinavičiaus, pasakoja nepamirštamas akimirkas. Dviračiu ar pėsčias jis skubėdavo į nelaimės vietas: gaisrą, avarijas... Pabūdavo šalia, paguosdavo, palikdavo pinigų, atveždavo būtiniausių daiktų. Jis išmokė mus mylėti artimą. Iki jo nesupratome, kad viską metus reikia pulti į pagalbą nelaimės ištiktam žmogui, - rašo parapijiečiai. Sunkiai besiverčiantys, našlaičiai, našlės, daugiavaikės šeimos buvo nuolatinis jo dėmesio traukos laukas. Kad ir kur dirbo kun. B.Laurinavičius, žmones mokė mylėti vienas kitą ir nieko nebijoti. Adutiškyje gyvenanti Bronė Steponienė prisimena, kaip ji kartu su kitais tikinčiaisiais gynė nuo bedievių savo vaikus. Mokykloje prašė negąsdinti, netardyti, nepalikti po pamokų bažnyčią lankančių vaikų. Apie žmogaus teisių pažeidinėjimus rašė raštus į Maskvą. Drąsiai laikėsi kvočiama ir gąsdinama valdžios pareigūnų. Pasakiau, kad jų neklausysiu, nes nedarau nieko bloga. Raginau sutvarkyti tuos vaikus, kurie vaikšto netvarkingi, nederamai elgiasi, vagiliauja... Vaikučiai nuo altoriaus nepasitraukė, choras giedojo, - rašo moteris.
Ne visi už gerus darbus patiria dėkingumą. Kun. B.Laurinavičius jį patyrė. Štai kaip rašoma apie parapijiečių namų lankymą: ...Adutiškyje išklojome rūtomis ir gėlių žiedais visą gatvę. Sutikome jį ir jaunimas, ir pagyvenę žmonės su puokštėmis. Laimino jis kiekvieną šeimą. Kai baigė lankymą, visi susirinkome prie tų namų, kur buvo paruošti pietūs. Vaikučiai deklamavo eilėraščius. Klebonas, gal vieną kąsnelį tesuvalgęs, dalijo vaikučiams gražius paveikslėlius ir saldainius. Mes giedojome šventas giesmes. Atsisveikindami užtraukėme Lietuva brangi. Vis kaip vienas lydėjome kleboną per visą gatvę. Kaip buvo gera palaimintuose namuose.
Nuo kun. B.Laurinavičiaus tragiškos žūties praėjo beveik dvidešimt treji metai. Į jo darbo metus galima pažvelgti iš ketvirčio amžiaus retrospektyvos. Prisiminimų autoriai teigia, jog šeimos, kurios lankė bažnyčią, klausė savo ganytojo patarimų, negirtuokliavo, meldėsi, laimingai užaugino gerus vaikus. Jo atminimas gyvas: jo darbai ir žodžiai mūsų širdyse įdiegė Dievo, Tėvynės, doros meilę, - rašoma prisiminimuose. Adutiškio ir Švenčionėlių parapijiečiai norėtų, kad kun. B.Laurinavičius būtų paskelbtas šventuoju. Knygos autorius A.Žilinskas tikėjo, kad jis ir iš Amžinybės savo rūpesčiu ir meile globia mūsų Tėvynę ir jos Bažnyčią. Tuo tikėkime ir mes.
© 2004 "XXI amžius"
|