|
Padėkite pateisinti viltį
Aš niekada nemaniau, kad šiais laikais yra žmonių, kuriems labiau už viską pasaulyje rūpi dvasiniai dalykai, tokie, kaip tėvų tikėjimas ir tradicijos. Taip, kaip niekada nemaniau, kad viskas pasaulyje gali būti parduodama - istorinė atmintis, ištikimybė, Dievo namai.
Vieną šeštadienį Commonwealtho gatveje Bostone (prie vyskupijos vartų) susirinkusi Bostono lietuvių bendruomenė - vaikai ir seneliai, sveiki, išvaizdūs vyrai, moterys ir žmonės invalidų vežimėliais - visą dieną praleido gatvėje melsdamiesi ir norėdami atkreipti pasaulio dėmesį į savo skausmą - mums uždrausta išlikti bendruomene, mums uždarytos durys į ateitį. Mes - maža tauta, todėl mūsų nuomonė nesvarbi. Uždaroma paskutinė Bostono lietuviška parapija ir nužudoma paskutinė dabartinių ir būsimųjų emigrantų viltis surasti naujoje šalyje namų šilumą ir žmones, pasirengusius jiems padėti. Šiais metais savo šimto metų jubiliejų švenčiančios parapijos adresas perduodamas iš kartos į kartą ir daugelio naujųjų emigrantų kišenėse ar lagaminuose atsiranda dar prieš paliekant gimtinę, šeimą ir draugus. Tačiau tame mažame popierėlyje didelė viltis atrasti naujus namus ir sunkiausiais gyvenimo momentais atrasti naują šeimą.
Per ilgesnį laiką susirandame naujų draugų, bet nelengva surasti likimo brolius, praėjusius tuos pačius okupacijų, nacionalinės bei religinės priespaudos kelius.Vos daugiau nei prieš dešimtmetį lietuviui buvo draudžiama švęsti Kalėdas, iškelti nacionalinę vėliavą,mokyti vaikus Lietuvos istorijos ir tikėjimo tiesų. Todėl kova dėl tikėjimo laisvės ir šalies nepriklausomybės tapo viena. Atvažiuodami į svajonių šalį lietuviai tikėjosi rasti ir surado sąžinės laisvę ir žmogaus teises. Pasitikėdami naujos šalies demokratijos ilgaamžiškumu ir norėdami savo vaikams ir vaikaičiams palikti gerą palikimą, savo sunkiai uždirbtus pinigus investavo į Šv.Petro bažnyčios statybą. Paprasti ir dažniausiai neraštingi žmonės buvo didžiausi pasaulio išminčiai, savo vaikų ir būsimųjų emigrantų kartoms palikdami didžiausią turtą - dvasinio ugdymo mokyklą.
Yra posakis: Tik per vargą tampame broliais. Ir kai Šv.Petro - paskutinei lietuviškai parapijai siūloma pasidalyti savo patirtimi, susijungiant su kita nelietuviška parapija, aš galvoju, kaip paaiškinsiu savo tikėjimo broliui nelietuviui, kodėl lietuviškos kietos juodos duonos kepalėlis, po šv.Mišių laužomas Šv.Petro parapijos kavutės (coffee hour) metu, yra saldesnis už pasaulio pyragus. Ar jis galės pajusti mano namų kvapą, juk jis niekuomet ten nebuvo. Tad jei šie abstraktūs dalykai yra svarbūs tik nedideliam būriui žmonių mūsų vyskupijoje, tai argi vien dėl to mažumo jie praranda savo svarbą arba išvis neegzistuoja. Argi todėl mano mažos tautos žmonės šioje šalyje neturi teises savo vaikus tikėjimo tiesu mokyti savo gimtąja kalba?
Ir vėl aš žiūriu į tą didelį būrį žmonių, triukšmingoje Amerikos gatvės kryžkelėje lietuviškai kalbančių rožinį. Jų stovėjimas šioje vietoje yra simboliškas. Pro šalį lekia automobiliai. Iš vienų sklinda garsi muzika, kiti pritardami duoda garsinius signalus, treti pralekia net nepastebėję stovinčių žmonių būrio. Vieniems šis laikotarpis - tik trumpa ir nereikšminga stotelė, o paskutinei Bostono lietuvių parapijai - tai lemtingasis sustojimas laukiant atitinkamo šviesos signalo - arba išliksime ir patrauksime atgal į šimtmetį egzistavusius namus, arba išsisklaidysime į visas puses ir pamažu išnyksime.
Man bestovint, keletas iš būrio neišlaikė dienos kaitros, o gal didžiulio sielvarto. Juos išvežė į ligoninę greitosios pagalbos automobiliais. Kažkas apie vieną iš išvežtųjų pasakė: Jis teturi pusę veikiančios širdies, bet negalėjo neateiti ir neparemti šventų idėjų.
Aš susigėdau, nes maniau, kad jau niekas šiandieniniame pasaulyje neaukos savo laiko, sveikatos ir net gyvybės dėl idealistinių motyvų. Ir ta mintis man sužadino viltį, kad jei tebėra gyva auka, kažkur turėtų egzistuoti bent krislelis teisingumo.
Aldona TURAUSKYTĖ
© 2004 "XXI amžius"
|