|
Žiniasklaida prieš Katalikų Bažnyčią
ir kam tai naudinga?
Antra Vincė KAROSIENĖ
2004m. gegužės 21 d. Respublika (straipsnyje Katalikų bažnyčia stiprina įtaką) jau pirmaisiais korespondento M.Peleckio žodžiais skelbia, neva Demokratijai suduotas skaudus smūgis. Piktinamasi neseniai priimtu Visuomenės informavimo įstatymo projektu, pagal kurį į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją (LRTK) pateks žmogus iš Lietuvos Vyskupų Konferencijos, o ją turės apleisti Periodinės spaudos leidėjų asociacijos atstovas, kuriuo iki šiol buvo Rimantas Šukys. Pats R.Šukys teigia nesuprantąs, kodėl Seimas nusprendė nepriklausomą organizaciją paversti ideologizuota. Stabtelėkime prie trijų mano pabrėžtų žodžių prasmės ir pamąstykime, kam naudingas šis straipsnis.
Prisiminkime, kad pažangūs rašytojai sovietų okupacijos laikais privalėjo būti homo sovieticus sielų inžinieriais, o kasdieniniais jų pagalbininkais, ypač kovoje su religiniais prietarais, buvo žurnalistai. Išeitų, kad ir pats R.Šukys ir visi kiti dabartiniai LRTK nariai (pvz., straipsnyje cituojamas LRTK pirmininkas Jonas Liniauskas, kuris yra ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku) jau išsivadavo iš 50 okupacijos metų kasdien ir visomis priemonėmis sovietų valdžios ir analogiškų sąjungų bei komitetų skelbtos vienintelės pažangios ideologijos, it mostelėjus stebuklinga lazdele. Bet kodėl tada Katalikų Bažnyčia vadinama ideologizuota institucija? Manau, todėl, kad ji tada netapo sovietinių ideologų tarnaite (ta proga prisiminkime kad ir 20 metų trukusį LKB kronikos fenomeną), nes jau 2000 metų remiasi tik Kristaus mokymu ir Jo ideologija. Tačiau straipsnyje Bažnyčios ideologija neaiškinta, o prieš penkiolika metų kasdien radijas ir televizija skelbė, neva Bažnyčia reakcinga, tamsi, prietaruose paskendusi viduramžių atgyvena.
Argi žmonių kada nors sukurtos bent vienos valdžios, sąjungos, partijos, komiteto ir t.t. visiškai nepalietė žmogui būdingi siekiai turto, garbės ar valdžios, kėsinantis į prigimtines kito žmogaus teises? Manau, šių siekių niekada nebuvo išvengta, o visos netobulų žmonių kurtos ideologijos tai atspindi. Ar daug kas prieštarautų teiginiui, kad Katalikų Bažnyčios popiežius Jonas Paulius II tiksliausiai pritaiko Kristaus mokymą šiandieninio pasaulio ir žmogaus problemoms spręsti. Kristaus ideologija, išdėstyta Evangelijoje, siūlo žmogui išsilaisvinti iš klaidų, siūlo Gyvenimą kiekvienam korumpuotam prezidentui, teisėjui, ambasados darbuotojui. Ar, pavyzdžiui, korumpuotas teisėjas sielos gelmėse yra laimingas? Kristus mato, kad jo siela merdi ir trokšta prikelti ją Gyvenimui. Tačiau jei bent menka dalis teisėjų, prokurorų, advokatų, valdžios pareigūnų, valdininkų ir kt. būtų patraukti Kristaus ideologijos, Lietuvoje pamažu visos valstybinės institucijos pradėtų ginti runkelio ar eilinio miestiečio (susiduriančių su neteisėtais ir beribiais neeilinių piliečių apetitais) teises, t.y. daryti tai, kas joms priklauso, o ne apsimetinėti. Tvirtai tarpusavyje sumegzti valdžios korumpuoto klano ryšiai pradėtų trūkinėti. Todėl realų pavojų šiandieniniams mūsų valdžios, valstybės ir savivaldos korumpuotiems pareigūnams kelia būtent Kristaus ideologijos skleidėjai, kuriems negali nerūpėti kiekviename žingsnyje pažeidžiamos būtent paprastų piliečių teisės. Neseniai miręs Ronaldas Reiganas ir Katalikų Bažnyčios popiežius Jonas Paulius II pastaraisiais dešimtmečiais drauge kovojo už laisvę ir, dėl šios kovos rezultatų, jau pripažįstami dvasios milžinais. Tokiais tapo tik dėl jų visiško pasitikėjimo neiškreipta Kristaus ideologija.
Nepriklausomybės sąvokos prasmę bene giliausiai išaiškino RReigano pirmtakas Nepriklausomybės deklaracijos autorius ir trečiasis JAV prezidentas Tomas Džefersonas. 1774 metais jis nurodė vidinius pavojus valstybėje ir kartu pateikė loginį metodą sąmokslui konstatuoti: Pavienius prievartos aktus galime aiškinti kaip atsitiktinumus, bet tam tikru laikotarpiu tebesitęsianti prievartos aktų serija nenykstanti, nors valdžios atstovai ir keičiasi, per daug aiškiai liudija apie sąmoningai apgalvotą planą paversti mus vergais. Todėl kalbėdamas apie valdžios vyrus T.Džefersonas nurodė, kad nekalbėtume apie pasitikėjimą jais, o surištume juos Konstitucijos grandinėmis (laisvi vertimai iš anglų kalbos A.K.). Sovietinė diktatūra mus pripratino prie deklaratyvios Konstitucijos, kuri yra tik popieriuje, bet nevykdoma. Gal todėl ir dabartinė mūsų Konstitucija taip pat nėra grandinės valdžios pareigūnams. Manau, ne tik aš, bet ir daugybė paprastų piliečių patyrė ir patiria Konstitucijos 23, 29 ir 109 straipsnių pažeidinėjimus, nes už tai realios atsakomybės nėra. Jei Konstitucijos garanto neturime, tai ar nesame savo išrinktos valdžios ir jos pakviestų valdininkų vergais jau penkiolikti metai? Įdėmiai patyrinėkime valdžios ir valstybės institucijų darbo rezultatus. Jei tikrai siekiame nepriklausomos Lietuvos, t.y. teisinės valstybės (o ne tik išorinių teisinės valstybės požymių t.y. teisinių institucijų egzistencijos), manau, labiausiai turėtume bijoti absoliučios valdžios, kuri korumpuoja absoliučiai, o ne vienintelio Katalikų Bažnyčios atstovo LRTK ir geranoriškai siekti tokio atstovo ne tik šioje komisijoje, bet ir Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Dabartinės pokomunistinės valdžios priešinimasis prieš tokių atstovų įtraukimą būtų kur kas audringesnis nei Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, nors ir tada net iš Seimo tribūnos buvo skelbiama, kad kunigų vieta zakristijoje (Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius, 1975, Čikaga, 123 p. toliau P.M.). Nepaklusęs tokiems raginimams, bet, priešingai, vadovaudamasis popiežiaus Leono XIII paskelbtu šūkiu Išeikite iš zakristijos ir tuo itin daug Lietuvai nusipelnęs kunigas, vėliau prelatas Mykolas Krupavičius, turėjo lemiamos įtakos 1921-26 Lietuvos respublikos vidaus gyvenimui ir tuo laiko tarpu pasiektai ūkinei ir kultūrinei pažangai (Lietuvių Enciklopedija, 1958, Bostonas, 13 t. 237 p.). Kaip savo mokytoją, jis nurodė dabar jau Palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Būtent su J.Matulaičiu jis dar 1918 metais galutinai suredagavo ir krikščionių demokratų partijos programą. 1933 metais M.Krupavičius rašė: vyskupo Jurgio Matulaičio dėstomos idėjos galutinai nustatė mano politines pažiūras, o jo rekomenduota literatūra ligi šiol yra mano patarėjas (P.M., 127 p.). Tačiau mūsų laikais žiniasklaidoje dažnai pabrėžiamas tik J.Matulaičio piktinimasis kunigais politikantais. Nepaaiškinama, kokiais kunigais vyskupas piktinosi: nesantaiką tarp tautų kurstančiais ir tuo darančiais žalą ir Tėvynei, ir Bažnyčiai, nes, pamiršę Kristaus mokymą, jie primityviai suvokė ir tautinius interesus. Šie abu dvasininkai šviesuoliai savo darbais mums parodė, kad kunigui turi rūpėti viskas, kas rūpi piliečiui, t.y. ir politika valstybės reikalų tvarkymas (remiuosi politikano ir politikos sąvokų prasmes aiškinusiu 1936 m. Klaipėdoje išleistu Tarptautinių žodžių žodynu). Pravartu prisiminti, kad lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo programos pirmąjį projektą 1904 metais sudarė trys Petrapilio dvasinės akademijos profesoriai Pranciškus Būčys, Maironis ir Adomas Jakštas (P.M., 64 p.). Ar greit Lietuvoje atsikurs partija, kurios programa remtųsi visų laikų iškiliausių Lietuvos dvasininkų politinėmis idėjomis ir popiežių enciklikomis? Kol tokios nėra, gyvybiškai būtinas Katalikų Bažnyčios atstovų dalyvavimas įvairiuose valstybinių institucijų komitetuose ir komisijose: nepamirškime dar tik kuriame nepriklausomą Lietuvą, dabar teturime apgailėtiną vaizdą. Taip drįstu teigti asmeniškai patyrusi, kaip paskutiniu metu veikė ir tebeveikia konkrečios valdžios, valstybės bei savivaldos institucijos, įvairios komisijos ir t.t. O priežastis numanoma: valdžioje tebėra daug tų pačių, gerai išmokytų, kad viską lemia kadrai (taip juos mokė berods Josifas Stalinas).
Demokratija, arba jos geroji, o ne blogoji (arba primityvioji) pusė, neatsiejama nuo krikščionybės. Vėl pasiremsiu M.Krupavičiumi, kuris ne kartą yra stipriai akcentavęs, kad tikroji demokratija atėjo į pasaulį su krikščionybe (P.M.,131p.) ir kad pagal bendrą popiežių mintį demokratija yra tiek sveika, ir tikra, kiek ji remiasi krikščionybe(P.M.,132 p.). Todėl demokratijos priešingybė žmogaus teises absoliučiai pamynę totalitariniai režimai hitlerizmas ir leninizmas negalėjo nepersekioti ir Katalikų Bažnyčios, nes jų melas ir prievarta yra priešingi Kristaus Tiesos ir Meilės ideologijai. A.Solženicynas rusiškąjį socializmą (kurio kalėjime 50 metų išbuvome ir mes visi) laikė sistema, absoliučiai priešinga krikščionybei. Apkvaišę nuo šių nelaisvės nuodų, atrodo, turėtume veržtis laisvės ir krikščionybės link, t.y. tikrosios nepriklausomybės, ginančios kiekvieno žmogaus teises link, ir tikrosios demokratijos, jei ir ne visada tai suvokiame, puoselėjančios krikščioniškąsias vertybes, link.
Todėl tokia vargšė paklydėlė, nes, svarbiausia, nesavikritiška (neva ji laisva, nepriklausoma, neideologizuota, demokratiška) mūsų žiniasklaida, gyvo ir veiklaus krikščioniško tikėjimo stokojanti, kaip ir visi mes. Dar keli pavyzdžiai. Neseniai, birželio pabaigoje, radijo bangomis sukant sveikinimų ratą, vedėja paprašė nelinkėti savo artimiesiems Dievo palaimos. O juk yra tokių, kuriuos būtent toks palinkėjimas labiausiai nudžiugina, teikia viltį, stiprina dvasią. Kada tai supras Lietuvos radijas be Katalikų Bažnyčios atstovo paaiškinimo? Bažnyčios šmeižimu neseniai pasižymėjo Lietuvos rytas, paskleidęs informaciją, neva Telšių kunigų seminarijos klierikas sąvadautojas, nors šis sąvadautojas nėra ir nebuvo klieriku. Prieš spausdinant straipsnį nebuvo sunku pasitikrinti (o gal net buvo žinoma, jog tai netiesa), bet tokiais tikrinimais negali būti suinteresuoti nuolatiniai Bažnyčios šmeižikai, o atsiprašinėti jie nepratę, tai kam vargti su tikrinimais? Prieš kurį laiką vienos pokalbių laidos Žinių radijuje metu išgirdau: Nebūkime jėzuitais! Trūko Katalikų Bažnyčios atstovo, kuris, manau, būtų paprieštaravęs (Atvirkščiai, visi būkime kaip jėzuitai!) ir paaiškinęs, kad būtent jėzuitų veiklumas bei įtakingumas, ieškąs ne vienumos, o patį darbą laikąs tarnavimu Dievui, nulėmė jų priešų gausybę. Jėzuitų jėgos paslaptis buvo pasišventimas Kristui, jaučiantis Dievo bendrininku pasaulio istorijos vyksme (Lietuvių Enciklopedija, 1956, Bostonas, 9 t. 397 p.). Be to, senosios Lietuvos gyvenime jėzuitai yra suvaidinę didelį kultūrinį vaidmenį (ten pat, 398 p.). Sovietai buvo aršūs jėzuitų priešai, nepaliovė jų šmeižti, o žodį jėzuitas buvo pavertę keiksmažodžiu, pasirodo, gyvu iki šiol. Nors okupantas išėjo, bet mūsų galvose, deja, liko kūjo ir pjautuvo sužalotos savarankiško mąstymo ir atminties sritys. Jei toks Katalikų Bažnyčios atstovas LRT komisijoje padėtų pasveikti žiniasklaidai, tada juk ir mes greičiau pasveiktume.
Bet kol kas beveik visai žiniasklaidai (apie išimtis čia nekalbėsime) įtaką kažkodėl daro tik tie, kuriems teberūpi (kaip ir sovietų okupacijos laikais) apšmeižti ar bent nepagrįstai pažeminti popiežių Joną Paulių II ir Katalikų Bažnyčią, taip pat kiek tik įmanoma atskirti Bažnyčią nuo mūsų gyvenimo ir tuo pačiu ją griauti. Būtent jų valią vykdydama, žiniasklaida skelbia pavojų demokratijai tuo atveju, jei vienas itin kompetentingas Bažnyčios atstovas pateks į LRT komisiją, tačiau iki šiol nepastebėjo, kad kažkas sužlugdė prieš dvejus metus planuotą ir ketintą dvejus metus vykdyti kovai su korupcija skirtą projektą (2002 m. spalio 3 d. Lietuvos aidas, 13 p.). Keturių dalių projekto, kurio visos keturios dalys susijusios su viešumu, t.y. ir su žiniasklaida, antroje dalyje buvo numatyta sukurti naują televizijos laidą, kurios tikslas patraukliai ir suprantamai informuoti bei diskutuoti įvairiomis kovos su korupcija temomis ir tuo didinti visuomenės nepakantumą šiam reiškiniui. Ar tokia laida buvo sukurta? Ne. Ar mūsų valdžiai tokios laidos ir tokios kovos tikrai reikia? Kadangi iki šiol, manau, tikrai nereikėjo (remiuosi savo patyrimu A.K.), tai nereikėjo nei žiniasklaidai, nei LRT komisijai, kurioje dar nėra Katalikų Bažnyčios atstovo. Manau, greitu laiku dar bus ir iš viršaus pasistengta, kad tokio atstovo nebūtų (ir ne vien tik bijant Marijos radijo Lietuvoje, kurio jau klausomasi ir Afrikoje, ne tik Europoje). O todėl, kaip iki šiol liko, taip ir ateityje liks valdžios pareigūnų neišgirsti nei Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos valdybos pirmininkas Bernardas Gražulis (2002 m. birželio 27 d. Lietuvos aido straipsnis Kodėl Lietuvoje kiekviename žingsnyje paminamos žmogaus teisės?), nei Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (taip pat 2002 metais) pagrįstai kritikavęs Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas žiniasklaidoje, o kartu su dabartine Žmogaus teisių stebėtojų sąjungos nare Stefanija Vieversevičiene ir įvairiose valdžios institucijose.
Taigi ko reikia mums visiems? Kodėl nesiburiame kovai prieš demokratiškai išrinktos valdžios korupciją, ją patyrę, skundę, bet taip ir nesulaukę teisingumo? Kiek stambiųjų ryklių yra nubaustų? Ar teismai tikrai vykdo teisingumą, kaip tai deklaruoja Konstitucija? Argi ir dabar nesieksime to valdžios apsivalymo, kuris prieš gerą pusmetį buvo mums iš Seimo tribūnos numestas, kad būtume dar kartą apgauti? Jei svajodami vis apie naujus gelbėtojus, leisime užgesinti visas elito korupcija pakvipusias bylas, užuot darę priešingai, verstume visas tokias numarintas bylas atgaivinti, klampinsime savo valstybę vis į gilesnį korupcijos liūną. Jei nelikdami pasyviais stebėtojais aktyviai sieksime visų mūsų, o ypač labiausiai pažeidžiamų, bendro gėrio, seksime popiežiaus Jono Pauliaus II pavyzdžiu, pasitikėsime Dievu, tai, kaip Gedeonas (Ts 7, 1-8.10), laimėsime ir prieš 450 kartų stipresnį priešą! Tik niekada nepamirškime, kad jei suvienytos Europos administracinė sostinė Briuselis, kur vaistų prieš korupciją vargu ar rasime pakankamai, tai dvasinė Roma ir Vatikanas. Kreipkime žvilgsnius ten ir linkime veiklos bei drąsos! Lietuvos ateitis tik jos valdžios sandoroje su Kūrėju.
© 2004 "XXI amžius"
|