Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Literatūra
Lietuva
Mums rašo
Atmintis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prieverpsčių karalius

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Pranas Peleckis su savo sukurtomis prieverpstėmis

Prano Peleckio tėvukas kalvis ir dailidė Baltrus Bertulis (1864-1946) Autoriaus nuotraukos

Prano Peleckio sukurtas antkapinis paminklas savo motinai Lekėčių kapinėse. Dabar čia ir jo amžinojo poilsio vieta

Po dvejų metų minėsime 100-ąsias metines, kai į Lekėčius atvykęs būsimasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866-1943) pradėjo kurti naują parapiją. Darbų buvo daugybė. Nedidukė, šiaudais dengta Lekėčių koplyčia per trumpą laiką turėjo tapti parapijos bažnyčia. Jaunam kunigui padėjo parapijiečiai. Vienas tokių artimiausių kun. J.Staugaičio pagalbininkų buvo kalvis ir dailidė Baltrus Bertulis (1864-1946), kuris 1906-1907 metų žiemą savo namuose Lekėčių bažnyčiai sumeistravo sakyklą, o kai ją prireikė išgabenti, tai ji nei per duris, nei pro langą netilpo. Teko plėšti ne tik lubas, bet ir stogą. Be sakyklos, Bertulis sumeistravo ir du kryžius.

Mirė B.Bertulis 1946 metais Lekėčiuose, bet jo darbus tęsė jo vaikaitis, dukros sūnus Pranas Peleckis. Šio neeilinio tautodailininko – Prano Peleckio (1929 08 07 – 2002 12 16) 75-ojo gimtadienio proga norisi šį tą apie jį papasakoti.

Buvo 1940-ųjų ruduo. Po vasaros atostogų mes vėl mokykloje. Mokytojas pasodino mane su Pranu Peleckiu iš Vincentavos. Priekyje sėdi geras mano draugas Basčių Vytas. Esu nepatenkintas. Noriu sėdėti su Vytu. Jis pats stipriausias klasėje ir mane bet kada užstodavo. O Pranas man visai nepažįstamas. Lekėčių vaikai buvo paskelbę karą Zizų, Judraičių ir Vincentavos kaimų vaikams. Taigi sėdžiu suole su priešingos stovyklos atstovu. Bet Pranas į vaikų muštynes nesileido. Buvome neutralūs ir draugiški. Pamokai prasidėjus ir mokytojui kažką kalbant, Pranas kumšteli man ir sako:

– Pažiūrėk, ką turiu, – ir parodo savo išdrožtą pelėdžiuką.

Žiūriu, o akys raibsta. Maža, į delną telpanti plunksnoms ir trintukui dėti medinė dėžutė, ir dar su dviem skyreliais. Dėžute gal per daug nenustebinsi, bet pelėdžiukas… Tikra pelėda išdrožta ir dar su paskirtimi.

– O ką ten Aleknavičius su Peleckiu veikia? – subara mus mokytojas. – Ar atsivertėt „Skaitinių“ puslapį?

Tik dabar susigriebiam, kad mokykloje esame. Ieškome nurodyto „Skaitinių“ puslapio. O mokytojas tęsia toliau:

– Dabar šį lapą išplėškite.

– Kaip tai?

– Išplėškite, – griežtai kartoja mokytojas.

Klasėje girdisi knygų plėšiamų lapų šnaresys.

Kai mūsų išplėšti knygų lapai atsiduria ant mokytojo staliuko, jis juos suskaičiuoja ir vėl sako:

– O dabar atsiverskite puslapį…

Klasėje šurmulys. Ieškome nurodyto puslapio.

– Ar suradote? – klausia mokytojas.

– Suradome! – šaukia visa klasė.

– Ir šį išplėškite.

Pažvelgiu į mokytoją. Stovi jis prie lango, nuo skruostų balta nosinaite braukia ašaras. Tai buvo pirmasis mano mokytojas Juozas Damijonaitis, kurį 1941-ųjų birželį su visa šeima sovietai išvežė į Sibirą.

Ėjo metai. Man Lekėčius pakeitė Kaunas ir Kačerginė. Ir savo buvusį draugą Praną pamiršau.

Dvidešimčiai metų praėjus nuo tų 1940-ųjų, kai knygų lapus draskėme, dirbau Kauno rajono laikraščio redakcijoje. Kulautuvoje vyko Kauno rajono jaunimo festivalis. Sukinėjausi tarp saviveiklininkų – fotografavau. Kažkas timptelėjo mane už skverno. Žiūriu, lyg matytas žmogus, bet neatpažįstu.

– Pranas esu. Pranas Peleckis. Ar neatmeni? Juk viename suole sėdėjome.

– Kaip neatminsi. Ir pelėdžiuką atmenu.

Vaikštome Kulautuvos gatvėmis. Prisimename vaikystę. Aplankau vaikystės dienų draugo pastogę. Ir kartu jo darbus apžiūrinėjame. Į mus žvelgia vaikystės dienų girdėtų pasakų herojai. Čia ir kaip senelis su visa šeima ropę rovė, ir kaip susitikę ant tilto du ožiukai vienas kitam nenorėjo užleisti kelio, ir kaip saulė virė, o mėnesėlis kepė…

– O iš kokio medžio juos droži?

– Iš malkų. Iš tų, kurios pirmos po ranka pasitaiko. Patinka man liepa, drebulė, beržas.

Tuomet apie Praną išspausdinau trumpą medžiagėlę rajono laikraštyje, o vėliau panašus straipsnelis pasirodė ir žurnale „Meno saviveikla“.

Vėl išsiskyrėme. Darbas spaudoje man neleido grįžti į gimtąsias vietas. Praėjo du dešimtmečiai. Prieš keturiolika metų liaudies meistrai Juodkrantėje kūrė Raganų kalno ansamblį. Pamaryje prie vieno ąžuolo kamieno darbavosi lyg ir pažįstamas žmogus. Prieinu arčiau – nagi Pranas. Jis su įkvėpimu medyje kūrė nuostabią pasaką „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Grįždamas į Kauną, Pranas aplankė mane. Vėl prisiminėme vaikystę, Lekėčius.

Po pusantro dešimtmečio, pradėjęs rengti leidinį „Novužės krašto vaikai“, vis dažniau pradėjau prisiminti Praną. O vieną lietingą rugpjūčio popietę pravėriau jo namo Kaune duris. Ir tiesiog praradau žadą. Tokios tvarkingos darbo studijos dar nebuvau matęs. Pranas užverčia knygą, padeda į šalį.

– Ką čia skaitai? – teiraujuosi.

– Apie Joną Mikėną. Vaikštau žeme, drožinėju, o mintimis visą gyvenimą skraidau padangėmis. Tai mano vaikystės dienų neįgyvendinta svajonė…

Pranas pasakoja apie savo antros kartos tetėną, JAV karo aviacijos lakūną Joseph Maschall (Juozą Mašalaitį), kuris 1921 metais atvyko į savo tėvų žemę padėti Lietuvai kurti karo aviaciją. O 1940-aisiais okupantai JAV piliečiui bematant vietą Sibire „parūpino“.

Žodis po žodžio įsikalbame. Prano gyvenimas nelepino. Tarnaudamas kariuomenėje, įgijo dažytojo specialybę. O grįžęs į namus ir porą metų pasisukinėjęs Lekėčių apylinkėse, „peršokęs“ per Nemuną, atsidūrė Kulautuvoje. Čia prasidėjo šiek tiek pastovesnis gyvenimas. Susipažinęs su nediplomuotu dailininku, iš tremties grįžusiu buvusio Lietuvos Respublikos prezidento dr. Kazio Griniaus vaikaičiu, pradėjo dažytojo karjerą. Abu keliavo per Lietuvą, dažė durpininkų butus. Paskum dirbo psichiatrijos ligoninėje Kaune, vadovavo sagų gamybos barui, o laisvalaikiu drožė etalonus „Dailės“ kombinatui, mintimis vis tebeskraidydamas padebesiais ir iš aukštybių „žvelgė“ į mėlyną Nemuno juostą, piliakalnius, alkakalnius ir smėlėtus Vincentavos tarpgirius.

Pranas netoli Kauno aerodromo imasi statyti sau būstą. Pats projektuoja, pats akmenis pamatams tempia, drožia.

Pranas dirbo. Menka tų darbų dalelytė ir čia, studijoje, surikiuota.

Tik pašnekesys su Pranu niekaip neįsisiūbuoja. Kas kaltas? Nuotolis? Reti susitikimai? Vienu metu net nuodėminga mintis galvon stukteli: „Koks jis zanavykas. Ir jo būdas nezanavykiškas. Tylus. Užsidaręs. Tikras žemaitis, tik kažkodėl neklausia: „A mun saka“.

Tokiai minčiai yra krislelis pagrindo. Pranas gimė ne Zanavykijoje, bet prie Dubysos, Ginaičių kaime, Raseinių apskrityje. Kai berniukui ėjo ketvirti metukai, tėvai persikėlė į motinos gimtinę – Vincentavos kaimą. Čia ir prabėgo būsimojo tautodailininko vaikystė. Pradinius mokslus Pranas ėjo Lekėčiuose prie Liekės. Apie zanavykus jis turi savo teoriją susikūręs. Pranas ne vien knygas apie aviaciją studijuoja, bet etnografija, istorija, geografija ir filosofija domisi. O ką jau kalbėti apie dailę, tautodailę!

Kiekvieną žavi Prano sukurtos ornamentuotos koplytėlės su Rūpintojėliu ir Motina Sopulingąja. Kaip tokie kūriniai tiktų pastatyti Zanavykijoje girių kryžkelėse, – nejučiomis pagalvojau, – kurios tiek daug negandų per pastarąjį pusšimtį patyrė. Norėta, kad viskas nueitų užmarštin. Gal dėl to ir žmones taip blaškė, nes naujai atvykusiam, kad ir lietuviui naujakuriui, laukai, girios, pakelės, kad ir kokią istorinę praeitį turėtų, jau nebylios.

Žino jis savo šaknis, su pagarba mena tėvuką, Lekėčių kalvį Baltrų Bertulį, kuris ne vien karštą geležį meniškai raitė, bet ir iš medžio Nukryžiuotąjį drožė. Mena Pranas savo mamą, kurią zanavykai mamute vadina, kuri iš prigimties turėjo nuojautą ornamentikai, karpiniams. Žiūrėdamas į Prano išrikiuotus kūrinius pagalvoji, kad čia ne vieno žmogaus darbai. Ne. Pranas tiek nesukūrė. Čia ir tėvuko Baltraus, ir mamutės jaunystės dienų svajonių įsikūnijimas.

– Mane žavėjo ir tebežavi ornamentika, – sako Pranas. – Ir visados džiaugiuosi ką nors nauja suradęs. Ornamentika, išlikusi mūsų mamučių kraičių skryniose, prieverpstėse, rankšluostinėse, audiniuose, – tai protėvių mintys, įrašytos plokštumoje. Kosmoso ir gamtos simboliais perpinta ornamentika, atklydusi iš amžių glūdumos, – tai mūsų protėvių raštas, tik gaila, kad jis dar negalutinai suprastas ir mokslininkų neperskaitytas. Vieną kitą velniuką Antano Žmuidzinavičiaus muziejui išdrožiau, o šiaip velnių nemėgstu. Man nemalonu juos drožti. Nedaug ir kaukių padariau. Mano supratimu, kaukių drožimas – tai pasityčiojimas iš žmogaus. Tokias šlykštybes droždamas pats pasikeiti, tik ne į gera, bet į bloga. Mėgstu ornamentuotus koplytstulpius ir koplytėles su smulkiomis detalėmis. Bet tokie darbai, stovėdami po atviru dangumi, greitai genda. Smulkių detalių tikrai kūrybišką koplytėlę sukūriau rašytojo Juozo Grušo 80-mečiui, kuri turėjo puošti jo biblioteką. Atrodo, kad pavyko, nes Kauno rašytojai priprašė, kad ir „Poezijos pavasario-93“ laureatui Bernardui Brazdžioniui kažką panašaus padirbinčiau. Viską mečiau į šoną ir dirbau per parą tik šiek tiek nusnausdamas.

Koplytstulpių ir stogastulpių kūrėjui Pranui lygių tautodailininkų Lietuvoje vargu ar atsirastų. Jis buvo Kauno Karo muziejaus sodelio bolševikų nugriautų Nežinomo kareivio kapo stogastulpių, koplytstulpių bei kryžių atstatymo iniciatorius, Pranas yra ir Stasiui Lozoraičiui atminti skirto koplytstulpio – kryžiaus, pastatyto Kryžių kalnelyje prie Kauno VI forto, autorius. Daug jo darbų kapinėse pristatyta.

Prano ornamentai ne tik rankomis, bet ir vidine šiluma sušildyti, tarsi gyvi, suaugę su mūsų mitologija, griežta ir simetriška.

– Drožiu rūpintojėlius, „Pietas“. Ne vienas mano darbelis net Vatikaną pasiekė ir popiežiui Jonui Pauliui II buvo įteiktas. Vieną mano „Pietą“ dailininkas Vytautas Kašuba ir į Čikagą išsigabeno.

Stebim stenduose iškabinėtas prieverpstes. O Pranas atidaro didžiulę dėžę ir iš jos pasipila grožio lavina. Prieverpstės, prieverpstės… Vienos kosminiais, kitos augaliniais, dar kitos gyvūnėlių ornamentais, o štai su Klaipėdos, Palangos, Šilutės herbais…

- Tai kiek jų čia?

- Daugiau kaip penki šimtai… Štai šios prieverpstės, kurią pavadinau „Lietuva“, net 170 vienetų pagaminta. Kitų tik dešimtimis. O pačių unikaliausių, skirtų muziejams, tik vienetai. Kiekviena prieverpstė man gyva, mintyse išnešiota, tai tarsi mano gyvenimo dienoraštis. Štai šitą tik grįžęs iš Kryžių kalno sukūriau. Neužmiršta ir pirmoji, kurią daugiau kaip prieš 30 metų dailininkas Viktoras Vizgirda į JAV išsigabeno. O dabar ir Vilniaus, ir Kauno, ir Klaipėdos, ir Panevėžio zanavykų bendrijoms teks prieverpstes drožti.

- Taigi teks, - sakome Pranui, - nes kito prieverpsčių karaliaus Lietuva neturi…

Klaipėda, 1994 m.

* * *

Mirė Pranas Peleckis 2002 m. gruodžio 16 d. Palaidotas Lekėčių kapinėse.

© 2004 "XXI amžius"