|
Vaikystės šilų pėdomis
Minint poeto, eseisto, profesoriaus Jono Aisčio gimimo šimtąsias metines, jo draugus, gerbėjus nudžiugino šiai progai parengta ir išleista Stanislovo Abromavičiaus ir Gražinos Meilutienės knyga Mėlynieji vaikystės šilai. Knyga nepretenduojanti į enciklopedinę savo formatu ir informacija, tačiau ir ne iš mažųjų talpinanti daugiau nei penkių kartų istoriją, Rumšiškių krašto gyvenimą ir tradicijas, jungianti jas su to meto kartografijos, dokumetų ir laiškų fragmentais. Kada paklausiau S.Abromavičių, kiek laiko dirbo prie knygos, jis atsiduso: ilgai - 1988 metais pradėjo. Be abejo, dirbo ne vien prie tos knygos, tačiau toks kruopštus giminės ir vietovės tyrinėjimas atima nemažai laiko.
Kokiu principu rengta knyga? Manyčiau, remtasi į J.Aisčio proistorę, atsižvelgiant į jo lyrikos pagrindinę mintį, kuri atėjo ne iš Lietuvos dvarų, nors poetas save ir kildina iš bajorų luomo. Atėjo ta graudi graudi daina iš kumetynų, kur vargą vargo sunkiausiu gyvenimu duoną pelnę žmonės. Gal dėl to knygoje dauguma pasakojimų, prisiminimų, nuotraukų iš vaikystėje J. Aistį supusios aplinkos.
Į J.Aisčio gyvenimą ir kūrybą pažvelgta iš ten, iš labai toli per metų ir epochų sietą, per tolimą ir artimą praeitį ir dabartį jas sujungus. Tai ne šiaip sau surinkta ir parašyta knyga, galima sakyti, ji gimusi, augusi, brendusi ir pagaliau išėjusi į žmones.
Nedrįsčiau kritiškai vertinti autorių pasirinktų svarbiausių knygos akcentų. Kiekvienas rašydamas kitaip pasirinktume, kitaip pateiktume ir atskirus fragmentus gal nevienodai įterptume į bendrą kontekstą. Manyčiau, kad autoriai leido sau plačią interpretaciją ir didelę erdvę to krašto etnografijai, nebūtinai tiesiogiai susijusiai su J.Aisčiu. Todėl knyga bus įdomi ne tik J.Aisčio kūrybos gerbėjams, bet ir iš tų apylinkių save kildinantiems. Neretas ras joje savo tėvų ar protėvių vardus ir gyvenimą. Labai malonu, kad nebuvo pamirštos dainomis tapusios J.Aisčio eilės, kaip ir jo šeimos genealogija. Iš knygos dvelkia didelė meilė poeto giminės proistorei ir to krašto etnografijai. Matyt, ta aplinka autoriui artima ir gerai pažįstama, nes jaučiamas noras detaliai gilintis į ją ir kurti įvykių seką.
Vargana kalvio Kazimiero ir Marijonos Aleksandravičių šeimos buitis (iki benamių klajoklių dalios) mažojo Jonuko prigimtin įsirėžė ir persidavė visai jo liūdnokai dainai apie Tėvynę savo namus. Deja, jie liko visam gyvenimui vizija. Ta vizija vaikystės, jaunystės mintimis ir takeliais apipinta - lydės gyvenimo skersvėjuos. Keista, ne kiekvienas žmogus gali taip tėviškę mylėti, jei joje skurdą ir ne per didžiausią pagarbą turėjęs. Tai tik didžių sielų ilgesys, kuris remiasi ne į momentinius, trumpalaikius jausmus ir nuotaikas, jo mintys pasiekia tolimas gimtinės dienas, svajotas ir dainuotas prosenelių godas - tą tėviškės sodą, ne vien matytą, regėtą, bet įaugusį pasąmonėn su genais.
Papasakota daug kas, tačiau dar daug kas liko už šios knygos rėmų... Ne tik tarp eilučių. Liko, kad kada nors pradžiugintų skaitytojus dar kartą, naujai surinkta knyga apie kūrėjo kelią ir dalią, jo gyvenimo credo ir karaliaus vainiką erškėčių dygliais. Liko pasakojimai iš ten, iš toli. Iš anapus vandenyno... Lietuvio gyvenimas ir širdies gėla.
Rumšiškių J.Aisčio muziejaus direktorė Gražina Meilutienė, knygos bendraautorė, pasakoja: Ta idėja rengti knygą apie Aistį pirmasis pasidalijo S.Abromavičius, tvirtai nusprendęs poeto šimtmečiui ją išleisti. Jis prašė manęs surasti muziejuje reikiamą medžiagą. Taip ir pradėjome. Aišku, knygos turiniui ir pagrindinei minčiai vadovavo S.Abromavičius. Stengėmės, kad išliktų autentiška aplinka, viskas, kas svarbu. Tik daug ko negalėjome sutalpinti. Svarbiausia, stengėmės parodyti Rumšiškių laikotarpį. Gal neįsižeis poeto giminės - mažokai dėmesio skyrėme jiems.
Lėšų ne tiek daug turėta. Kaišiadorių rajono savivaldybė skyrė vieną tūkstantį litų, tris tūkstančius - J.Aisčio muziejus, šiek tiek pinigų surinko iš rėmėjų S.Abromavičius. Knygos tiražas 1000. Aišku, turimų pinigų neužteko. Likusią skolą Morkūno spaustuvei tikimasi grąžinti pardavus knygas. Patys autoriai dirbo ir pagalbininkai talkino visuomeniniais pagrindais.
Reikia manyti, kad visa tai atsipirks ir apsimokės, nes knyga yra populiari savo pasirinkta tema, juolab kaip savo recenzijoje Nemune (liepos 8-14. Nr. 12 (453) pastebėjo Aleksandras Krasnovas, yra dvikriptė - supažindinanti su J.Aisčio gimine ir su Rumšiškių kraštu, iškelianti jį ir įamžinanti.
Julė KILČIAUSKIENĖ
© 2004 "XXI amžius"
|