Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Literatūra
Lietuva
Mums rašo
Atmintis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Stepo Zobarsko rankraščiai

S.Zobarsko eilėraščio „Naktis Lietuvoje“ rankraštis

Pirmoje eilėje (iš kairės): Mykolas Ginkevičius, Stasius Būdavas, antroje eilėje – Klemensas Dulkė, Alė Sidabraitė, Stepas Zobarskas, trečioje eilėje – Vytautas Sirijos Gira, Kazys Zupka

„XXI amžiuje“ (Nr.51) išspausdintas Vytauto Bagdono straipsnis „Rašytojo gimtinėje piktžolės nežels“, kur minima, kad S.Zobarskas, traukdamasis 1944 metais iš Lietuvos, pas motiną Pamaleišiuose buvo palikęs daug rankraščių, o sovietiniai saugumiečiai viską paėmė, žadėdami rašytojui perduoti. „Aišku, apgavo ir tikriausiai viską sunaikino“.

Aš turiu S.Zobarsko poezijos rankraščių. Tai 20x10 cm dydžio raudonais viršeliais su bronziniu lankeliu 72 lapų (liniuotų) knygelė, kurios 45 lapai prirašyti švariai perrašytų eilėraščių, o likusieji - tušti. Pradžioje įrašytos kelios Teno (iš „Meno filosofijos“), Flobero, Buffono, Ibseno (iš „Brando“) mintys, yra apmatai prozos kūrinėliui. Toliau – 55 S.Zobarsko eiliuoti tekstai, trumpesni ir ilgesni, kai kurie dedikuoti žmonai ir dukteriai, kai kurie datuoti (1930, 1933, 1942, 1943). Paties S.Zobarsko parašo nėra, bet pagal jo autografus iš spaudos seniai nustačiau, kad rašyta jo paties rankos. Jo ir eilėraščiai, kurių teko skaityti paskelbtų, kiti neskelbti, keli kitos rankos prierašai, kur skelbtas koks eilėraštis.

Šį S.Zobarsko rankraštį įsigijau iš vieno studento 1956 metais gyvendamas Vilniuje, „Tauro“ bendrabutyje. Atsimenu, tais metais atvažiavusieji žemesnių kursų studentai netikėtai paskleidė pasižiūrėti rašytojų rankraščių. Ypač liūdnai atrodė Šatrijos Raganos tekstai – paprastame neliniuotame popieriuje pieštuku parašyta „Viktutė“ ir kiti kūriniai. Jau vos įskaitomi. Raginau kuo skubiau grąžinti ten, iš kur paėmę. Kadangi S.Zobarskas 1944 metais buvo iš Lietuvos pasitraukęs į Vakarus, ką tik jo turėjau, saugojau, ką tik aptikdavau, stengiausi surinkti, kad kur nežūtų. Tai vienas mano mylimiausių rašytojų nuo vaikystės. Sovietmečiu, gyvenant be savo buto, kilnojantis iš vietos į vietą, yra pradingę visko mano paties, bet S.Zobarsko rankraštis, tarp kitų autorių įvairių dalykų, išliko. S.Zobarskas mirė 1984 metais. Jeigu būtų sulaukęs laisvos Lietuvos, be abejo, būtume susitikę ir jam būčiau įteikęs malonią staigmeną. Jeigu būtų tekę dalyvauti kokiame S.Zobarsko `paminėjime jo memorialinėje vietoje, būčiau perdavęs. Deja, neteko, o apie tokias vietas ir paminėjimus dažniausiai (ir labai neaiškiai) tenka perskaityti kur nors spaudoje. Kaip visada pas mus, gerokai pavėluotai. Užbaigęs savo atsiminimus, S.Zobarsko rankraštį perduosiu Lietuvos rankraštynams.

Tarp S.Zobarsko knygų su žmona Danute, savo vaikystės atsiminimui, laikome kun. V.Žitkaus „Tikiu“ (tikybos vadovėlį ketvirtam pradinės mokyklos skyriui, 1942 m.) ir S.Zobarsko sudarytus skaitinius „Aušrelė“, prasidedančius J.Kuosos-Aleksandriškio eilėraščiu „Peizažas“, šiame vadovėlyje pavadintu „Lietuvoje“, su pakeistu žodžiu „vargt“ į „dirbt“. Mano kartai S.Zobarsko „Gerasis aitvaras“, „Ganyklų vaikai“ buvo neužmirštamos knygos (atkūrus nepriklausomybę, „Ganyklų vaikai“ Lietuvoje buvo išleista 2002 metais kunigo Jono Kastyčio Matulionio pastangomis, jo rūpesčiu pristatyta ir Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje).

S.Zobarskas skelbė ir eilėraščių. Jo 1934 metų rinkinėlis „Mano tėviškėj“ mano pradinio mokslo metais per vaikų rankas eidavo iki plyšimo su Kazio Binkio ir Vytės Nemunėlio knygelėmis. O ligi pat 1944 metų Lietuvos periodikoje pasirodydavo ir jo eilėraščių suaugusiems. Kalbėdamasis su nepriklausomybės laikų rašytojais, iš jų išgirsdavau, kad S.Zobarskas buvo sumanęs Maironio „Jaunosios Lietuvos“ dydžio poemą. Atrodo, neparašė, tik ištraukų galima aptikti įvairioje spaudoje, pvz., 1930-ųjų, Vytauto Didžiojo metų, Šaulių sąjungos leidinyje „Vasario 16“ – „Giesmė Lietuvai“ (iš poemos „Lietuvių tautos pasaka“) ir kitur.

1933 metais pasirodė Klemenso Dulkės suredaguota, tik į pačių jos dalyvių prisistatymą pretenduojanti jaunųjų poezijos antologija „Septyni“ (iš kurios įdomumo dėlei dedame nuotrauką): Klemensas Dulkė (tikroji pavardė Baltutis, 1909-1944 metais išleido kelias poezijos knygas, paskutinę karo metų vasarą gydėsi provincijoje, džiovininkų sanatorijoje, mirė Kaune gruodžio mėnesį, užėjus rusams; žinomas keturvėjininkas Juozas Žlabys-Žengė, 1945 metais nuteistas už vadovavimą vokiečių okupacijos metais laikraščių „Į laisvę“ ir „Ateitis“ kultūros skyriams, man pasakojo, kad, grįžęs iš Vorkutos 1957 metais, su K.Dulkės žmona beieškodami jo jau nė kapo neradę Vilijampolės kapinėse), Mykolas Linkevičius (1909-1941, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, studijavo universitete, mokytojavo Kretingos pranciškonų gimnazijoje, išleido dvi knygas, paliko rankraščių, jo mirtį ir kita aprašė jo draugas K.Zupka „1942 metų literatūros metraštyje“), Vytautas Sirijos Gira (1911-1997, Liudo Giros sūnus, iki 1940 metų elegantiškos kabaretinės poezijos talentingas kūrėjas, žaismingai ironiškas, savitas ir įdomus, po dviejų pokarinių stalinistinių rinkinių turėjęs baigti su poezija, perėjęs į prozą), Alė Sidabraitė (1900-1986, tikroji pavardė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, solisto Kipro Petrausko žmona, aktorė, 1930 metais išleidusi vienintelį eilėraščių rinkinį „Eskizai“, kaip „Septynių“ recenzentai damoms tinkančiu stiliumi yra pajuokavę, bendroje autorių nuotraukoje – vienintelė antologijos puošmena; 1944 metais pasitraukusi į Vokietiją, lyg, rodos, kad patektų į kitą antologiją „Tremties metai“, bet 1948 metais sugrįžusią Lietuvon), Stasius Būdavas (1908-1966, baigė kunigų seminariją, studijavo universitete, kunigavo ir buvo mokyklų kapelionu Kaune, 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, literatūrinį kelią pradėjo eilėraščių rinkiniais „Širdies stygoms virpant“ – 1926, „Minios keliauja“ – 1929, kaip poetas pristatomas ir 1928 metų antologijoje „Pirmas dešimtmetis“, bet toliau rašė ir leido prozos knygas, o JAV rašė dienoraštį, pasak B.Brazdžionio, išgarsėjusį tuo, kad visada jį visą vežiodavosi su savimi lagamine, kaip didžiųjų branduolinių valstybių vadovai su savimi vežiojasi „juoduosius lagaminus“), Kazys Zupka (1911-1999, tikroji pavardė Kecioris, išleido tris eilėraščių rinkinius, kai priklausė Lietuvos rašytojų draugijai, kurį laiką su M.Linkevičiumi ir S.Būdavu studijavo kunigų seminarijoje, vėliau universitete baigė germanistikos studijas, taip pat Karo mokyklą, po karo nesireiškė, tik kunigo J.K.Matulionio rūpesčiu atkūrus nepriklausomybę buvo išleistas nedidelis neskelbtų eilėraščių rinkinėlis) ir Stepas Zobarskas (1911-1984) nuotraukoje paskutinis.

Man pačiam teko bendrauti su K.Zupka ir V.Sirijos Gira, papasakojusiu įdomią „Septynių“ atsiradimo istoriją. Gal S.Zobarsko rankraščių kas nors yra išlaikęs ir daugiau.

Jonas JUŠKAITIS

© 2004 "XXI amžius"