Pabudome ir kelkimės
|
Leonas Balčiūnas
|
Prisikėlus Lietuva
Ar žalia, geltona, raudona ar balta,
Žiema ar pavasaris, šilta ar šalta
Palinkęs po kryžium, galva karūnuota
Ėjau per gyvenimą savo Golgotą.
Ėjau ir tikėjau sulauksiu! Sulaukiau!
Regiu, kaip šviesėja dangus apsiniaukęs
Sugrįžta į Lietuvą Meilė ir Dievas
Laisva Lietuva! Lietuva prisikėlus!
Kęstutis
Genys
Lygiai prieš penkiolika metų Kauno valstybiniame dramos teatre aktorius ir poetas Kęstutis Genys skaitė savo kūrybos eiles poezijos vakaruose Pabudome ir kelkimės! skambant M.K. Čiurlionio muzikai ir lietuvių liaudies dainoms. Buvo 1989 metai.
Tie poezijos vakarai nebuvo nei deramai reklamuojami, nei kitaip populiarinami, tačiau teatro salė visada buvo pilnutėlė. Vakaras trukdavo pusantros valandos, ir tą laiką teatro salėje viešpatavo mirtina tyla, vyravo susikaupimas, apmąstymas savęs, tautos, tėvynės. Tuomet žmonės buvo pasiilgę tiesos, ištroškę tikėjimo, meilės ir vilties. K.Genys savo eilėmis priartindavo juos prie gerųjų dorybių pajutimo savo širdyse, o Kauno dramos teatras trumpam tapdavo lyg kokia šventove. Bet svarbiausia šventove patapdavo kiekvieno esančiojo širdis! Kiekvienas jautė, kad Lietuva buvo, yra ir bus, kad Dievas žiūri į mus ir tiesia pagalbos ranką. Tikėjimas, meilė ir viltis gyveno tarp mūsų ir atrodė, kad tai tęsis amžinai.
Dabar, praėjus penkiolikai metų, žvelgiant į esamą visuotinį savanaudiškumo ir egoizmo liūną, kuris baigia pražudyti tautos protą, širdį ir sąžinę, norisi atsisukti atgalios ir paklausti kiekvieno atskirai ir visų kartu: ar mes pabudome?! Ar mes atsikėlėme?! Kur mes einame?!
Gintautas GENYS
© 2004 "XXI amžius"
|