Įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos
Petras KATINAS
|
Nobelio premijos laureatas
Česlavas Milošas
Vladimiro Gulevičiaus
(ELTA) nuotrauka
|
Istorinėje Lenkijos sostinėje Krokuvoje mirė didelis lenkų poetas, romanistas ir eseistas, 1980 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Česlavas Milošas. Tai buvo vienas žymiausių XX amžiaus lenkų literatūros atstovų, savo kūriniuose, kaip ir Adomas Mickevičius, niekada nepamiršęs gimtinės Lietuvos. Kaip pažymėjo lietuvių poetas Tomas Venclova, asmeniškai pažinojęs velionį, Č. Milošas lietuviams kur kas reikšmingesnis nei A.Mickevičius, nes 1980 metais, priimdamas Nobelio literatūros premiją, pabrėžė esąs poetas iš Lietuvos. Tai buvo ypač reikšmingas pareiškimas, priminęs pasauliui apie okupuotą Lietuvą.
Česlavas Milošas gimė 1911 metais Šateiniuose, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Baigęs Vilniaus Žygimanto Augusto gimnaziją, 1934-aisiais baigė ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teisės fakultetą. Tačiau nuo pat jaunystės jį viliojo ne teisė, o literatūra. Dar besimokydamas universitete spausdino pirmuosius savo eilėraščius Vilniaus studentų laikraštyje Žagary (Žagarai), o 1932 metais debiutavo pirmuoju eilėraščių rinkiniu. Pirmuosiuose poezijos kūriniuose labai jaučiama prancūzų poezijos, ypač vadinamųjų avangardistų įtaka. Prancūzų avangardine poezija Č.Milošas žavėjosi tiktai jaunystėje ir labai greitai palinko į lyrinę epiką ir klasicizmą. Kaip pažymi lenkų ir lietuvių literatūros tyrinėtojai, jau antrojoje savo poezijos knygoje Trys žiemos (Trzy zimy), pasirodžiusioje 1936 metais, tas posūkis nuo jaunystės susižavėjimo avangardizmu akivaizdžiai jaučiamas. Literatūros tyrinėtojai pastebi, kad Č.Milošas, būdamas ištikimas epochos dvasiai, savo poezijoje labai originaliu, tiesiu ir nepakartojamu žodžiu apdainavo žmogaus tragizmą politinio, socialinio ir ekonominio chaoso fone. Todėl jo poezijoje, prieškarinėje ir vėlesnėje, daug filosofinio susimąstymo apie gyvenamąją epochą, žmogiškosios egzistencijos dramą. Karo metais, o ypač jam pasibaigus, Č.Milošas ryžtingai pasuko į dar didesnį formos paprastumą, vis labiau ieškodamas santykio su žmogumi ir gamta.
Karo metais Č.Milošas gyveno Varšuvoje, dalyvavo pasipriešinimo
judėjime, išgyveno 1944 metų Varšuvos sukilimo tragediją. Tie atsiminimai,
komunistinio režimo įsigalėjimas, pagaliau 1951 metų emigracija
į Prancūziją nedavė ramybės, todėl jau 1954-aisiais parašė ir išleido
pusiau dokumentinį romaną prancūzų kalba Valdžios užgrobimas,
kurio veiksmas vyksta 1944 metais Varšuvos sukilimo ir sovietinės
okupacijos fone. Už šį romaną Č.Milošas gavo prestižinę Prix-Europeen
literatūrinę premiją. Kituose savo romanuose ir publicistinėse knygose
jis aprašė intelektualų tragediją sovietų okupuotose, vadinamosiose
liaudies demokratijos šalyse. Mums, lietuviams, labai įdomus jo
romanas Isos slėnis (Dolina Issy), išėjęs dar 1955 metais. Šiame
romane atskleidžiamas sulenkėjusios lietuvių bajorijos likimas,
o ypač su niekuo nepalyginami Lietuvos gamtovaizdžio ir jos žmonių
papročių autentiški aprašymai.
Neatsitiktinai 1995 metų rugpjūtį, priimdamas iš
Lietuvos Prezidento Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino II laipsnio
ordiną, rašytojas kalbėjo: Mano gimimo vieta tai didžiulė jėga.
Išsaugojau pagarbą ir meilę Lietuvai už vaizdus, matytus vaikystėje:
už pirmą pamatytą medį, už paukščius, už dainas, girdėtas prie Nevėžio
krantų. Ir tai ne tik mandagumo žodžiai, pasakyti iškilminga proga.
Č.Milošas ne kartą Lenkijos ir Vakarų spaudoje rašė, kad vienas
pagrindinių jo kūrybos šaltinių buvo ir yra Lietuvos gamta bei lietuvių
liaudies dainos. Beje, tie vaikystės ir ankstyvosios jaunystės įspūdžiai
atsispindi jo poezijos knygoje Ant upės kranto, išleistoje Krokuvoje
1994 metais. Eilėraštyje Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų poetas
rašė:
Padėką reiškiu tau nuo savęs ir mūsų prosenių
Už ąžuolus ir už jų šiurkščiažievį orumą,
Už pušis, kurių kelmai suliepsnoja saulėj.
Už beržynų žalzganus debesis ankstų pavasarį
Ir už rudens miškų žvakides, drebules.
Kokių tik rūšių kriaušės ir obelys mūsų soduose!
Ir serbentai, ir agrastai, sedula ir raugerškis,
Didžiam uogienių virimui,
Kada šeimininkių veidai nuo viryklės įkaitę...
Kitame savo eilėraštyje tame pačiame rinkinyje
yra ir eilėraštis Dvaras, tikriausiai parašytas po įspūdžių apsilankius
gimtajame Šateinių dvare po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
Č.Milošas pasakoja savo įspūdžius:
Nėra namo, yra parkas, nors senmedžiai iškirsti
Ir tankme užžėlė senųjų takelių žymės.
Išardytas svirnas, baltas, su spynom,
Su pogrindžiu arba rūsiais, kur patvarios lentynos
žieminiams obuoliams.
Tokios pat kaip seniau kelio vėžės į slėnį:
Prisiminiau, kur pasukti, bet nepažinau upės;
Jos spalva lyg surūdijusios mašininės alyvos,
Nei ajerų, nei vandens lelijų.
Nutrūksta liepų alėja, kadaise bičių kelias,
Ir sodas, tėvynė vapsvų ir širšių, girtų nuo saldybės,
Sudūlėjęs ir prasmegęs į dagius ir dilgėles.
Toji vieta ir aš, nors nuo jos nutolęs,
Tuo pačiu laiku, metai po metų, netekome lapų,
Užberdavo mus sniegu, sekino mus.
Ir vėl sykiu esame, savo bendroj senatvėj.
(Juditos Vaičiūnaitės vertimas)
Reikėtų pažymėti, kad Č.Milošas niekada neprašė
Lietuvos valstybės grąžinti sovietmečiu nuniokotą dvarą ir kitą
nuosavybę, nors turėjo tam visą teisę. Kaip ir kitas mūsų tėvynainis
grafas Alfredas Tiškevičius, padovanojęs Lietuvai savo dvarą Palangoje.
O vietinė valdžia už tą dovaną nesugebėjo suteikti daug Lietuvai
nusipelniusiam giminės atstovui netgi buto Palangoje, nors ir buvo
žadėjusi. Matyt, grafas nežinojo įprasto dalyko: kai kam reikėjo
įdėti į kišenę. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokie dvasios aristokratai
kaip grafas A.Tiškevičius galėtų net pagalvoti apie tai. Tai, kad
Lietuva neskyrė pakankamai dėmesio ir Č.Milošui, paminėjo Europarlamento
narys Vytautas Landsbergis.
Č.Milošas buvo ne tik poetas ir romanistas, bet
ir labai įdomus eseistas. Viena jo esė Apie tremtį, parašyta šiais
laikais, tebėra labai aktuali ir dabar. Rašydamas apie tremtis,
priverstinę ar savanorišką emigraciją į svečias šalis, poetas prisimena
lenkų religinės giesmės žodžius: Ievos tremtiniai, tavęs mes šaukiamės.
Č.Milošas rašė: Ir išties ištrėmimas iš Rojaus Sodo atsikartoja
mūsų gyvenime, nesvarbu, ar šis sodas yra motinos įsčios, ar puikieji
mūsų vaikystės medžiai. Šimtmečių tradicijos puoselėtoja visos žemės
kaip ištrėmimo vietos atvaizdą; ji paprastai vaizduojama it
koks bevaisis kraštovaizdis, kuriame vieniši, nuleidę galvas žingsniuoja
Adomas ir Ieva. Jie buvo ištremti iš savo būsto, iš savo tikrųjų
namų, kur tas pats ritmas valdė ir jų kūnus, ir visą aplinką, kur
jie nepažinojo nei ilgesio, nei išsiskyrimo liūdesio. Atsigręždami
jie galėjo matyti ugnies kalaviją, saugantį Rojaus vartus. Nostalgiškiausias
jų mintis apie sugrįžimą į aną laimingą būtį atmiešdavo draudimo
kartėlis. Vis dėlto jie niekados galutinai neatsisakė vilties, kad
kada nors jų tremtis pasibaigs. Vėliau, kur kas vėliau, ta svajonė
įgaus auksinio miesto pavidalą, miesto, kuris egzistuoja virš laiko
dangiškosios Jeruzalės. Be to, toje pačioje studijoje Apie tremtį
Č.Milošas atkreipė ypatingą dėmesį, kad ieškant laimės tolimuosiuose
kraštuose reikia būti pasirengusiems nusivilti, netgi abejotinam
malonumui šokti nuo keptuvės tiesiog į ugnį. Taip pat ir ne kartą
Č.Milošo išreikšta mintis, kad Žemė su visu savo žavinčiu grožiu
yra juk pagaliau tremtinių iš Rojaus žemė.
Č.Milošas, niekada nenutraukęs savo dvasinių, o
paskutiniaisiais metais ir konkrečių ryšių su savo gimtine Lietuva,
niekada nepasidavė kai kurių lenkų intelektualų skleistam ir tebeskleidžiamam
priešiškumui Lietuvai. Jis visiškai sutiko su lenkų intelektualų
Paryžiuje leidžiamo Kultūros žurnalo, kurio bendradarbiu buvo
ilgus metus, redaktoriumi Ježiu Gedroicu, irgi dideliu Lietuvos
mylėtoju, kuris ne kartą rašė, kad Lenkija yra dešimt kartų didesnė
už Lietuvą, tai ir prielankumo lietuviams turėtų rodyti dešimt kartų
daugiau. Tą palankumą Lietuvai ir lietuviams visą savo gyvenimą
rodė ir Č.Milošas, kaip jis pats kartą sakė, žemaitės motinos ir
lenko tėvo sūnus. Tą jis įrodė ne tik žlugus sovietinei okupacijai,
bet dar ankstyvoje jaunystėje bendradarbiavęs prieškario Naujojoje
Romuvoje, o vėliau emigracijoje, būdamas vienu pagrindinių Paryžiaus
lenkų intelektualų draugijos, susibūrusios aplink J.Gedroico žurnalą
Kultūra, narių.
Vienas poetas, analizuodamas Č. Milošo kūrybą,
konkrečiai, jo pasisakymus apie tremtį ir migraciją, rašė, kad neturėti
Dievo yra nelaimė, neturėti Tėvynės likimo nemalonė, neturėti
žmogų nuskaidrinančio tikslo yra prapultis. Č.Milošas turėjo tokį
tikslą. Kaip turėjo jį ir daugelis lietuvių rašytojų bei poetų,
pasitraukusių emigracijon nuo bolševikų siaubo. Vienas jų, šių eilučių
autoriaus žemietis, miręs Anglijoje 1995 metais, Vladas Šlaitas
rašė:
Kai nebebus manęs, kai laikas mano kaulus
pavers į akmenį ar šiurkščią žolę,
bent jūs paliudykit, o! akmenys ir žolės,
kaip aš mylėjau
šiuos rudenėjančius laukus, šį ramų viksvų
rudens šiurenimą;
kaip aš norėjau pasiimt kryželio vietoje
nors vieną viksvą su savim: prisiminimui.
© 2004 "XXI amžius"
|