Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Atmintis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Nuomonės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Mintys
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Demokratijos pamokos ateities Lietuvai „Į Laisvę“ fondo XIII studijų savaitė

Kazimieras Dobkevičius

Jungtinių Valstijų „Į laisvę“ fondo valdybos pirmininkas dr. Kazys Ambrozaitis įteikė šio fondo premiją kauniečiui istorikui Kęstučiui Kasparui už fundamentalų darbą – knygą „Lietuvos karas“

Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė emocingai skaitė poeto Jono Aisčio poeziją Rumšiškių kultūros namuose

Tradicinės XIII studijų savaitės Lietuvoje dalyviai po šv. Mišių Rumšiškių bažnyčioje kartu su klebonu kun. Virginijumi Birjotu

„Į Laisvę“ fondas lietuviškai kultūrai ugdyti buvo įkurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1960 metais kaip ne pelno siekianti visuomeninė, kultūrinė organizacija. Fondo tikslai: skatinti ir leisti įvairias studijas bei knygas istorine, filosofine, religine ir grožine tematika, remti kultūrinę bei patriotinę veiklą išeivijoje, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – ir gimtojoje Lietuvoje. Taip 1990 metais buvo įkurtas „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, kuris toliau leido įvairias knygas, leidinius, organizuoti istorinių ir politinių studijų savaites bei kitokius renginius Lietuvoje. Jau 1992 metais Lietuvoje organizuojama pirmoji studijų savaitė „Pilnutinė demokratija: idėjos, realijos ir perspektyvos“, kuri vyko Vilniuje ir Nidoje. Iš viso Lietuvoje surengta dvylika studijų savaičių. Temos labai įvairios: analizuojamos ir svarstomos Lietuvos istorijos bei politikos aktualijos, didžiausią dėmesį skiriant krikščioniškai moralei, tautinėms vertybėms ir vadinamosios pilnutinės demokratijos idėjoms puoselėti.

Šiemet Kaune liepos 29 - 31 dienomis Kauno įgulos karininkų ramovėje įvyko XIII studijų savaitė tema „Demokratijos pamokos ateities Lietuvai“. Studijų savaitės rengimo komitetas - pirmininkas Vidmantas Vitkauskas, nariai Jonas Kairevičius, Nora Pileičikienė, Reda Sopranaitė, Elena Uselienė, Aldona Žemaitytė parengė turiningą programą. Savaitę pradėjo Vyčio kryžiaus ordino kavalierius kunigas Robertas Grigas. Jis sakė : „Ar tai laisvasis pasaulis, kuris nutyli apie Čečėniją ir Tibetą? Kuris teisuoliškai auklėja Latviją, Estiją dėl vadinamųjų „rusakalbių persekiojimų“? Kuris Europos Sąjungos teisinėse institucijose priteisia buvusiems KGB veikėjams iš Lietuvos kompensacijas už dalinės, neryžtingos liustracijos - liustracijos parodijos - jiems esą padarytas skriaudas?..“ Konferencijos, XIII studijos savaitės dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, atsiuntęs sveikinimą.

„Į Laisvę“ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti valdybos pirmininkas dr. Kazys Ambrozaitis (JAV) sakė, kad gal buvo galima padaryti per tuos dešimtmečius ir daugiau, tačiau ir tai, kas nuveikta, yra gerai. Buvo dirbama daug, pelnas nerūpėjo. Jau 1964 metais išleisti šeši tomai Juozo Brazaičio - Ambrazevičiaus raštų. Reikėtų vardyti ilgą sąrašą žmonių, kurie ženkliai pasidarbavo lietuvybės labui.

Studijų savaitės dalyvius sveikino „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas advokatas Jonas Kairevičius, Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Gediminas Reutas, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas brigados generolas Jonas Kronkaitis, kuris teigė, kad padėtis Lietuvoje kritiška. Lietuva atsidūrė rimtame pavojuje. Buvo tikimasi atkurti tradicines partijas, tačiau dabar daromi veiksmai joms sužlugdyti. Valdančiajai daugumai negali vadovauti žmogus, kuris nieko nedavė Lietuvai, neturi patirties. Turime laikytis tradidicinių partijų veiklos principų, grąžinti gyvenimą Lietuvoje į vėžes, pašalinti įtampą. Susirinkusiuosius sveikino Pasaulio lietuvių bendruomenės Lietuvoje pirmininkas Gabrielius Žemkalnis, kuris taip pat stebėjosi, kad buvo mažai propaguojama ši konferencija, jos darbas ir pranešimų temos. Priminė, kad vadinamoji „Archangelsko“ partija kelia mūsų valstybėje senų laikų grąžinimo baimę, tad tokio lygio konferencijoje būtina kalbėti apie tai.

Pirmąjį pranešimą tema „Į Laisvę“ fondas – pilnutinės demokratijos ir krikščioniškos moralės vertybių puoselėtojas“ padarė dr. K.Ambrozaitis. Jame prelegentas apžvelgė visą šio fondo veiklą nuo 1960 metų ir jo aktyviausius narius: B.Brazdžionį, K.Bradūną,, N.Bražėnaitę, Z.Brinkį, A.Damušį, V.A.Dambravą, K.Girnių, S.Girnių, P.Kisielių, J.Kojelį, A.Musteikį, A.Raulinaitį, K.Skrupskelį, J.Pajaujį ir daugelį kitų žymių veikėjų. Lietuvos Seimo narys, politologas Egidijus Vareikis gvildeno temą „Integracija - demokratijos paveldo ir patyrimo įsisavinimas“. Pranešėjas minėjo, kad Lietuvoje dar mąstoma 60 -70 metų senumo kategorijomis, atseit esame maža valstybė. R.Pakso ideologija buvo tokia – mes maža tauta, o mus supa galingi kaimynai. Vadinasi, prelegento žodžiais tariant, pagal Paksą, už mus sprendžia kiti. Lietuvai reikia elgtis aktyviau. Dabar ji užima 41 vietą pasaulio ekonomijoje, o tarp ES 25 valstybių Lietuva tėra tik 23-ia. Lenkiame tik Latviją ir Slovakiją. Lietuvoje gajos dvi geopolitinės kryptys... Laikas pasirinkti galutinai. Esame, sakė E.Vareikis, ne pačioje blogiausioje padėtyje.

Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas savo pranešime kalbėjo apie naujoves Lietuvos demokratijos ateičiai. Būtina naujovių, atsinaujinimo politika, valstybinių kadrų politika. Po diskusijų ir atsakymų į klausimus darbotvarkė buvo baigta.

Kitą dieną, liepos 30-ąją, dėmesio centre buvo, visos konferencijos dalyvių nuomome, turiningiausias diplomato dr. Vytauto Antano Dambravos pranešimas „Apie idealizmą ir oportunizmą Lietuvoje ir išeivijoje“. Šią temą prelegentas labai kruopščiai išanalizavo. Pranešėjas tarsi savęs ir visų klausė : kodėl idealizmas blėsta? Kaip ilgai jis išsilaikys? Ar pajėgsime jį sugrąžinti į mūsų gyvenimą? Tai apokaliptinis nuogąstavimas, primenantis evangelisto Luko žodžius: „Ar atėjęs žmogaus sūnus ras žemėje tikėjimą?“ Visi, be išimties, savyje nešiojamės gėrio ir pikto pradus. Idealizmas ir oportunizmas – tai ne kas kita, kaip tų pačių priešiškų jėgų - gėrio ir blogio - apraiškos mumyse. Kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi visą gyvenimą. Ir toje dvikovoje glūdi žmogaus gyvenimo prasmė, nes ji apsprendžia kiekvieno likimą Amžinybėje. Mamonos (pinigų dievo - K.D.) šimtmetyje pasaulis mūsų akyse nesulaikomai rieda bedugnėn. Rieda ir oportunistai, kurie vergiškai taikosi prie kiekvienos padėties, ieškodami naudos. Rieda ir apsimetėliai idealistai, kurie, rodydamiesi avių kailyje, jau yra tapę plėšriais vilkais. Juos pažinsime iš vaisių, perspėja mus Kristus. Kokiu idealizmu degė mūsų gimnazijų jaunimas prieškariu? Kiek daug Lietuva turėjo vyresnės kartos idealistiškai nusiteikusių vadų - S.Šalkauskį, P.Dovydaitį, J.Aistį, K.Pakštą, jaunųjų intelektualų – A.Maceiną, Z.Ivinskį, K.Ambrazevičių - Brazaitį, J.Skrupskelį, K.Girnių, J.Grinių ir kt. O kokius hierarchus turėjo Katalikų Bažnyčia - Palaimintąjį J.Matulaitį, vėliau kankinius vyskupus M.Reinį, V.Borisevičių, T.Matulionį! Visi jie pirmieji sovietinio barbarizmo taikiniai. Okupacijoms nusiaubus mūsų kraštą, dėstė savo mintis dr. V.Dambrava, lietuvių idealizmas neužgeso net Sibiro taigoje. Lietuvis vykdė Fatimos misiją, suledėjusion Sibiro žemėn įkaldamas krikščionybės ir drauge savo išganymo simbolį – kryžių. O ką kalbėti apie apverktus ir apdainuotus miško brolius partizanus, kurie krauju ir gyvybe paliudijo ištikimybę tėvynei?

Daug mūsų sesių ir brolių atliko didvyriškus žygius, kai jų idealams grėsė pavojus. Lietuviai savo prigimtimi yra idealistai, jie stoiškai atlaikė tremties, lagerių, smurto, kankinimų ir mirties išbandymus. Tačiau nemažai jų vėliau neatsispyrė pinigų, turtų ir valdžios pagundai. Maironis mums pranašavo: „Užgims darbai, prašvis laikai, pakils nauja tėvynė...“ Pakilo nauja tėvynė, atgimsta darbai ir laikai šventi, bet kodėl apyaušris toks ilgas? Ir toks lėtas? Kas darosi, klausia dr.V.Dambrava, kad lietuviui idealistinį tautos nusiteikimą reikia gelbėti kaip krintantį sunkų krištolinį indą? Idealizmas – dvasinės sąmonės siela. Sovietai taip aiškino idealizmo sąvoką : „Idealizmas yra glaudžiai susietas su religija ir savo kovoje prieš materializmą per visą filosofijos istoriją iškyla kaip reakcinė klasių pasaulėžiūra“. Taip idealizmo sąvoką pateikia lietuvių rankomis redaguotas sovietinis žodynas. Iš kokių šaltinių lietuvis galėjo skaityti ar sužinoti, kad idealizmas – tai „nusiteikimas vadovautis savo gyvenime idealais, jiems nesuinteresuotai tarnauti, kad bendriausia prasme siektume tiesos, gėrio, grožio idealo“. Tik idealizmas gali įžiebti žmogų didvyriškam ryžtui. Šią tiesą lietuvių tauta ne kartą įrodė. Tas pats sovietinis Tarptautinių žodžių žodynas sudarkė ir oportunizmo sąvoką, pritaikydamas ją saviems pasaulinės revoliucijos tikslams. Štai kaip jame pateikiamas oportunizmas: „Oportunizmas - susitaikėliškumas, bendradarbiavimas su buržuazijos politika, darbininkų klasės išdavimo politika, atsisakymas kovoti dėl socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros, dėl komunizmo...“ Tai vos ne ideologinis , politinis traktatas, iškreiptai apibūdinantis šią sąvoką. Pusę amžiaus dviem lietuvių kartoms nebuvo leista sužinoti, suprasti bei įsisąmoninti, kad idealas yra laisvės vertybė ir nesuinteresuotai siektinas kiekvieno žmogaus tikslas savo egzistencijai įprasminti. Tuo tarpu Leninas proletariato diktatūrą vadina sistema, kurios pagrindas - smurtas, nevaržomas jokių įstatymų. Mums tebevadovauja elementai, tarnavę diktatūriniam melo, smurto monolitui. Jie torpeduoja mūsų valstybės atstatymo darbą. Spaudoje skaitome, kad asmenys, priklausę ir net vadovavę komunistų partijai, bendradarbiavę su jos teroro vykdytojais, KGB struktūromis, yra naujai įsipilietinę, įsifiltravę į teisinės valstybės ir visavertės demokratijos siekiančią Lietuvą. Dr. V.Dambrava sakė negalėjęs patikėti, kai spaudoje perskaitęs, jog panašūs veikėjai Lietuvos Vyriausybės pritarimu rado užuovėją ir Prezidentūroje, ir Vyriausybėje, ir Seime, ir diplomatinėje tarnyboje. Atrodo, kad šiandien Lietuvoje labiau privengiama padoraus, ypač nuo sovietų daug kentėjusio žmogaus, nei kaip to raudono raugo chameleoniškai keičiančio spalvas žmogaus, kuris taikosi prie naujų sąlygų ir siekia įvesti „naują tvarką“ kone aklai imituodamas savąją. Koks kyla sambrūzdis, kai pradedama reikalauti atsikratyti tų „draugų“, kai siūloma bent laikinai atstatyti iš atsakingų viešosios tarnybos postų, kad nepriklausomybę atgavusi Lietuva galėtų nekliudomai tvarkytis savojoje demokratijoje. Senojo režimo aukšti pareigūnai yra tapę turtuoliais, jie valdo fabrikus, jų įtakoje spauda, tarnaujanti ne tiesos ieškojimui, o interesų, ir nebūtinai švarių, politikai. Jie nuolat kartoja, kad reikia užmiršti praeitį, tačiau neišpažįsta savo kalčių, vengia atsakomybės. Kai kam galėtų atrodyti, sakė dr. V.Dambrava, kad lietuviai stojo į partiją ne idėjos vedami, o praktiškų tikslų siekdami - užimti geresnį postą, gauti be eilės didesnį butą, geresnį gydymą, gauti kitų privilegijų. Gal nedaugelis jautė ir jaučia savo kaltę. Kiti „raudonieji“ dabar bando toliau diktuoti valstybei ir reikalauja jų nešvarius darbus užglaistyti, paslėpti. Dabar buvusieji dedasi nieko pikta nedarę. Tik, ko gero, nario mokestį rinkę. Vienos šeimos senelis savo parašu mūsų tautiečius Sibiran trėmė, sūnus komunistas (sovietų patikėtinis) šiandien užima aukštą diplomatinį postą svarbiame krašte, o vaikaitis televizijoje naudoja visas priemones žiūrovų pasaulėžiūrai formuoti kairiąja kryptimi. Jei tokie dalykai pas mus dedasi, tai toji Lietuva nėra Lietuva, teigė prelegentas. Sunku susigaudyti, kas yra tikrieji Lietuvos dienraščių šeimininkai ir ko jie siekia, nes dažnai faktus nustelbia tendencingi komentarai ir išvados. „Didžioji“ spauda trimituoja apie spaudos laisvės principą, kai pagrindinis informacijos uždavinys turėtų būti tarnauti TIESAI arba bent jos ieškoti.

Didžiausią teigiamą vaidmenį atlieka atsigaunanti ir kaskart stiprėjanti Katalikų Bažnyčia. Ji palaiko ir turi palaikyti žmonių viltis, norą siekti idealo, ištikimai, nesavanaudiškai tarnauti Dievui ir artimui. Bažnyčios vaidmenį sunku įvertinti.

Matome, kad Lietuvos padangė giedrėja, nors tamsūs debesys praplaukia, jos idealistinė dvasia pamažu atgauna savo vietą tautos gyvenime. Tad ko Lietuvoje daugiau - idealistų ar oportunistų? Sunku atsakyti. Matyt, yra daug abejingų, ciniškų žmonių. Idealistų tikrai nemažai. Keturi penktadaliai tautos - padorūs žmonės, tačiau jų padėtis nepavydėtina. Jie kenčia didelį vargą, nepriteklius.Tautai stinga vadų. Ypač tarp jaunimo. Jaunieji kunigai turi sujudinti, ištiesti ranką jaunimui, formuoti jų gyvenimą. Idealistinės nuotaikos žadinimas jaunuomenėje – pagrindinis dorovinio auklėjimo uždavinys, tvirtino mūsų lietuviškos diplomatijos pasididžiavimas dr. V.Dambrava.

Seimo narys socialdemokratas Julius Sabatauskas labai aptakiai analizavo temą „Moralūs politikai ir politikos moralė“, Juozas Kojelis (JAV) savo pranešime priminė neseniai mirusio JAV prezidento Ronaldo Reigano indėlį į Lietuvos laisvės bylą.

Atskirai reikia paminėti Lietuvos ateitininkų federacijos veiklos aspektus. Šia tema labai išsamiai, dalykiškai kalbėjo Liutauras Serapinas (apie tai bus atskiras rašinys). Profesorius Kęstutis Skrupskelis nagrinėjo temą „Asmenybės vaidmuo tautos ir valstybės gyvenime“. Daktarė Liliana Astra glaustai įtikino klausytojus, kad „mūsų laisvės pamatas - istorinė vertybė“. Tuo baigėsi antroji konferencijos darbo diena.

Ankstų trečiosios konferencijos rytą (šeštadienį) „Į Laisvę“ fondo rezistencijos premija buvo įteikta darbščiam istorikui Kęstučiui Kasparui už fundamentalų darbą – knygą „Lietuvos karas“. Tai mokslinė, daktaro disertacijos verta knyga. Premiją istorikui įteikė dr. K.Ambrozaitis. Po premijos įteikimo studijų savaitės dalyviai vyko į Rumšiškes, kur išgirdo labai įdomų ir turingą dr. Dalios Čiočytės pranešimą „Krikščioniškieji Jono Aisčio kūrinių motyvai“. Studijų savaitės dalyviai lankėsi J.Aisčio muziejuje, o po to klausėsi aktorės Inesos Paliulytės skaitomų J.Aisčio eilėraščių. Forumo dalyviai aplankė poeto kapą Rumšiškėse. Uždegė žvakelių, padėjo gėlių, pasimeldė. Vakare Rumšiškių bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios už visus mirusius Studijų savaičių dalyvius – iškiliausius Lietuvos politikus, visuomenės ir kultūros veikėjus, žinomus išeivijos, rezistencijos dalyvius, poetus, rašytojus bei Lietuvių fronto bičiulių organizacijos ir „Į Laisvę“ fondo aktyviausius narius. Šv. Mišias koncelebravo klebonas kun. Virginijus Birjotas, kuris per pamokslą metu sakė, kad mūsų išeivijos ir pačios Lietuvos inteligentai įnešė milžinišką indėlį gindami mūsų kalbą, kultūrą ir valstybingumą. Po šv. Mišių dr. K.Ambrozaitis nuoširdžiai padėkojo klebonui, kad išvardijo labai ilgą sąrašą nusipelniusių tautiečių. Jų atminimas visada liks tautos atmintyje.

Konferencija baigė savo darbą. Visi pranešimai bus išspausdinti atskiru leidiniu.

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"