|
Atkirtis istorijos klastotojams
Petras KATINAS
Garsusis rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas (1874-1928) rašė, jog bolševizmas sukūrė visiškai naują antropologinį tipą, nepriimtiną nei estetiškai, nei etiškai. Kitaip tariant, be jokių moralinių stabdžių ir skrupulų, etikos normų. Taigi bolševikai stropiai įvykdė Lenino etikos priesaką, kurį jis davė savo jauniems draugams III komjaunimo suvažiavime (1920 m. spalio mėnesį): Mūsų dorovė pavaldi proletariato klasinės kovos interesams. Mes amžinąja dorove netikime ir visokių pasakų apie moralę apgavystes demaskuojame.
Dar 1991 metų vasarą rašytojas Antanas Čalnaris rašė: Taigi dorovinių pasakų laikas praėjo. Dabar keikdamiesi daužom kaktą į sieną ir girdim paguodą, kad, ją pramušę, sukursim socializmą su žmogišku veidu. Vardan tokio socializmo, matyt, ir bijom įsileisti Dievą į mokyklą. Ko vertas bus Lenino mokymas, jeigu kunigai ir tikybos mokytojai įkals vaikams į galvas Dešimt Dievo įsakymų? Arba įbaugins septyniom didžiosiom nuodėmėm, į kurias įskaičiuojamas net tingėjimas, pavydas ar apsirijimas? Ar suvilios kūniškais ir dvasiškais gailestingais darbais, liepiančiais į namus priimti pakeleivį, o nuliūdusį paguosti? Kas bus iš mūsų vaikų, jeigu jie ims šelpti pavargėlius, o iš svečių grįš ne keturpėsti, nepriėdę iki soties ir blaivūs?.
Tokius dalykus nejučiomis prisimeni perskaitęs akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygą Istorijos iškraipymai, kurią autorius pavadino monografija (Vilnius, Katalikų akademija, 2004). Knygoje aptariami istorijos iškraipymai po nepriklausomybės atkūrimo. Autorius primena, jog turbūt niekur pasaulyje istorija nebuvo taip falsifikuojama kaip bolševikų valdomoje Lietuvoje, o tasai juodas darbas iš esmės tebetęsiamas ir nepriklausomybės metais. Akademikas nurodo ir pagrindines priežastis, dėl kurių, jo nuomone, negalima nesutikti: bolševikinės istorijos perrašymo nuostatos tebėra giliai įsismelkusios ne tik į istorikų profesionalų, bet ir į daugelio inteligentų istorijos mėgėjų sąmonę. Jau nekalbant apie niekur nedingusią komunistinę nomenklatūrą.
Z.Zinkevičiaus nuomone, mūsų praeitis vaizduojama iškreiptai, žiugždiškai. Matyt, nereikia priminti, kas gi buvo tas daugelio dabartinių istorikų mokytojas, jau 1946 metais paskelbtas Lietuvos SSR mokslų akademijos akademiku. Tai Juozas Žiugžda, kuris, pasak sovietinės Lietuviškos tarybinės enciklopedijos, daug prisidėjo prie Lietuvos istorijos marksistinės-lenininės koncepcijos parengimo ir plėtojimo, marksistinės istorijos tyrimų metodologijos įtvirtinimo. Taip ir vertino visą savo gyvenimą. Vien jo kūrinių pavadinimai ką reiškia: Reakcinė katalikų dvasiškija amžinas lietuvių tautos priešas, Tarybų Sąjungos pagalba lietuvių tautai apginant savo laisvę ir nepriklausomybę 1939 ir 1940 m. (!). Galima būtų suminėti visą sąrašą panašių J.Žiugždos kūrinių, bet ypač gerai jis pasidarbavo kurpiant LTSR istorijos 1-3 tomus, išleistus 1957-1965 metais. Tai buvo tikras istorijos klastojimo šedevras.
Be to, akademikas Z.Zinkevičius pabrėžė, jog klastojami ne tik senosios, bet ir naujosios Lietuvos istorijos faktai, nes nebuvo įvykdyta desovietizacija, atkūrus nepriklausomybę vis dar įsigalėjusi sovietinė nomenklatūra, žiniasklaida parsidavinėja ir yra virtusi nežabotu monstru juodinant viską, kas lietuviška, patriotiška. Paniekinti visi moralės principai.
Neva pataikaudama masėms žiniasklaida ėmė propaguoti gyvulišką seksą, moralinį iškrypimą, apeliuoti į žemuosius žmogaus instinktus, tuo ardydama tautos dvasinius pagrindus, griaudama lietuvišką šeimą, įteisindama sugyventinių statusą. Rezultatas akivaizdus: skyrybų skaičius artėja prie sutuoktuvių, kas ketvirtas naujagimis nesantuokinis (P. 11).
Taip pat autorius pažymi, jog prie istorijos iškraipymo ir patriotizmo naikinimo daug prisideda tautos simbolių nuvertinimas, mokyklos sukosmopolitinimas. Prie to prisideda ne tik istorikai žiugždininkai, niekinantys partizanų kovas rašytojai, pirmiausia išliaupsintas rašytojas Marius Ivaškevičius su savo paskviliu Žali, bet ir Atviros Lietuvos fondas, rėmęs tiktai kosmopolitizmu dvelkiančius projektus, neskyręs nė cento auklėjimui tikrai vertingiems politinių kalinių ir tremtinių atsiminimams leisti, kitai jaunimo tautinio ugdymo literatūrai. Beje, apie tai akademikas Z.Zinkevičius rašė savo knygoje Kaip aš buvau ministru (Kaunas, 1998).
Autorius taip pat pažymi pasijutusio monarchu dabartinio premjero Algirdo Mykolo Brazausko vaidmenį klastojant naujausią Lietuvos istoriją, ypač jo atsiminimų knygoje Penkeri Prezidento metai. Įvykiai, prisiminimai, mintys 2000 m., rusų kalba 2002 m. Šiuose memuaruose, kuriuos rašė, aišku, sovietinės žurnalistikos mokslus baigę Tiesos ir Komunisto autoriai, A.Brazauskas Lietuvos istoriją po 1990 metų išdėstė visiškai ne tokią, kokia buvo iš tikrųjų, bet kokios jis norėtų. Panašių klastočių pilnos ir K.Prunskienės memuarų knygos. Tačiau visus, anot akademiko Z.Zinkevičiaus, istorijos klastojimo rekordus viršijo V.Petkevičius savo Durnių laive (Vilnius, 2003). Neatsitiktinai šią knygą bemat persispausdino Rusijos leidyklos.
Z.Zinkevičiaus skaitytojas ras tvirtą autoriaus požiūrį į sovietines okupacijos metų klastotes, ypač į Antano Sniečkaus nuopelnus. Stebėtina! Nes, anot akad. Z.Zinkevičiaus, kažin ar XX amžiuje gimė lietuvis, didesnis niekšas už Sniečkų. Bet, nepaisant to, jo gimimo 100-ųjų metinių proga buvo išleista net speciali knyga Sniečkaus fenomenas (Vilnius, 2003) ir platinama visuose knygynuose. O Mokslų akademijoje (!) buvo organizuota mokslinė konferencija šiam istoriniam įvykiui pažymėti. Jau pats tos konferencijos pavadinimas Tauta, epocha, asmenybė buvo gana suktas ir ciniškas. Diskusijų apie A.Sniečkaus nuopelnus dalyvių pavardės irgi gana iškalbingos. Tai daugiausia komunistinės nomenklatūros atstovai. Tarp jų net trys MA akademikai J.Požėla, J.Kubilius, L.Šepetys, aprusėjęs generolas Stepanas Nekrošius bei panašūs.
Skaitytojas Z.Zinkevičiaus knygoje atras svarių ir nepaneigiamų faktų bei argumentų apie tai, kaip klastojama ne tik naujausių laikų, bet ir 1918-1940 metų Lietuvos Respublikos bei senosios Lietuvos valstybės istorija. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pastaruoju metu pasirodė nemažai istorikų šarlatanų, kurių publikacijose gausybė įvairiausių nesąmonių, neva jie išsišifravę senovės etruskų bei seniausius iki šiol niekieno neperskaitytus įrašus, rastus Egėjo jūros salose, Gotlande ir pagaliau kur tik nori. Šie, tariamai aukštindami mūsų tolimuosius protėvius (nežinia, ar iš blogos valios, ar norėdami sureikšminti save), taip pat klastoja istoriją, kaip ir komunistine nostalgija nepagydomai susirgusieji.
Gaila, kad akademiko Z.Zinkevičiaus knyga Istorijos klastotojai išėjo vos 500 egzempliorių tiražu, nors tokia knyga turėtų būti kiekvieno istorijos mokytojo, ir ne tik, parankine knyga. O gal ji ir padės kai kam, vis dar dūsaujančiam dėl okupacinės praeities, atsikvošėti ir pagaliau suvokti, o gal ir atsikratyti tragiško homo sovieticus mentaliteto.
© 2004 "XXI amžius"
|