Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Atmintis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Nuomonės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Mintys
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bažnyčia iškelia sporto
auklėjamąją reikšmę

Mindaugas BUIKA

XXVIII olimpinių žaidynių Atėnuose medaliai. Graikijos sostinės priemiestyje Aspropirge žaidynių prizininkams iš viso buvo pagaminta per 3 tūkst. medalių

Sportininkus į Atėnus
atlydėjo kapelionai

Beveik vienuolikai tūkstančių atletų iš viso pasaulio varžantis dar vienose olimpinėse žaidynėse, dabar vykstančiose antikinės Olimpiados tėvynėje Graikijoje, kaip visuomet, daugelio šalių komandas lydi ir sielovadininkai, kurie suteikia dvasinius patarimus, paguodžia ir nuramina sportininkams sunkiomis išbandymo akimirkomis. Nors senoji, dvylika amžių egzistavusi graikų Olimpiada dėl „pagoniškų ritualų“ buvo uždrausta krikščionybę priėmusio Romos imperatoriaus Teodosijaus 394 metais, tačiau Bažnyčia domėjosi šiuolaikiniu olimpinių žaidynių atgaivinimu XIX a. pabaigoje ir pabrėžė sporto auklėjamąją reikšmę.

„Olimpinės žaidynės yra pasaulinis įvykis, kuriam Bažnyčia negali likti abejinga“, – sakė Atėnų katalikų arkivyskupas Nikolasas Foskolas, kuris rugpjūčio 11 dieną šv. Dionisijaus katedroje kartu su kitais dvasininkais koncelebravo varžybų atidarymo šv. Mišias sportininkams ir jų treneriams. Jis priminė, kad šioje šventovėje Atėnuose 1896 metais vykusių pirmųjų šiuolaikinių žaidynių atidarymo proga pamaldoms vadovavo žymus prancūzų pamokslininkas dominikonas kunigas Anri Didonas, kuris buvo artimas Olimpiados atnaujintojo barono Pjero de Kuberteno draugas ir rėmėjas. Kunigas A.Didonas dalyvavo pirmuosiuose Tarptautinio olimpinio komiteto susitikimuose ir yra žinomas kaip garsiojo Olimpiados devizo „Citius, Altius, Fortius“ („greičiau, aukščiau, stipriau“) autorius. P. de Kubertenas, išaugęs pamaldžioje prancūzų aristokratų šeimoje ir gavęs puikų jėzuitinį išsilavinimą, įgyvendindamas olimpines idėjas bendradarbiavo ir su kitais katalikų bei anglikonų dvasininkais ir niekada neneigė olimpinių žaidynių religinio aspekto.

Todėl visiškai natūralu, kad Olimpiniame kaimelyje Atėnuose, kaip ir per ankstesnes žaidynes, buvo įkurtas ekumeninis Religinių patarnavimų centras, kuriuo galės naudotis įvairios Bažnyčios ir kitos religinės grupės. Graikijoje vyraujanti Stačiatikių Bažnyčia – statistikos duomenimis, 95 proc. graikų yra stačiatikiai – į Olimpinio kaimelio religinį centrą paskyrė net 20 kunigų atletų dvasiniams poreikiams patenkinti. Dešimtis dvasininkų tarnauti Olimpiniame kaimelyje atsiuntė katalikai, anglikonai ir protestantai iš viso pasaulio. „Daugelis jų turi didelį darbo sportininkų kapelionais patyrimą savose šalyse arba ankstesnėse Olimpiadose bei kitose varžybose, – sakė Atėnuose Anglikonų Bažnyčios atstovas. – Beveik visi jie sutiko atvykti savo lėšomis“.

Graikijos Biblijos draugija sportininkams graikų ir anglų kalbomis yra parengusi tūkstančius Naujojo Testamento kopijų. Taip pat katalikų, stačiatikių ir protestantų savanoriai platina specialų bukletą „Apaštalas šv. Paulius Graikijoje“, kuris išspausdintas graikų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, portugalų, rusų, korėjiečių, kinų, japonų ir arabų kalbomis.

Kai kurių šalių sportininkai atsiveš jų tėvynėje parengtus dvasinius leidinius. Pavyzdžiui, į Atėnų olimpines žaidynes atvykę Lenkijos sportininkai turi jiems specialiai išleistus „Sportininko maldynėlius“, kuriuose, be įprastų maldų, yra specialios maldos, skirtos sukalbėti prieš treniruotę, prieš varžybas, po varžybų, taip pat maldos treneriams ir sirgaliams. Lenkiškoje sportininkų maldaknygėje taip pat išspausdinta popiežiaus Jono Pauliaus II kalba, pasakyta per sportininkų susitikimą 2000 metų jubiliejaus proga Romos olimpiniame stadione.

Popiežius „olimpinę dvasią“ sieja su taikos viltimi

Pastaraisiais mėnesiais mintimis krypdamas į Atėnų Olimpiadą, Šventasis Tėvas daug kartų išreiškė viltį, kad „olimpinė dvasia“ prisidės prie taikos atstatymo pasaulyje, kuriame gausu konfliktų, taip pat bus atgautas sveikas požiūris į sportą dėl perdėtos jos komercializacijos ir padažnėjusio dopingo preparatų vartojimo. Rugpjūčio 8 dieną, kai iki Olimpiados, vykstančios rugpjūčio 13-29 dienomis, atidarymo buvo likę mažiau nei savaitė, susitikęs su maldininkais savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe popiežius Jonas Paulius II pareiškė „geriausius linkėjimus“ visiems žaidynių dalyviams.

„Šių dienų pasaulyje, sujauktame ir išvargintame neapykantos bei prievartos, šis svarbus sportinis įvykis sudarys progą taikiam susitikimui ir supratimui skatinti tarp žmonių ir tautų“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis taip pat perdavė „ypatingai šiltus“ sveikinimus Atėnų gyventojams, kurie buvo širdingai jį priėmę per 2001 metų vizitą į Graikiją, Popiežiui keliaujant apaštalo šv. Pauliaus pėdomis. Jonas Paulius II tradiciškai meldė Dievo Motinos globos olimpinėms žaidynėms „ir visam sporto pasauliui“.

Olimpinio sporto temą jis palietė ir birželio pabaigoje paskelbtame kasmetiniame kreipimesi Pasaulinei turizmo dienai, kuri bus minima rugsėjį. Dokumente, pavadintame „Sportas ir turizmas“, Popiežius perspėjo dėl šiuolaikinių varžybų perdėtos komercializacijos ir nurodė, kad olimpinės žaidynės turi būti svarbus renginys, kuriame kaip lygūs galėtų dalyvauti visi, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Krikščioniškas požiūris į sportą, kuris yra žinomas nuo biblinių laikų, pabrėžia aukos ir atsidavimo jausmą, komandos bendrumo, tarpusavio palaikymo ir pagarbos varžovams dvasią, teisingumą ir kuklumą.

„Vienas svarbiausių ir palaikytinų dalykų sporte yra tai, kad jis gali išlaisvinti jaunus žmones nuo apatijos ir abejingumo bei įkvėpti juose sveiką atletizmo jausmą“, – pažymėjo Šventasis Tėvas, perspėdamas dėl agresyvių ar net prievartinių varžymosi formų, kurios kartais iškyla šiuolaikiniame sporte. Tomis dienomis susitikęs su Italijos katalikų sporto organizacija CSI, minėjusia savo įkūrimo 60-metį, popiežius Jonas Paulius II atkreipė dėmesį, kad sportavimas yra ne tik fizinės gerovės šaltinis, bet skatina ryžtingumą, drąsą, optimistinį požiūrį į gyvenimą, taigi tampa „priemone asmens ir visuomenės integraliam atsinaujinimui“.

Katalikiškos sporto organizacijos uždavinys yra siekti, kad „vaikai, jauni žmonės ir suaugusieji, užsiimdami įvairiomis sporto šakomis, galėtų pažinti Evangelijos turtingumą ir grožį“ ir kad būtų tikri Kristaus „liudytojai sporto arenoje“. Popiežius pabrėžė, jog katalikiška sporto organizacija turi skatinti jaunimą „rinktis ir lavinti autentiškas vertybes: meilę tiesai ir teisingumui, potraukį grožiui ir gėriui, tikrosios laisvės ir santarvės paiešką“. Jonas Paulius II apgailestavo, kad mūsų laikų sporto organizacijos dažnai yra sąlygotos „pelno logikos“, kur pabrėžiama reginio ekstremalumas ar netgi iškyla prievartos epizodų. Tuo tarpu katalikų uždavinys – sportu liudyti „Evangelijos humanizuojančią jėgą“ ir tai, kad sportas gali tapti „generuojančiu principu“ artimesniems žmonių ir tautų santykiams kuriant solidaresnį bei nuoširdesnį pasaulį.

Neįprastas, tačiau visiškai suprantamas gestas yra popiežiaus Jono Pauliaus raštiškas pritarimas kreipimuisi dėl vadinamųjų „olimpinių paliaubų“, tai yra, kad olimpinių žaidynių laikotarpiu pasaulyje būtų nutrauktos karinės kovos bei susilaikyta nuo naujų konfliktų. Šią dar klasikinės senovės graikų Olimpiados idėją palaikė ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, vienbalsiai priėmusi atitinkamą rezoliuciją. Kaip pranešė Graikijos ambasadorius Vatikane Christosas Botsijas, savo laiške Šventasis Tėvas pabrėžė, jog viliasi, kad žaidynių laikotarpiu nebus vietos prievartai, kad jos pasitarnaus „taikos dvasiai“ ir sveikam varžymuisi skatinti, kaip buvo antikos laikais.

Senojoje Graikijoje paliaubos buvo skelbiamos 40 dienų prieš Olimpiadą ir tęsdavos 40 dienų po Olimpiados. Visos kovojančios šalys ištikimai laikėsi šių tradicijų ir tik Sparta vienintelį kartą buvo jas pažeidusi. Tačiau spartiečiai buvo griežtai nubausti: neteko teisės dalyvauti vėlesnėse žaidynėse. Ambasadorius Ch. Botsijas sakė, kad popiežius Jonas Paulius II savo pareiškime išplečia olimpinių paliaubų koncepciją teigdamas, jog Olimpiada galėtų būti pretekstas ne laikinoms, bet ilgalaikėms paliauboms.

Vatikane įkurta sporto sielovados tarnyba

Tarptautinėje žiniasklaidoje nemažai dėmesio susilaukė faktas, – patvirtinęs Katalikų Bažnyčios pripažinimą, jog sportas įgyja vis didesnę reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje, – kad rugpjūčio pradžioje, likus kelioms dienoms iki Atėnų olimpinių žaidynių, Šventojo Tėvo potvarkiu Romos Kurijoje buvo įkurta nauja sielovados institucija, pavadinta „Bažnyčia ir sportas“, kuri tapo Popiežiškosios pasauliečių tarybos struktūriniu padaliniu. Ta proga paskelbtame tarybos pareiškime sakoma, jog prasidedanti Olimpiada, kurioje gausu dalyvių, bei milijonai žmonių, kurie kasdien per komunikacijos priemones seka vykstančias varžybas, yra „aiškus ženklas, rodantis, koks yra svarbus sportas mūsų visuomenei“.

Kita vertus,yra akivaizdu, kad sportas „toli nukrypo nuo savo pirminių idealų“, todėl išliko neatidėliotinas poreikis „priminti esmines vertybes“ šiai žmogiškosios veiklos sričiai. Be to, sportui tapus „viena svarbiausių varomųjų jėgų šiuolaikinėje kultūroje“, Katalikų Bažnyčia į sporto pasaulį turi žiūrėti kaip į palankią dirvą Evangelijos mokslui skleisti. Todėl, bendradarbiaudamas su tarptautinėmis ir nacionalinėmis sporto organizacijomis, nacionaliniais episkopatais ir atskiromis diecezijomis, „Bažnyčios ir sporto“ skyrius stengsis skatinti „sporto kultūrą“, kad sportinė veikla taptų priemone integruotam asmenybės augimui, „taikos ir broliškumo tarp tautų ir žmonių įrankiu“.

Naujoji Popiežiškosios pasauliečių tarybos sekcija taip pat stengsis stiprinti sportininkų ir plačiosios visuomenės dėmesį popiežiaus Jono Pauliaus II kalboms bei raštams apie etiką sporte, rengs studijas ir konferencijas, kuriose bus aptariamos sportinio gyvenimo problemos, tarp jų ir dopingo vartojimas, prievartos apraiškos, perdėta sporto komercializacija. „Žiniasklaidoje nuolat pasirodant pranešimams apie sportininkų profesionalų dopingo vartojimo skandalus – tai tęsiasi ir šiais olimpiniais metais – žmonės, netgi vyriausybės laukia aiškaus moralės balso“, – sakė JAV katalikų žinių agentūrai CNS „Bažnyčia ir sportas“ institucijos paskirtasis vadovas amerikietis kunigas Kevinas Liksejus, priklausantis Kristaus legionierių bendruomenei. Jis pažymėjo, kad daugiamilijoniniai atlyginimai sporto „žvaigždėms“, nelegalus cheminių stimuliatorių vartojimas, nesportiškas elgesys gerokai subjaurojo idealaus atleto įvaizdį: „sveikame kūne sveika siela“. Kūnas sporto profesionalams ar jų vadovams neretai yra tapęs „pinigų gamybos“ bei karjeros siekimo priemone.

Žiniasklaida, pranešdama apie naujos sielovadinės institucijos „Bažnyčia ir sportas“ įkūrimą Vatikane, primena ne tik popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą apie sporto ir etikos santykį, susitikimus su žymiais sportininkais, – per 2000 metais Romos olimpiniame stadione švęstą Sportininkų jubiliejų vyko pasaulio futbolo „žvaigždžių“ rungtynės, kurias susidomėjęs stebėjo ir Šventasis Tėvas, – bet ir jo paties aktyvų sportavimą jaunystėje bei vėlesniu ganytojiškos tarnystės laikotarpiu. Mokydamasis gimnazijoje gimtajame Vadovicų mieste, o pokario metais studijuodamas teologiją Romoje, būsimasis Popiežius mėgo žaisti futbolą, vėliau su jaunimu praleisdavo laisvalaikį ir atostogas slidinėdamas Sudetuose, plaukiodamas baidare Lenkijos ežerais ir upėmis. Dėl savo pomėgio sportuoti ir puikios fizinės formos ankstyvaisiais popiežiavimo metais Jonas Paulius II netgi buvo įgijęs „Dievo atleto“ pravardę. Tik pastarojo dešimtmečio ligos, o ypač pasikėsinimo į gyvybę sunkios pasekmės sveikatai jį privertė palaipsniui mažinti savo sportinį aktyvumą.

Katalikų žinių agentūros CNS reportaže apie naują Šventojo Sosto tarnybą, skirtą sporto sielovadai, primenama, jog tarp Vatikano darbuotojų taip pat nemažai sporto entuziastų. Štai „Vatikano taurės“ kasmetėse varžybose dalyvauja iki aštuoniolikos futbolo komandų: šveicarų gvardiečiai žaidžia prieš Siksto koplyčios choristus, Vatikano radijo žurnalistai – prieš vietinio muziejaus ar pašto tarnautojus. Netgi Šventojo Sosto dikasterijų vadovai kardinolai, nors ir būdami solidaus amžiaus, randa laisvo laiko tenisui ar pabėgioti ristele. Nepaisydamas kelių operacijų, vis dar mėgsta pabėgioti ir netrukus 77 metų sulauksiantis Vatikano miesto valstybės administracijos vadovas amerikietis kardinolas Edmundas Šoka. Jis sakė, kad laisvalaikiu tinka bet kokie fiziniai užsiėmimai, kurie „padeda atsipalaiduoti, išsivaduoti nuo rūpesčių, nerimo, nepasitenkinimo arba pykčio“.

Na, o Dievo pagalbos prašymas per atsakingas varžybas, būtent tokios yra olimpinės žaidynės, tikintiesiems sportininkams yra visiškai suprantamas bei pateisinamas dalykas, aiškina Italijos olimpiečių kapelionų grupės vadovas monsinjoras Karkas Maca. „Visuose mūsų žmogiškuose reikaluose, taigi net ir sporte, Dievo kūriniai patiki save Tėvui, kuris juos sukūrė“, – sako dvasininkas. Net ir medalio nelaimėjimas gali turėti tam tikros dvasinės naudos, nes toks silpnumo patyrimas stiprina Dievo poreikį.

EPA-ELTA nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"