Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Atmintis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Nuomonės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Mintys
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sielos Golgota ir šviesa

Jadvyga GODUNAVIČIENĖ

Dailininkė Vida Krištolaitytė parodos atidaryme

Vilniuje, „Vartų“ galerijoje, liepos pradžioje duris atvėrė Niujorke gyvenančios lietuvių dailininkės Vidos Krištolaitytės kūrybos paroda „Dievai ir žmonės“. Tai jau vienuoliktoji šios menininkės ekspozicija gimtinėje nuo tada, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Pirmoji paroda įvyko Kaune, dvi – 1998 metais Šilalėje ir gimtojoje Laukuvoje, nuolat traukiančioje autorės širdį. „Vartų“ galerija V.Krištolaitytės darbus eksponuoja septintą kartą, tai yra kasmet. Ir kiekvieną sykį matome ką nors naujo, netikėto it jaudinančio, liudijančio neišsekančią meninės saviraiškos įvairovę.

Kuo gi sudomino lankytojus dabartinė paroda, kurioje eksponuojama septyniolika tapybos darbų ir pluoštas tušu ant popieriaus pieštų aktų? Daugelio nuomone, ryškus gyvenimo patirties suformuotas platus meninis akiratis, ekspresyviomis spalvomis išreiškiami jausmai ir nuotaikos, būties ir nežinomybės, krikščioniškosios religijos, kaip dvasios atgaivos, liudijimas.

Nuolatinis dailininkės kūrybos tyrinėtojas filosofas Algirdas Uždavinys V.Krištolaitytės paveikslus pavadino sielos ikonomis, spinduliuojančiomis ir išaukštintą dieviškumą, ir žmogiškuosius nuopuolius bei silpnybes. Taurumas ir niekšybė, kaltė ir atgaila – tokios pagrindinės kūrybos temos.

Pati V.Krištolaitytė į parodą susirinkusiems dailės mėgėjams priminė daugelio savo paveikslų istoriją. Būdama nuoširdžiai tikinti, santykį su Dievu išreiškė paveiksluose „Golgota“, „Šventas veidas pagal Turino drobulę“, „Motinystė (bizantiška madona raudonais Edvardo Muncho plaukais)“. Kiekvienas jų turi savo atsiradimo priežastį ir mįslę. Prieš dešimtį metų atlikdama išpažintį Kauno Katedroje, dailininkė pasisakė kunigui, kad dėl sunkių išgyvenimų apleido svarbiausią gyvenimo dalyką – tapybą. Kunigas jai pasakė: „Nutapykite Kristaus veidą, ir jums palengvės“. Ji taip ir padarė.

„Golgotą“ nutapė įkvėpta Didžiosios savaitės prieš šventas Velykas nuotaikos. Sako, kad tas metas visada jaudina, priverčia susikaupti apmąstymams, geriems darbams, kurie nuolat lydi dailininkę jos gyvenimo kelyje greta laimės ir džiaugsmo, nelaimių ir netekčių, kurių apstu nuo pat vaikystės, kai būdama vos kelerių metų prarado tėvą, kurio visą gyvenimą ilgėjosi.

„Kai liūdna, piešiu gėles“, – sakė dailininkė. Šį kartą jos skirtos garsiam kolegai – tai paveikslas „Gėlės Matisui (Irako karo metu)“. Gimtinės ilgesys, meilė švyti paveiksle „Dievyčio ežeras Mačerniui“, spalvomis ir nuotaika susietame su šio poeto kūryba. Nuolat domėjosi ypatinga Rytų kraštų kultūra, japonų menu, kino filmais. Tai ryšku drobėje „Pasivaikščiojimas tėviškėje su Kurosava“. Meilės tema subtiliai pulsuoja ne viename paveiksle – „Meilės akys“, „Vestuvių likimas“. Šiuose darbuose įžvelgiamas ryšys su tėvų gyvenimu, jų trumpa laime.

Viena salės siena skirta didelio formato piešiniams. Juose vaizduojami juodu tušu piešti aktai tartum parodo antrąją žmogaus, turinčio dievišką veidą, pusę, jo žemiškiausias aistras, juodas paslaptis, kurios nepasakojamos net artimiausiems draugams.

Visus rodomus darbus autorė sukūrė per vienerius metus ir tuoj juos atvežė į Lietuvą, kur jos bute Vilniuje jau susikaupė daug dėžių su buvusių parodų paveikslais. Ką ji su tomis dėžėmis galvoja daryti? Svajoja apie galimybę tėvų krašte įrengti muziejų ar bent kūrybos salę.

Į V.Krištolaitytės parodos atidarymą kaip visada susirinko daugybė įvairiausių profesijų žmonių, mėgstančių jos kūrybą ir ją pačią, visada pasitempusią, puošnią iškilmių metu ir nepaprastai nuoširdžią gyvenime, nepamirštančią nė vienam atėjusiam padėkoti, globojančią tuos, kurie nori mokytis, tobulėti, bet jiems to neleidžia galimybės. Jokio išdidumo, pasipūtimo, taip dažno mūsų naujai iškilusiam elitui, ypač ponioms. Žurnalistų paklausta, ką naujo atveš kitais metais, dailininkė sakė dar negalinti pasakyti, bet tai galėtų būti sutiktų žmonių portretai, nes, įsigilinusi į tapybą, visada pasiilgstanti gyvų žmonių. Be to, visada įmanomi dramatiškų pasaulio įvykių, kuriais nuolat domisi, atšvaitai ar kas kita. Pagyvensime – pamatysime.

Vilnius

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"