|
Pasiilgusiems geros poezijos
Knygos metais reikia prisiminti geras knygas. Knygynų darbuotojai skundžiasi, kad mažėja domėjimasis poezija, nors šio žanro knygų gausu kaip niekad. Gal todėl, kad mažėja širdžiai mielos poezijos, o daugėja poetinio surogato?
Džiugu, kai į rankas patenka gera knyga. Štai Stasio ir Raimundo Ylų (tėvo ir sūnaus) atsiminimų ir eilėraščių knyga Du keliai (K., Varpas, 1995, 167 p.) atgaiva sielai tikram knygos mylėtojui.
Stasys Yla (1913-2003) Amžinybėn iškeliavo 2003 m. vasario 7 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. S.Yla anos Lietuvos Pirmosios Lietuvos Respublikos inteligentijos atstovas, inteligentijos, kuriai buvo būdingas pasiaukojamas darbas, atkaklus užsibrėžto tikslo siekimas ir begalinis noras dirbti tautos ir Tėvynės labui.
Anot akademiko J.Gaudrimo, S.Yla tikras kūrėjas, nuolat siekęs tobulėjimo kiekviename darbe, kad ir kurį jis dirbtų. Jis vargonininkas (nuo 13 metų!), Kauno konservatorijos solinio dainavimo klasės absolventas, Kauno ir Vilniaus teatrų solistas, chorvedys, daugelio operų libretų ir dainų vertėjas į lietuvių kalbą, poetas, kurio daug eilėraščių tapo populiariomis dainomis, pedagogas, muzikos meno populiarintojas, rašytojas, docentas ir t.t. Ne šio straipsnio tikslas supažindinti skaitytoją su plačiašake S.Ylos kūrybine, profesine ir kultūrine veikla. Tikslas kuklesnis atkreipti skaitytojo dėmesį į S.Ylos poeziją lyrišką, mielą širdžiai ir ausiai, paprastą ir labai prasmingą
Kartu norime atkreipti dėmesį ir į S.Ylos lengvą ranką prozoje.
Apsakyme Kaip aš mažas buvau S.Yla skaitytoją veda savo nelengvu, bet labai turiningu gyvenimo keliu nuo dūminės pirkios iki universalaus menininko profesinių aukštumų. Tame kelyje būta vargo ir džiugių kūrybinių laimėjimų, paprasto žmogiškojo džiaugsmo ir šeimyninės laimės, akistatos su mirtimi KGB rūsiuose ir tragiškų jaunystės draugų netekčių pokario raudonųjų okupantų sukeltame pragare
Yra dėsningumas, kurio poezijos teoretikai kažkodėl neakcentuoja: tik gamtos prieglobstyje augęs žmogus, žavėjęsis romantiškais saulėlydžiais gimtinėje, bundant pavasarėjančiai gamtai girdėjęs vyturių giesmeles ir lakštingalų ilgesingą suokimą, gali kurti poeziją, kuri užgaus jautriausias skaitytojo sielos stygas ir paskatins jį pamąstyti apie žmogaus būties trapumą. Abu Ylos gamtos vaikai
Štai keli S.Ylos poetinės kūrybos pavyzdžiai:
Vilijos bangos tyliai šnara
Pasaką seka praeities
Skleidžia naktis žvaigždėtą skarą
Ant Vilniaus bokštų ir pilies.
Vakaras
prie Vilijos
Aš taip toli buvau nuėjęs,
Tai čia, tai ten į kryžkeles sukau
Ir vėl ėjau. Ėjau nepailsėjęs,
Ėjau net ir tada, kai vienišas likau.
Kai taip toli buvau nuėjęs
Įsivaizduok mažytį kambarėlį,
Penktoj jo sienoj dideles duris,
Prie sienos lovą, baltą, baltutėlę,
Spintelę mažą ir
rožytes tris
Įsivaizduok
Prabėgo vasara karšta,
Prabėgo nė nepastebėta.
Ir vėl sunki būties našta
Vienodos dienos slinks iš lėto
Susimąstymas
Apie tėtį Raimundas rašo: Kai Labanore pradėjo vargonininkauti, S.Ylai nebuvo nė 13 metų. Paskui darbas Suvalkijoje, Skriaudžiuose. Čia sukurta šeima. Iš čia startas į platesnius vandenis: pedagoginį darbą Kybartuose, Kaune, Operos teatrą.
Viso S.Ylos gyvenimo tikslas, profesoriaus A.Vyšinto žodžiais tariant, - duoti teisingą supratimą apie muziką. Tai S.Yla patvirtino trimis Kaip suprantama muzika (1959 m., 1961 m. ir 1994 m.) leidimais, knygomis Lietuvių nacionalinė opera (1961 m.), monografijomis Juozas Mažeika (1968 m.), Antanas Budriūnas (1974 m.), Konradas Kaveckas (1980 m.), 46-erius metus trukusiu pedagogo darbu.
O asmeniniam gyvenimui? Jo tiek, kiek liko nuo viso to, kas paminėta: didelė meilė trims mylimoms muzikai, Lietuvai:
Tave aš myliu žiedais nusėtą,
Esi daina Tu skambi, laisva.
Skiriu eiles Tau širdimi sudėtas,
Miela manoji Lietuva!
Ir trečioji pasiaukojamai mylėjusiai ir slaugiusiai žmonai:
Einu palaikomas likimo,
Kurį Elona vadinu.
R.Yla, technikos mokslų Kaune ragavęs, tačiau diplomą Vilniaus universitete gavęs, kauniečiams gerai pažįstamas žurnalistas. Daug metų dirbo Kauno radijuje ir televizijoje. Viena reikšmingiausių savo gyvenimo dienų jis laiko 1991-ųjų sausio 13-ąją, kada atvykęs į Kauno televizijos studiją suprato, jog jo darbas reikalingas Lietuvai. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Raimundas pasijuto esąs laisvas žmogus ir visomis išgalėmis kibo į atgimstančios Lietuvos kultūrinę veiklą. Raimundas, kelių ekspedicijų tėvų tremties ir kančių keliais dalyvis, turi sukaupęs daug vertingos informacijos iš tų kelionių.
Iš tėvelio paveldėjo meilę poezijai. Sparnuotas žodis tapo jo gyvenimo palydovu. Raimundo poezijai būdingas patriotizmas, meilė Tėvynei, artimiesiems, Lietuvos laisvės gynėjams, gimtojo krašto grožiui:
Liūdesy, mane lydintis broli!
Nei kviečiau, nei šaukiau aš tave,
bet per balzganą darganos tolį
atbridai tu sulyta gatve.
Liūdesys
Padainuok apie mėlyną dangų,
apie tėviškės beržus žalius,
apie kerą alyvos prie lango
ir kreivus parugių takelius.
Jaunystei
Kas suskaičiuos, kiek ašarų išlieta,
kokias kančias talpintų sietuva?!
Sušaudyta, tremta, taip protėvių mylėta
Tu vėl keliesi, mano Lietuva!
Lietuvai
Suklumpu prie apkurtusio kapo.
Tiesiu ranką liepsnelei žvakutės.
Pro šlamėjimą rudenio lapų:
Neklupėk, juk tau šalta, vaikuti
Mamai
Pasaulis mūsų didelis ir šaltas.
O aš toks menkas klaidžioju jame.
Lyg sniego žiupsnis: ir trapus, ir baltas,
kol nesumaišė vėjai su žeme.
Laiškas žmonai
Nedainuokim, broliai ir sesės,
patylėkim sustoję kartu,
kapo didelio duobę užkasę
ties poliariniu Šiaurės ratu.
Prie
Šmidto kalno, Norilske
Niekas nepaklausė, ar ateit norėjau,
ar gyvent norėjau aš ir šiuo laiku,
kai kapų ieškoti Sibiran bildėjom:
kas senelės savo, tėvo, kas vaikų.
Niekas nepaklausė
Raimundas savo pilietinę poziciją, požiūrį į laisvės kovotojus partizanus ir pagarbą tautos skausmui išsakė eilėraštyje Partizano laiškas motinai:
Tave mačiau, palikdamas gimtinę,
ir baltas baltas liepas pakelės.
Tos geros akys, ašarų pritvinę,
per šiurpų kulkų švilpesį lydės.
Mane gaisrai jau skubina į kelią,
ir aš bučiuoju užverktas akis.
Ta paprasta, išblukusi skarelė
skaudus tarp liepų likęs ilgesys.
Spingsulė rūksta ankštoje žeminėj.
Mes skaitom laiškus viens kitam balsu.
Ir kvepia duona, liepom ir arimais.
Ir švino lietui lyjant nebaisu
Nulijo švinas. Ir pabūklai tyli.
Seniai užžėlė apkasai žole.
Tik karts nuo karto laukuose mažyliai
vis dar pažaidžia vario tūtele.
Gegužė jau. Ir kregždės jau sugrįžo.
Dainuoja žemė džiugesį žalia.
Ir klūpai Tu prie ąžuolinio kryžiaus
Su ta pačia kartūno skarele.
Šiam eilėraščiui maestro Antanas Paulavičius prisiuvo sparnus, ir toji daina su šauniuoju Girių aidu keliauja per Lietuvą ir pasaulį ten, kur gyvena lietuviai, pasiilgę patriotinių eilių ir dainų. O pats Raimundas, kaip visuomet, kasdien kažkur skuba organizuoti kultūrinį ar patriotinį renginį. Laisvalaikiu savo malonumui eiliuoja
Kazimieras BLAŽEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius"
|