Atnaujintas 2004 rugpjūčio 18 d.
Nr.61
(1264)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dievo rankose virpančios stygos

Viktoras Račys

Viktoras Račys gimė 1956 m. spalio 17 d. Kaune, Žaliakalnyje. Nuo 1958-ųjų gyvena Petrašiūnuose. 1974 metais baigė Aleksonio vidurinę, o 1979-aisiais – KPI vandentiekio ir kanalizacijos specialybę. 1988 metais apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją. Dirba KTU Inžinerinės ekologijos katedroje docentu ir uždarbiauja konsultacine veika. „Kai reikia ką nors rimta padaryti, būtinai turiu parašyti ką nors „nerimta“ – sielai“, - sako Viktoras.

Apie tvirtoves sieloje

Labai ilgai aš buvau apsupęs savo tvirtovę gynybine siena,

Ant kurios nuolat budėjo sargyba, visi vartai buvo uždaryti.

Galvojau, kad esu labai saugus, tačiau nuo tokio saugumo darėsi bloga gyventi.

Į taip gerai saugomą mano sielos tvirtovę priešai nepatekdavo,

Bet draugams irgi buvo sunku prisibelsti.

Gyvenau vis vienišėdamas ir nejausdamas gyvenimo žavesio.

Kai pats išlįsdavau į lauką, atsiliepdavo mano nemokėjimas gyventi tarp kitų.

Po tokių išėjimų dar ilgesniam laikui sulįsdavau į savo tvirtovę-urvą-skylę,

Kuri vis labiau grasinosi pavirsti kapu, ir tas žinojimas varė iš proto.

Vieną dieną teko ne savo noru sugriauti visas gynybines sienas.

Kai buvau 39 metų, nuo tokio gyvenimo tvirtovėje-urve plyšo širdis.

Pasirodo, viduje yra priešas, nuo kurio nėra gynybinių įtvirtinimų.

Šis priešas laisvai įveikia visas kliūtis ir retai sužeidžia, dažniau nukauna.

Tada gulėdamas ligoninėje apsidžiaugiau,

Kad gyvenimas ar mano angelas suteikė progą pasikeisti.

Tapau atviras Pasauliui, ir į tvirtovę prigužėjo tiek draugų,

Kad nereikėjo jokių sienų ar sargybos, kad jausčiausi saugus.

Prasidėjo didieji tvirtovės-sielos remontai.

Mano draugams gyventi tvirtovė buvo blogai pritaikyta.

Šaudymo angos buvo perdarytos langais Saulei,

Gynybinis griovys paverstas vandens parku,

Plynas laukas priešais pilį apsodintas sodu.

Aš nusipirkau lūpinę armonikėlę.

Iš vyriausiojo gynybos vado tapau tvirtovės-sielos džiazu.

Tvirtovė jau ne tvirtovė, o gyvenimo rūmai.

Rūmuose apsigyveno meilė, su kuria kartu klausomės sielos džiazo.

Sodas dar jaunas, remontai nebaigti, bet sieloje-rūmuose vis daugiau džiazo.

Pasaulis praranda ribas, visata tampa mano meilės ir gyvenimo vieta.

SVEIKINU.

Dievo stygos

Kartais visai be priežasties jaučiuosi visai prastai, iš vidaus kyla įtampa.

Tas jausmas būna tol, kol ateina laikas rinktis.

Kai pasirenku teisingai, įtampa atlėgsta.

Kai pasirenku netinkamai – įtampa lieka.

Gali visas pasaulis įrodinėti, kad elgiuosi teisingai,

Bet jei elgiuosi ne pagal save – nerimas lieka ir kankina.

Kai pasielgiu teisingai – nerimas atslūgsta ir pasidaro gera,

Ir visas pasaulis gali tvirtinti, kad elgiuosi blogai.

Bet atslūgus įtampai žinau, kad pasielgiau taip, kaip reikėjo, t.y. pagal save.

Išmokti elgtis pagal save, išdrįsti elgtis pagal save – menas ir išmintis.

Kelias į šį mokslą eina per klaidas, jų supratimą ir nekartojimą,

Tik niekad nežinai, ką tau reikės rinktis,

Pajusi, kad artėja tas laikas,

Kai Dievas pradės savo pirštais groti tavo dvasios stygom.

Tuo momentu nėra kito būdo, reikia daryti klausantis savo sielos skambesio.

Jei padarius atėjo ramybė ir pilnatvės pojūtis – suskambėjai deramai Dievo rankose.

Jei padarius nerimas smaugia – prašoviau, galiu neklausti niekieno patarimo,

Dievo rankose skambu blogai…

Kaip viskas paprasta – siela – tai stygos, kurios virpa Dievo rankose.

Jam nereikia stygų, virpančių ta pačia gaida, – mano siela turi skambėti savo nata.

Dabar, kai pajaučiau nerimą širdyje, - žinau, kad tuoj prie mano sielos prisilies Dievo pirštai.

Tai gerai – atsipalaiduoju ir bandau skambėti savo nata.

Dievas atlygina ramybės, laimės ir pilnatvės pojūčiu… ir viskas aišku.

Ąžuolo žiedai

Jau keturiasdešimt metų vaikštau po Ąžuolyną, bet taip ir nežinau, kaip žydi ąžuolai. Be to, ničnieko nesu girdėjęs apie ąžuolų medų ir tada pagalvoju: šiais metais būtinai sužinosiu. Pagalvoju, kaip jiems turi būti sunku stovėti pusę tūkstančio metų ir jausti, kaip milijonai giliukų trokšta virsti ąžuolais ir laukia jo – tėvo – mirties. Jis ir pats buvo toks giliukas, o ąžuolu tapo todėl, kad tais metais mirė jo tėvas ąžuolas, kad šernas nesurijo jo žiemą, o ožka nenugraužė pavasary, kad jis buvo pats nekantriausias ir anksčiausiai suskubo išaugti. Turbūt nelengva žinoti, kad jo žiedų krikštamotė – musė, mat niekur neteko girdėti apie bites, nešančias ąžuolų medų. Gal todėl ąžuolas toks kietas, kad gyvena amžinoj kančioj? Bet pažiūrėkit, kaip jis rūpestingai laiko paukščių lizdelius, stengiasi jų nesiūbuoti per vėtras, kad tik nesutrukdytų lizdeliuose esantiems „giliukams“ pavirsti paukšteliais. Vėliau jie atsilygins savo trelėmis, kurių klausydami ąžuolai taip kietai užsnūsta, jog tik žiemai atėjus prisimena, kad reikia mesti lapus ir rengtis žiemoti. Keista, argi ne?

* * *

Vakar vėjas labai greitai ginė debesis per dangų,

iš jų krito lietaus lašai.

Kokiomis mintimis, nuotaikomis, jausmais jie gyveno?

Vienas smalsus lašiukas lėkė debesyje per dangų.

Tačiau per kitus aplinkui esančius lašiukus nieko negalėjo matyti.

Nutarė prasibrauti arčiau krašto ir pažvelgti – ką ten įdomaus galima pamatyti?

Prisibrovęs prie debesies krašto, netyčia stumtelėjo kitą lašiuką, ir tas nuskriejo žemyn…

Lašiukui atsivėrė visai nauja būtis: pasaulis apačioje.

Negalėdamas atsitokėti, lašiukas stebėjosi apačioje tvyrančia įvairove: gėlėmis, medžiais, paukščiais, upeliais…

Debesyje nebuvo nieko įdomaus, o ten, pasaulyje…

Bet kitas smalsus lašiukas, besibraudamas prie krašto, stumtelėjo pasaulio pakerėtą lašiuką, vėjo gūsis atplėšė jį nuo debesies, ir lašiukas krito žemyn…

Koks siaubas!

Jis buvo vienas… krito… krito…

- Dieve, gelbėk! – šaukė lašiukas, ir Dievas jo pasigailėjo, atidavė jį gėlei.

Ir lašiukas tapo gėle, ir visai nebeprisiminė, jog kadaise buvo debesėlis.

Gėlė irgi buvo laiminga, nes meldė Dievo, kad neleistų jai mirti nuo troškulio.

Dabar abu – lašiukas ir gėlė – su ilgesiu žiūrėjo į debesėlius, kurie taip laisvai keliavo…

Pasaulyje viskas yra viena.

Kai ko nors ilgimės, tai gal jau buvom tuo, tik neprisimenam… Lieka ilgesys.

* * *

Nėra taisyklių be išimčių.

Šios taisyklės išimtis – yra taisyklių be išimčių.

Bendrai:

- yra taisyklės be išimčių;

- yra taisyklės su išimtimis;

- nėra išimčių be taisyklių.

Išeinam į gyvenimą ir mokomės taisyklių, po to išimčių, po to atrinkinėjam, kurios taisyklės mums neturi išimčių, o kurios turi, tai yra kokios išimtys mums yra taisyklės.

Beieškodami išimčių, kurios bus mūsų taisyklės, – klystam. Tačiau didžiausia klaida – bijoti klaidos. Arba nustoti kurti savo taisyklių rinkinį.

Na štai ir patenkinau troškulį praskaidrinti mintis.

Iki!

Laiškai/svajonės

Sveika,

Ačiū už pasveikinimus.

Žmogus jaučiasi taip, kaip galvoja. Atrodo, viskas labai paprasta, tik galvok gerai ir bus gerai. Bet, pasirodo, yra svarbiausias ir sunkiausias uždavinys.

Dažnai jaučiuosi, kaip ta kirmėlytė, kuri virsta lėliuke ir šaukia, kad miršta. O Dievas juokiasi, kad netrukus ji virs drugeliu.

Draugai reikalingi tą minutę, kai tau sunku. Kai sunkumas praeina – tampi geresnis, išmintingesnis, stipresnis ir nuoširdesnis. Mažiau teisiantis – daugiau atleidžiantis.

Žmogaus vertę, mano giliu įsitikinimu, apsprendžia teisimo ir atleidimo tarpusavio santykis. Tačiau reikia visokiausių žmonių, nors ne man tą žinoti.

Man labiausiai patinka eilutė iš „Tėve mūsų“:

Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Ir skubu visiems atleisti, kad nereikėtų pačiam savęs teisti ar teisinti.

O dabar apie laimę.

Kai užsigaudavau pirštą – taip nutikdavo dažnai, kai stačiau pastogę, – būdavau nelaimingas, nes labai skaudėdavo. Praėjus skausmui ateidavo laimė, be jokios matomos priežasties, kaip užmokestis už kančią. Todėl, kai linkiu laimės, bijau, kad kartu nepalinkėčiau kančios. Greičiausiai Laimė – tai procesas, kai iš blogai tampa gerai. Juk nereikia visų paversti invalidais vien tam, kad vėl tapę sveikais galėtų džiaugtis gyvenimu.

Juk šis laiko tarpas niekam nežinomas.

Gal jis ilgas?

O gal ir visai trumpas?

Balandžio 1 diena, 13 val. 06 min.

Vėlei rašau

Labai smagu, kad turiu kam parašyti, kad nesu savų minčių urve.

Taigi. Šiais metais labai aiškiai suvokiau, kad gyvenu savo išsipildžiusiose svajonėse ir Naujųjų metų sutikimas – tai dar viena išsipildžiusi svajonė. Atsimenu, labai seniai svajojau, kokie bus tie 2000-ieji Naujieji metai ir kaip aš sutiksiu juos su draugais. Pradėjau galvoti ir prisiminiau savo visas svajones, kurios dabar tapo realybe. Tai mane labai išgąsdino. Kodėl?

Todėl, kad nesugebu džiaugtis išsipildžiusiomis svajonėmis. Galbūt aš jų nesuprantu ar pernelyg greitai sugalvoju naujų, nespėjęs pasidžiaugti tomis, kurios jau išsipildė. Tada aš prisiminiau vieną, pačią didžiausią, svajonę. Kai manęs nebuvo, kai aš buvau dar negimęs, kai buvau tik klaidžiojanti siela, tada aš labai norėjau būti, jausti. Tiesiog troškau gyventi. Visos kitos svajonės – tik malonios smulkmenos. Ir supratau, kad priklausomybė nuo smulkmenų ir trukdo pasidžiaugti didžiąja mano svajone gyventi.

Taigi pagaliau supratau, kad esu savo didžiosios svajonės išsipildymas.

Tokie štai mano naujamečiai atradimai.

Su Naujaisiais metais ir Didžiąja svajone!

Moters paslaptis

Moterys – vyrų gėrėjimosi šaltinis.

Jų dėka vyrai turi galimybę pajausti gyvenimo esmę, ramybę, nerimą, pasididžiavimą, azartą ir daugelį kitų dalykų.

Labiausiai stebina pačios moters stebuklas:

Akys – svaiginančios stipriau už vyną;

Lūpos – sukeliančios iliuziją, sakytum, prisijungi prie interneto, berods žinai viską, kas tau rūpi ir kada nors rūpės;

Krūtys – prieš jas nublanksta pasaulis;

Pilvas – tai nelyg teatro uždanga, slepianti gyvenimo spektaklio užkulisius, svaiginanti paslaptimi;

Kūno linijos – tobulas miražas, nors ir visai realus, bet magiškai užburiantis;

Kojos – pavasaris prieš jas – tik preliudija.

Blogiausia, kad mes moteris pamirštam, kaip žuvys pamiršta vandenį. Ir pamatom jas tik nutolę. O jeigu tai trunka ilgesnį laiko tarpą, žuvys užtrokšta, o mumyse užtrokšta vyras.

Laikas

Plaktukų pasaulyje laikrodžiai nebuvo laikomi visaverčiai, su jais nebuvo galima kalti vinių ar skaldyti plytų. Net ramiai gulėdami jie viduje tiksėdavo, labai bijojo sušlapti ar nukristi. O sutrenkti – mirdavo.

Nepaisant to, laikrodžiai buvo labai išdidūs. Jie laikė save labai tiksliais ir svarbiais prietaisais, nes skaičiavo laiką.

Laiką, kuris abejingai ir nepriklausomai slinko, nesvarbu, skaičiavo jį kas ar ne.

Tiksliai ar netiksliai vedė jo apskaitą. Plaktukai laiko neskaičiavo, jie skaičiavo sukaltas vinis ir nulūžusius kotus. Tačiau savo sudaužytose galvose ar kur nors giliau plaktukai jautė mistinę, nesuprantamą pagarbą ir meilę laikrodžiams…

Jie suvokė visu savo sudžiūvusiu kotu, kad labai labai seniai, visai kitame Pasaulyje ir jie buvo kažkas, kas buvo gyva ir silpna. Ir jautė laiką – šlamėjo, žydėjo, bijojo vinių…

Bet tai buvo prieš įkalantį jo kotą pleištą…

Tai buvo visai kitame Pasaulyje…

Šiame jie tik nesuprantamai gerbė tuos silpnus laikrodžius – prietaisus, kurie skaičiuoja laiką…

* * *

Dangus yra pilnas žvaigždžių.
Bet jis vis tiek yra juodas ir šaltas.
Visos žvaigždės yra saulės.
Ir tik viena žvaigždė yra saulė tau.
Kai viena žvaigždė tampa saule tau –
Nelieka ne tik žvaigždžių, bet ir nakties.

Tada dangus tampa žydras.
Žvaigždė – saulė – šviečia ir šildo.
Ji nieko neužstoja – ji „švyti“.
Dar yra mėnulis – draugas.
Jis vienas naktį padaro šviesesnę.

Mėnulis nėra žvaigždė.
Jis tik atspindi žvaigždės – saulės – šviesą.

Be meilės esi žvaigždė kosmose,
Švieti, bet tamsa ir šaltis lieka.
Mylėdamas tampi sau žvaigžde-saule.
Draugui atrodai mėnuliu, apšviečiančiu naktį.
Bet ir pilnaties naktyje matosi kitos žvaigždės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija