| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prahos pavasarį prisimenant
Aleksandras Dubčekas (1921-1992) pelnytai laikomas vienu iškiliausių XX amžiaus politikų. Savo politinę karjerą pradėjęs komunistų partijoje, ilgainiui jis tapo Slovakijos komunistų partijos Centrinio komiteto pirmuoju sekretoriumi ir iki šiol prisimenamas kaip žmogus, kuris tapo reformų simboliu. Būtent jis socializmui suteikė žmogiškąjį veidą. Reformos, kurias vykdė A.Dubčekas, išgąsdino Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadus ir jie surengė vadinamojo Varšuvos pakto šalių invaziją į Čekoslovakiją. Tai įvyko 1968 m. rugpjūčio 21 d. Priverstas atsistatydinti iš Slovakijos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus posto, jis dirbo menkai apmokamus žemos kvalifikacijos darbus šalyje, kuriai jis ne vienerius metus vadovavo. Žlugus komunistiniam režimui ir tuometinę Čekoslovakiją sudrebinus aksominei revoliucijai, Dubčekas ir vėl buvo prisimintas. Tiesa, tuomet žmogiškojo socializmo idėjos jau neturėjo tiek daug sekėjų. Vis dėlto A.Dubčekas į didžiąją politiką sugrįžo užimdamas Čekoslovakijos Federalinio susirinkimo pirmininko postą. Politologai pranašavo jam ir nepriklausomybę atgavusios Slovakijos prezidento kėdę, tačiau šiam politikui likimas sukliudė tapti pirmuoju po nepriklausomybės atgavimo šalies vadovu jis tragiškai žuvo autoįvykio metu. Šiandien jo veikla susilaukia gana prieštaringų vertinimų, tačiau, be jokios abejonės, istorijoje A.Dubčeko vardas dar ilgai bus minimas kaip vieno iškiliausių socializmo epochos Vidurio Europos politikų, kuriam likimas skyrė nelengvą išbandymą išlikti visuomenėje, kuri neskyrė deramo dėmesio kiekvieno piliečio interesams, ir milžiniškomis valios pastangomis mėginti tai pakeisti. A.Dubčekas nebuvo garsus mąstytojas ir nepaliko jokių iki šių dienų reikšmingų politinių ar filosofinių veikalų. Tačiau šis faktas neturėtų sumenkinti jo asmenybės. Jam teko tapti partiniu funkcionieriumi, tačiau jis nenutolo nuo paprastų piliečių, gan gerai jautė šalyje vyraujančias nuotaikas. Deja, aplinkybės nebuvo palankios esminėms permainoms. Kartais A.Dubčekas lyginamas su paskutiniu Sovietų Sąjungos lyderiu M.Gorbačiovu, kuris, pradėjęs perestroiką, vargu ar drįso įsivaizduoti visas galimas tokio žingsnio pasekmes. Jis, kaip ir M.Gorbačiovas, niekad neišsižadėjo savo idealų. Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusioje Čekoslovakijoje pagrindiniu smuiku beveik visada griežė čekai, slovakams palikdami antraeilį vaidmenį. Daugelis valdžios postų taip pat atitekdavo čekams. Paradoksalu, tačiau slovakai svarbiausia XX amžiaus šalies politine figūra laiko ne pirmąjį dar Čekoslovakijos Respublikos prezidentą Gustavą Husaką, bet A.Dubčeką. Šiandieninėse visuomenės nuomonės apklausose jam tenka daugiausiai simpatijų. Slovakams jis ne tik garsiojo Prahos pavasario, bet ir visos Slovakijos respublikos simbolis. Tiesa, A.Dubčeko niekad nežavėjo Slovakijos nepriklausomybės idėja, jis nuolat pabrėždavo federacinės valstybės privalumus. Tragiška jo žūtis sutapo su Čekoslovakijos subyrėjimu į dvi atskiras valstybes. A.Dubčeko kritikai linkę priminti, kad vaikystę ir jaunystę jis praleido Sovietų Sąjungoje ir vėliau skyrė itin didelį dėmesį santykiams su sovietais gerinti. Jo veikla po socialistinio režimo žlugimo dar nėra pakankamai ištyrinėta. Likus keliems mėnesiams iki žūties, A.Dubčekas įstojo į socialdemokratų partiją. Dėl šio sprendimo jį kaltina buvę komunistų partijos nariai, kurie ragino palaikyti kairiąsias politines jėgas, perėmusias komunistų partijos palikimą. A.Dubčekui tokios jėgos susižavėjimo ar pasitikėjimo nekėlė. Pokomunistinėje Čekoslovakijoje A.Dubčekas tapo parlamento pirmininku, o naujuoju jau demokratinės valstybės vadovu visuotinių rinkimų metu buvo išrinktas Vaclavas Havelas. Abiem politikams teko kartu kurti naują ateitį. Teigiama, jog V.Havelas jautė sentimentų A.Dubčekui iš ankstesnių laikų, tačiau, ko gero, širdies gilumoje nujautė, kad atėjo metas valdžią užimti naujosios kartos politikams. Tuo tarpu A.Dubčekas greičiausiai slapčia vylėsi užimti prezidento postą. Jis jautėsi šio posto vertas ne mažiau už V.Havelą, nes nuo komunistų partijos atitrūko kur kas anksčiau, nors ir niekad netapdamas disidentu kaip V.Havelas tikrąja šio žodžio prasme. Iš tiesų jis nebuvo atsikratęs socialistinių iliuzijų, kurias bandė pridengti socialdemokratinėmis nuostatomis. Jam teko antrasis pagal svarbą postas naujoje valstybėje, garbingas, tačiau daugiau simbolinis. Po Prahos pavasario praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, tebesvarstoma, ar įvykiai galėjo pakrypti kita linkme, tarkim, jei tuometinei Čekoslovakijai būtų vadovavęs bent kiek griežtesnis politikas. A.Dubčekas iš paskutiniųjų stengėsi užglaistyti nesutarimus su Maskva, o vėliau, supratęs, kad nieko nebepakeis, atsistatydino. Kaimyninėse Jugoslavijoje, Rumunijoje ir Albanijoje, kurių vadovai pasižymėjo kitokiomis charakterio savybėmis ir tikslų siekdavo bet kokiomis priemonėmis, pavyzdžiai, kai vieną diktatūrą pakeitė kita, įrodo, jog A.Dubčekas neklydo. Jam, žmogiškųjų savybių nepraradusiam politikui, tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Čekoslovakija nepasirinko diktatūros. Po invazijos į Čekoslovakiją 1968 metų rugpjūtį sovietų kariniai daliniai A.Dubčeką kuriam laikui išvežė į Maskvą, iš kurios grįžęs jis pasirašė keletą sovietams palankių potvarkių bei įstatymų, pavyzdžiui, įteisinantį represijas protestuojantiems prieš sovietų valdžią piliečiams. Tačiau tai nepadėjo pagerinti santykių su Maskva. Netrukus A.Dubčekas buvo paskirtas pasiuntiniu Turkijoje, dar vėliau tyliai nustumtas nuo politinės arenos. Kai kurie aršūs kritikai teigia, kad dėl šio politiko kaltės čekai ir slovakai du dešimtmečius nepelnytai kentė sovietų priespaudą, esą A.Dubčekas nenumatė galimų politinių pasekmių. Jis žuvo mėgindamas dar kartą užlipti į politikos olimpą, laikomas realiausiu pretendentu į Čekoslovakijos prezidento postą ir nesulaukė dienos, kai ši federacinė valstybė sužlugo. Vis dėlto jam pavyko padaryti tai, ko prieš jį nepasiekė nė vienas slovakų politikas jis tapo slovakų tautos simboliu, žinomu visame pasaulyje. Vargu ar netolimoje Slovakijoje iškils panašaus ryškumo lyderis. Gražina Minkauskaitė
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |