Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Atmintis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Nuomonės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Mintys
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Savo meto metraštininkė

Marija MACIJAUSKIENĖ

Skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė vienos iš savo personalinių parodų atidaryme

Iš kairės: tapytojas Petras Stauskas, grafikas Vytautas Klemka, akvarelistas Česlovas Kontrimas, skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, tapytoja Valerija Ostrauskienė

Kaip Marijoną Rakauskaitę su Liudu Truikiu, taip ir dailininkus Jadvygą Mozūraitę ir Vytautą Klemką ne vienas įsidėmėjo. Tai išskirtiniai žmonės, išskirtinės asmenybės.

Bet šįsyk kalbėsiu ir bendrausiu tik su vienu jų – Jadvyga. Jos skulptūroms būdingos charakteringos, bet be pretenzijų aptakios, apibendrintos formos, išliekančios atminty visam laikui. Jos tarsi alsuoja kartu su tavim būdamos gamtos apsupty (prisiminkim „Kūrėją“, esančią prieš Paveikslų galeriją) ar parodose, ekspozicijose. Jos su tavimi, su tavo mintimis ir kasdienybe.

Laikas ir laikraščio vieta ribota, tad nutarėm trumpai pasikalbėti apie esminius dalykus. Juk J.Mozūraitė-Klemkienė ne tik skulptorė, bet ir talentinga pedagogė (1957 metais jai buvo suteiktas nusipelniusios pedagogės vardas), konsultantė (dirbo įvairiose meno tarybose keliasdešimt metų), restauratorė, visuomenininkė. Ją turi ir skaitytojas arčiau pažinti, tuo labiau kad J.Mozūraitę-Klemkienę gerai pažįsta meno pasaulis, ir ne tik Lietuvos.

Kava jau garuoja ant stalo. Pro langą matyti dangaus mėlyne praplaukiantys įvairių formų ir konfigūracijų balti debesys, kaip ir mūsų mintys, kaskart atkasančios iš atminties prisiminimus arba prišaukiančios kūrybines idėjas. Turbūt ir reikėtų pradėti atsiminimus apie įvairias asmenybes, su kuriomis bendravo, kurios išliko ilgam dailininkės kūryboje. Taip ir nutarėm.

Trumpa tyla prieš susikaupimą ar išsiliejimą, ir mano viešnia J.Mozūraitė-Klemkienė pradeda:

– Žmones, kuriuos įamžinau, buvo labai skirtingo charakterio. Jeigu aš juos pavaizduosiu nežmoniškais, t.y. nei šiaip nei taip, tai manęs nesupras, nes ir abstraktus menas be žmogaus yra dekoratyvus, puošmena interjerui ar eksterjerui.

Man rūpėjo sukurti žmones, kurie savo talentu daug davė Lietuvai. Su kūrybinio pasaulio žmonėmis dirbdama pasipildydavau, sutikdavau kitą dvasinį pasaulį, visai nepanašų į savo. Dirbdama daug svarstydavau, kaip tuo darbu perduoti šio žmogaus dvasinį pasaulį, jo sielos atspindžius, o tai reikia surasti ir perteikti forma, judesiais, kompozicija, t.y. surasti savąjį braižą, stilių. Man pasirenkant asmenybes, pavyzdys buvo graikų, vokiečių, egiptiečių sukurti portretai. Profesija nesvarbu – ar jis menininkas, ar medikas, ar valkata, įdomu įamžinti. Prancūzų skulptorius Augustas Rodenas įamžino savo pasenusią, sudžiūvusią it šakaliukas, išbadėjusią pusseserę bronzoje nuogą. Parodoje moterys, praeidamos pro šalį, užsidengdavo akis, kad nematytų senatvės.

Kodėl aš pasirinkdavau tuos, o ne kitus mano laiko dvasiai artimus žmones? Pasirinkusi susitardavau ir, jei sutikdavo, dirbdavau, o padariusi vieną liedinį padovanodavau.

Dažnai vyresnio amžiaus žmonės pozuodavo savo namų aplinkoje, pavyzdžiui, Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda. Tos dvi senosios kartos rašytojos – Lazdynų Pelėda – man, paauglei, skaitant jų apsakymus, atskleidė žmogaus sielos grožį. Buvau ir jos jubiliejaus, 85-ojo gimtadienio, paminėjime, kuris vyko Respublikinėje bibliotekoje Kaune, K.Donelaičio gatvėje. Žmonių susirinko labai daug. Lietuvos rašytojų sąjungos sveikinimą perskaitė poetas Eugenijus Matuzevičius, miesto valdžios vardu – vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Janina Narkevičiūtė, sveikino bibliotekos, leidyklos, muziejai, mokiniai... Po to visi susirinkome K.Donelaičio gatvėje buvusiame mediniame namelyje, kur rašytoja su dukra gyveno. Vaišės vyko tame kambaryje, kuriame vėliau M.Lastauskienę lipdžiau. Tada susipažinau ir su poetais Kaziu Boruta bei Eugenijum Matuzevičium. Buvo daug senų, labai senų Lazdynų Pelėdos draugų. Vienas baltarusių poetas deklamavo savo eiles apie beržus, klevus, apie tėvynės ilgesį.

Lazdynų Pelėda, mažytė, smulkutė, sulinkus, laikydama stiklą degtinės, ją po truputį gurkšnojo, vėliau gėrė kakavos, ir tiek. Visiems prašant lenkiškai padeklamavo ilgiausius Adomo Mickevičiaus tekstus, be jokios pertraukos. Galiausiai uždainavo Nekrasovo eiles.

Koks jautrumas glūdėjo, tarsi pati jaunystė būtų buvus; užsimerkus pagalvotum, kad čia deklamuoja jausminga Balzako amžiaus moteris. Už eiles K.Vienožinskis (dail. J.Vienožinskio brolis) išbučiavo, o jos dūšelė, atrodo, buvo toli toli, už kalnų. Tik retkarčiais švystelėdavo jos povyzoje liepsnelė, ir tai jau prigesusi.

Lazdynų Pelėda prie stalo visą laiką sėdėjo vilkėdama tamsia suknele ir apsigobusi galvą tamsia skarute. Aš ją nulipdžiau be skarelės. Jos plaukai tankūs, gražūs, balti, banguoti. Labai norėčiau Lazdynų Pelėdos portretą sukurti grafiškai, ofortą.

Jubiliejų šventėme 1957-ųjų gegužės 17 d. O čia dienoraščio lapeliai, to meto liudininkai, – ir J.Mozūraitė-Klemkienė ima skaityti:

1957 m. liepos 19 d.

Šiandien, būdama Palangoje, vakare išgirdau per radiją žinią: mirė rašytoja Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda.

Visą naktį negalėjau užmigti; prisiminimai apie ją gyvą buvo labai stiprūs. Aš džiaugiuosi, kad mano ranka užfiksavo jos paskutinius veido bruožus, sielos bruožus.

Ilgai ilgai atbusdavo ir vaikščiojo mintyse mudviejų paskutiniai pasikalbėjimai ir tas prieš mėnesį vakaras, kada paskutinį kartą ji sėdėjo tarp savo jaunų ir senų draugų. Lazdynų Pelėda! Tas vardas aidi mano mintyse nuo vaikystės.

1958 m. vasario 17 d.

Vilniuje meno tarybai parodžiau Lazdynų Pelėdai – Sofijai Pšibiliauskienei ir Marijai Lastauskienei paminko projektą. Nepriėmė, paminklams neturį lėšų, pinigai reikalingi užsakymams šių dienų tematikai.

O dabar apie Juozą Grušą.

Vytautas Klemka, dirbdamas spaustuvėje, iliustravo J.Grušo „Karjeristus“, mane vis skatino, kad lipdyčiau jo portretą. Dešimt metų galvojau, kaip, kokį sukursiu. Pagaliau pasikviečiau rašytoją į Dailininkų sąjungą (tada ji buvo įsikūrusi K.Donelaičio gatvėje) ir kalbantis lipdžiau portretą, bet jis man nepatiko. Sugrioviau. Paskui jau savo studijoje dariau iš atminties.

Keli dailininkai ir mes su Vytautu lankydavom J.Grušą namuose, kai būdavo jo gimtadienis ar Tarptautinės teatro dienos proga. Mačiau jo visus spektaklius teatre su talentingais aktoriais – A.Masiuliu, R.Staliliūnaite ir režisieriais – H.Vancevičiumi, J.Miltiniu, G.Padegimu, kurie dirbo laisvai, jam leidus.

J.Grušas tokiu sunkiu ir sudėtingu Lietuvos laikotarpiu buvo tikras lietuvių tautos žadintojas. Jis savo pjesėmis nuveikė labai daug; parašė, ko kiti neišdrįso, nutylėjo. Rašytojas labai vaizdžiai mums pasakojo, kaip jam kildavo mintys, idėjos, kaip mintyse bendravo kartu su aktoriais, išgyvendavo, verkdavo, gailėdavo... Keldavosi aštuntą valandą ryto, rašydavo vieną valandą pusiau gulom. Parašęs duodavo žmonai Pulcherijai paskaityti...

O štai dienoraščio gabalėliai... skaito:

1986 m. balandžio 28 d.

Šiandien nutariau aplankyti rašytoją Juozą Grušą. Mus pasitiko didžiulis šuo, dogas Arielis. Prisimeilinęs jis nuvedė mus pas savo šeimininką. Gulėjo J.Grušas sode sudedamoje kėdėje, kojos buvo apsuptos raudonu pledu. Dėvėjo baltą beretę, pilką megztinį, o virš galvos – skėtis gynė nuo saulės. Pasitiko mus su šypsena. Pasakojo daug, bet lėtai, tarsi pavargęs, apie meilę Salomėjai Nėriai. Į vakarą paprašė Vytautą paduoti lengvą puspaltį. Aprengėm, apmuturiavom, kad tik neperšaltų. Paklausiau, ar galiu jį piešti. „Pieškite, pieškite“, – atsakė. Padaviau gulinčio kėdėje du eskizus. Ėmė temti, ir mes atsisveikinom.

1986 m. gegužės 21 d.

Šiandien, 23 val. 50 min., mirė rašytojas Juozas Grušas.

Kasmet su Vytautu vasarodovom Palangoje. Tada lankydavomės Bronės ir Broniaus Uogintų dviejų aukštų medinėje viloje, kuri buvo netoli Balio Dvariono vilos. Ten vykdavo įdomūs vakarai ir popietės. Pas Uogintus dažnai vasarodavo J.Miltinis ir V.Blėdis, G. ir B.Jokuboniai ir kiti. Lankydavosi kompozitoriai, dailininkai, aktoriai. Tai buvo menų Meka. Antrame aukšte vienam gale – B.Uogintienės, kitam – B.Uoginto dirbtuvės. Pas Uogintus dailininkai atvykdavo fiziškai pasiruošę portretams, o po darbo ir dirbant stovėdavo staliukas su vaišėmis – sausu vynu, kava, arbata. Tuose namuose pabendravau ir su poetu Eugenijum Matuzevičium. Jis pasiūlė man nulipdyti rašytojo Kazio Jankausko portretą.

Bet lipdyti Kazį Jankauską ji ryžosi tik prabėgus penkeriems metams po E.Matuzevičiaus pasiūlymo. Vėl mano rašinio herojė tęsia pasakojimą:

– 1974-aisiais mudu su Vytautu gavome naują dirbtuvę Savanorių pr. Nr. 248. Tada ir paskambinau rašytojui į namus. Atsiliepė žmona. Sutarėm, kad ateis į dirbtuvę. Svarsčiau, kaip turėtų rašytojas atrodyti. Kai atėjo su gėlių puokšte, nustebau pamačiusi K.Jankauską: mano mintyse jis buvo lygiai tokio pat – vidutinio ūgio, plačiapetis, plikas, veide spindėjo gera nuotaika, buvo nuoširdus. Aš pradėjau dirbti. Vytautas dirbo atokiau akvarele, bet vienas kitam netrukdėm. Vytautas padarė kompozicinę akvarelę visu ūgiu. Ateidavo K.Jankauskas du kartus per savaitę.

Kai išleisdavo knygas, gaudavau jas dovanų. Kai šventė 80-metį Menininkų namuose, ir mes dalyvavom.

Pozuodamas studijoje pasakodavo apie savo senus draugus rašytojus, apie Antaną Kniukštą, Bernardą Brazdžionį; iš jų gaudavo „Sakalo“ leidykloje darbo. Jie buvo dėmesingi. K.Jankauskas pasakodavo tyliai, nepakeldamas balso, bet labai spalvingai.

Sekmadieniais eidavo į mažąją Prisikėlimo bažnyčią rytinių pamaldų. Žavėdavosi kunigo Eugenijaus Bartulio pamokslais. Dabar kun. E.Bartulis – Šiaulių vyskupas ir turi 27 parapijas. K.Jankauskas buvo labai religingas, nepraleisdavo sekmadienio Mišių, bet, kai sušlubavo sveikata ir jam buvo per sunku pasiekti bažnyčią, kunigui leidus, pamaldas klausydavo per radiją namuose.

Rašytojas dvejojo, ar gerai pasielgęs, kad su šeima neišvyko į užsienį. „Su Lietuva man buvo sunku skirtis, – sakė jis. – Ir palikau vienas, atkentėjau Sibire, lageryje, aštuonerius metus. Rašiau, rašiau ant tošies apsakymus, apysakas ar užmanymus ir siunčiau namo, kai žmona ar pažįstami atvažiuodavo“.

Jo abu sūnūs vedę, turi du vaikelius.

Žmona buvo pirmoji, kuri pamatydavo rankraštį, patardavo, perrašinėdavo. Kai ji susirgo ir vis blogiau ir sunkiau ėmė vaikščioti, tai vis vien kas vakarą abu išeidavo pasivaikščioti. Tris kartus apsukdavo kooperatinį namą, kuriame gyveno. Juos aplankydavo rašytojas Petras Palilionis, žmonos draugė vaistininkė (žmona anksčiau dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės vaistinėje), ateidavo dailininkas Povilas Krivaitis su žmona, K.Jankausko Šiauliuose buvusi mokinė gydytoja Rūta Slapšienė. Galiausiai žmona tegalėjo vaikščioti tik stumdama kėdutę. Bet vis vien ji buvo šalia ir rašytojui tai daug reiškė. Geroji pagalbininkė išėjo Amžinybėn. Mes su K.Jankausku ir toliau bendravom: jį aplankydavau namuose arba jis ateidavo pas mus į studiją. Ir vis su gėlių puokšte ir dar tortuku nešinas. Jam teko sunki dalia: pietūs, vakarienė, skalbiniai... Sūnūs su šeimomis kas sekmadienį aplankydavo. Žmonos pagamindavo ką skanaus ar atveždavo jam pagaminusios. O rašytojui buvo svarbu, kad išeitų knygos. Kas rytą sėsdavo prie rašomojo stalo. Tame dideliame name, kur jis gyveno, buvo nežinomas, tai gyventojai nusprendė, kad jis – santechnikas. Jai kas sugesdavo, prašydavo jo pagalbos, pataisydavo. Bet kai išėjo knygos ir ėmė rašyti laikraščiai apie K. Jankauską, gyventojai nustebo, kad jis ne santechnikas, o žymus rašytojas.

Labai mėgo Hamsuną. Net ir pravardę anais laikais buvo gavęs – Hamsunas.

Žmonai mirus, kaip jau minėjau, ateidavo į mūsų studiją (buvo daugiau nei 85-erių), ėjo sunkiau, rečiau, tekdavo jį palydėti einant per gatvę į troleibusą. Kartais palydėdavau iki namų. Tikėjom, kad sulauks 90-ies, deja... Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse, šalia žmonos ir uošvės. Sūnus architektas padarė naują paminklą ir įdėjo mano sukurtą mažą bronzinį K.Jankausko portretą.

Esu studijoje rašytoją vieną ir su savo vyru Vytautu Klemka fotografavus. Piešiau ir sėdintį, ir vaikščiojantį viena linija...

Man rodos, kad miesto garbės reikalas prie namo, kur K.Jankauskas gyveno, pritvirtinti memorialinę lentą.

O aš nekantrauju:

– O koks santykis su grožine literatūra? Turiu omeny jūsų ankstyvąjį bendravimą su Salomėja Nėrimi, Edvardu Viskanta, Vanda Sruogiene, Antanu Dambrausku.

– Salomėja Nėris mokytojavo Kauno III gimnazijoje. Man dėstė gramatiką ketvirtoje gimnazijos klasėje ir visuotinę literatūrą – šeštoje. Mes, mokiniai, ją labai mylėjom, žinojom, kad už savo eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ gavo Valstybinę premiją. Dėstydama visuotinę literatūrą mokėjo labai vaizdžiai pasakoti apie rašytojus. Dailės institute mano diplominis darbas buvo Salomėjos Nėries portretas dviejų dydžių ir figūra paminklui. Komisija įvertino labai gerai.

Vertėjas Edvardas Viskanta dėstė sintaksę. Buvo gražus, man atrodė – aukštas, laibas. Dėstydamas greitais žingsniais vaikščiodavo. Mudvi su Vlada Černiauskaite, vėliau puikia grafike, tada sėdėjom viename suole ir po suolo atvartu žaisdavom su lėlėm.

Vanda Sruogienė buvo mokyklos inspektorė, turėjo savo kabinetą. Šeštoje klasėje man dėstė Lietuvos istoriją. Apsirengusi dailiai. Buvo reikli, griežta ir dėstant nereikalingų žodžių nebūdavo. Mokinės turėjo būti ir drausmingos, ir dėvėti uniformas. Plaukų neleisdavo sukti, tik jei patys sukdavosi. Jeigu prisisukus per naktį atėjai į gimnaziją, turėdavai čia pat išplauti. Aš jos bijojau.

Gimnazijoje piešimą ir braižybą dėstė ir kita garsi asmenybė – tapytojas Leonardas Kazokas. Per pamokas mokėdavo įdomiai pasakoti apie savo keliones užsienyje. Buvo klasės mokinius nuvedęs į Meno mokyklą Ąžuolų kalne. Įspūdis buvo didelis. Kai ūgtelėjau, lankydavomės kartu su mokytoju ir M.K.Čiurlionio dailės, ir Karo muziejuose. Mano piešinius mokytojas rinkdavo. Kauno III gimnazijos mokytojų kambaryje kabėjo dailininko L.Kazoko tapytas didžiulis paveikslas „Balta žydinti obelis“. 50 metų jubiliejaus proga padovanojo savo aliejinės tapybos darbą „Prie Jiesios“. Turbūt jo pamokos ir paskatino pasirinkti dailę.

Su savo lotynų kalbos mokytoju ir vertėju iš graikų ir lotynų kalbų Antanu Dambrausku netikėtai susitikau 1979-ųjų kovo 22-ąją, kai prie mūsų gimnazijos buvo patvirtinta S.Nėriai skirta memorialinė lenta su jos atvaizdu. Į tą šventę susirinko buvę mokiniai ir mokytojai. Buvo graži ir didelė šventę mums visiems. Tada savo mokyklai padovanojau M.Lastauskienės portretą. O iš mokytojo A.Dambrausko gavau jo verstą Ovidijų. Iš Druskininkų atsiuntė „Bukolikas“, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“.

– Kalbėjomės apie jūsų buvusius mokytojus, bet ir jūs daug metų dėstėte S.Žuko dailės technikume ir Dailės akademijos filiale – Dailės institute Kaune. Gal galėtumėte papasakoti apie tą laikotarpį, apie savo buvusius mokinius, – nenustygstu, – ar pedagoginis darbas nevargino: juk atimdavo laiką iš kūrybos?!

Kava jau visai ataušo. Prisipilam naujos ir mano viešnia vėl ima pasakoti:

– Pedagoge dirbau beveik 32-ejus metus: trumpai – J. Naujalio dailės mokykloje, paskui dešimt metų, S.Žuko dailės technikume ir likusius 20 metų – Dailės institute Kaune. J.Naujalio dailės mokykloje dėsčiau skulptūrą, buvau V klasės auklėtoja, Dailės technikume dėsčiau piešimą, skulptūrą ir darbus medžiagoje. Čia dirbant 1957-aisiais buvo suteiktas nusipelniusios mokytojos vardas, o Dailės institute – mokslinis docentės vardas.

Ne, pedagoginis darbas nevargino. Vargindavo įvairūs buitiniai darbai, kuriuos turėdavau atlikti, todėl dažnai pagalvoju, kad labai mažai padariau.

Mokinius mylėjau. Daugiausia jų buvo kilę iš kaimo: geri, darbštūs, baigę technikumą, stodavo į Dailės akademiją. Išlaikydavo egzaminus, nereikėdavo jiems ieškoti užtarimo. Baigę technikumą į Dailės akademiją egzaminus išlaikė Algirdas Pakeliūnas, Stasys Eidrigevičius, taip pat grafikas, garsinantis pasaulyje Lietuvos vardą. Garsenybė ir vitražistas, juvelyras Kazimieras Simanonis. Restauratoriui Stasiui Gudanavičiui, Lionginui Virbickui dėsčiau skulptūrą, Pakeliūnui ir K.Simanoniui – piešimą, skulptūrą ir metalo bei medžio darbus. Į Vilniaus dailės akademijos filialą Kauno dailės institutą daugiausia stojo dirbę gamyboje ar baigę S.Žuko dailės technikumą. Tad teko ir čia, ir ten jiems dėstyti. Per visus mokslo metus dėsčiau piešimą, skulptūrą, darbus medžiagoje, turėjau auklėjamąją grupę, vedėjavau ir dirbau visuomeninį darbą.

Dabar kiek plačiau apie vieną kitą mokinį. K. Simanonis technikume mokėsi medžio skyriuje. Antrame kurse jam dėsčiau skulptūrą, medžio drožybą. Tada tas trylikametis vaikinas pareiškė, kad labai norįs padirbėti su metalu. Tai ėmiau ir uždaviau visam kursui sukurti iš metalo ir medienos suvenyrą ar dovaną – sagę ar karolius, smeigtuką su gintaru ar išraižytą, išdegintu ornamentu. K.Simanonis išplojo sidabrinį 10 litų, išgraviravo ornamentą ir ažūre įleido gintaro gabalėlių. Vėliau, kai jau baigė Talino dailės instituto Metalo apdirbimo fakultetą, gavo iš Maskvos užsakymą: iš taurios medžiagos sukurti papuošalus JAV prezidento Trumeno žmonai. Kauno Įgulos bažnyčios klebonui kun. Ričardui Mikutavičiui užsakius, sukūrė nuo bažnyčios lubų kabančius šviestuvus ir ant grindų pastatomas žvakides. Labai turtingi ir išradingi K.Simanonio sukurti moterų papuošalai.

Įsiminė mokinys Bronius Leonavičius. Baigęs technikumą išvažiavo į Vilnių, gavo darbą „Vagos“ leidykloje. Yra daug iliustravęs knygų vaikams. Vėliau tapo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku.

Algirdas Pakeliūnas grafikoje stengėsi įamžinti Kauno senąją architektūrą. Jam taip pat priklauso paminklai iš medžio – spalvotas koplytstulpis dailininkui Kaziui Šimoniui ir kitas – tapytojui Jonui Buračui. Jie unikalūs, įdomūs, stovi Petrašiūnų kapinėse. Darbui sąlygų A.Pakeliūnas neturėjo. Jo dirbtuvėlė buvo maža, presas nepritaikytas medžio raižiniams. Dirbo ofortiniu presu su volais.

Kitas, baigęs Dailės institutą, buvo Stasys Gudanavičius, kuris po mokslų tapo Kauno dailės kombinato direktoriumi ir iš Maskvos kasmet atsiveždavo apdovanojimus už gerą tekstilės, keramikos, medžio darbų kokybę. Visi menai tada klestėjo.

– Man rodosi, miela Jadvyga, kad skaitytojas visai nieko nežino apie jūsų, restauratorės, darbus, – lipte lipau ant kulnų.

– Dažnai lankydavausi M.K.Čiurlionio dailės muziejaus bibliotekoje tapybos, grafikos, skulptūros skyriuose. Leisdavo man peržiūrėti Lietuvos ir užsienio dailininkų senus darbus.

Kai mano brangiausias vyras Vytautas išėjo Amžinybėn, kad nesijausčiau viena, pakalbino, ar nesutikčiau dirbti muziejuje skulptūros restauratore. Jau prieš tai buvau vieną darbą – J.Mikėno „Rūpintojėlį“ – restauravusi. Susitarėm laikinai. Radau begales darbų, kuriuos verkiant reikėjo restauruoti. Prikalbino, ir pasilikau. Man tas darbas buvo ne naujiena; pati liedavau savo darbus ir bronza patinuodavau medį, terakotą. Ko nežinodavau, važiuodavau į Vilnių, į Prano Gudyno muziejinų vertybių restauravimo ir konservavimo centrą, pas skulptūros restauratorių Joną Juodišių.

Darbas įdomus. Laikai rankose savo dėstytojo arba gero dailininko darbą, pavyzdžiui, Petro Rimšos, kuris dirbdavo labai smulkiai: ornamentuodavo medalius, figūras – akis geras turėjo, bet mirė apakęs. Su vyru Vytautu Klemka dažnai jį aplankydavau. P.Rimša buvo vaišingas, mylėjo jaunus žmones. Kai apako, atgulė lovon. Jis prašė, kad pagal jo projektus aš užbaigčiau didžiuosius medalius. Nesutikau.

Restauravau skulptūros fonduose didelius darbus: V.Grybo „Simoną Daukantą“, J.Mikėno „Rūpintojėlį“ ir „Taiką“, P.Rimšos „Vargo mokyklą“, R.Antinio (tėvo) „Jūratę ir Kastytį“, J.Zikaro „Liūdesį“ ir mažus darbelius. Daug čia darbo radau, visko neišvardysi. Ypatingai nukentėjo gipsiniai darbai vežant juos iš Įgulos bažnyčios, buvusio Vitražo ir skulptūros galerijos, į M.Žilinsko galerijos fondus.

– Tiek daug norėtųsi jūsų paklausinėti ir apie studijų laikus, ir apie vaikystę, tėvų namus, iš kur semiatės tvirtybės, kūrybingumo ir meilės darbui, žmogui. Bet tos vietos laikraštyje taip mažai...

– Sakykite, kas yra žmogaus gyvenimo vertė?

– Jo sąžinė ir garbė.

– O! Kaip susipažinote su Vytautu?

– Su Vytautu Klemka susipažinau 1946-aisiais Dailės institute. Abu studijavom skulptūrą. Jam dėstė V.Palys, man – profesorius B.Pundzius. Po studijų ir susituokėm.

Žinodama J.Mozūraitės-Klemkienės nuveiktų darbų apimtį, ne tik jos skulptūras, grafiką, bet ir dėmesį, pagalbą kitam žmogui, jos toleranciją, domėjimąsi dvasiniu pasauliu, negaliu atsistebėti vitališkumuir kūrybinių, gyvenimiškų sparnų tvirtybe. Ji ne tik yra surengusi savo personalines parodas, po vyro mirties – ir Vytauto Klemkos, dalyvavo ir dalyvauja kolektyvinėse parodose. Ją visad sutiksi savo kolegų parodose, parodose, vykusiose ne tik Vilniuje. Ji aplankė Prancūzijos ir Italijos, Norvegijos ir Vengrijos, Lenkijos, Vokietijos, Maskvos, Peterburgo muziejus ir galerijas. Jadvygos noras žinoti ir padėti – nepasotinamas, beribis.

Tokia tvirta ir kūrybinga gali būti tik moteris, lietuvė, tikra savo meto metraštininkė.

Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

© 2004 "XXI amžius"