Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Atmintis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Nuomonės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Mintys
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Armija krajova ir Vietinė
rinktinė Lietuvoje

Kazimieras GARŠVA

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas

Minėjimas Dubingiuose, prie paminko Armijos krajovos aukoms Autoriaus nuotrauka

Esame Lietuvos piliečiai, dirbame jos labui ir turime sakyti tiesą, nors ji gali būti skaudi ir kai kam nepatinkanti. Esu gerai išstudijavęs ir rašęs apie Armijos krajovos (AK) ir Vietinės rinktinės (VR) veiklą Lietuvoje. Paskelbus melagingus duomenis apie Vietinę rinktinę, septyniolika visuomeninių organizacijų atstovų raštu nurodė, kad 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius įkūrė Lietuvos vietinę rinktinę Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti. Tų pačių metų gegužės mėnesį okupacinė nacių valdžia su jos apginkluota Armija krajova Lietuvos vietinę rinktinę sunaikino, o štabą su generolu P.Plechavičiumi suėmė. Paminint Lietuvos rinktinės šešiasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos prezidentas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi po mirties apdovanojo rinktinės įkūrėją ir vadą gen. P. Plechavičių, o Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi – rinktinės viršininką Oskarą Urboną. Apdovanojimai bus saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

2004 m. vasario 17 d. Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pareiškė, kad generolo P.Plechavičiaus rankos suteptos Vilniaus krašto gyventojų – nekaltų lenkų krauju, kad jis kurstęs tautinę nesantaiką ir nevertas būti apdovanotas. Tai yra nesąmonė, nes Vilniaus krašte Lietuvos vietinė rinktinė saugojo tvarką, civilius gyventojus ir gynėsi nuo ją užpuolusios, Lenkijos okupaciją bandžiusios atkurti Armijos krajovos. Šiuose mūšiuose rinktinės vadas nedalyvavo, įsakymų pradėti mūšius ar tuo labiau žudyti civilius gyventojus nedavė. Juos žudė ne Lietuvos vietinė rinktinė, bet Armija krajova.

1995 ir 1999 metais „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga išleido dviejų tomų knygą „Armija krajova Lietuvoje“. Valstybinė komisija AK veiklai įvertinti 1993 metais paskelbė išvadas, kad Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, rengėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą („Armijos krajovos partizanai Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“.).

Lietuvai nusikaltusios 1919-1939 metų okupacinės Lenkijos kariuomenės ir 1943-1944 metais siautėjusios Armijos krajovos atminimas įamžintas Lenkijoje ir iš dalies Lietuvoje. Lietuvą ir jos civilius gyventojus gynusios Vietinės rinktinės atminimą pilsudskininkai draudžia įamžinti ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje. Imdamas algą iš Lietuvos valstybės, Lenkijai pradėjo dirbti ir naujasis Lietuvos istorijos instituto direktorius. Pasisakymuose žiniasklaidoje ir per Lietuvos radiją jis nurodė, kad remiasi tik Lenkijos ir Armijos krajovos duomenimis. Lietuvos institucijos turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir savo valstybės interesų.

Lenkija apdovanojo okupacinės kariuomenės vadus, didžiausią civilių gyventojų žudiką AK 5-osios brigados vadą Zigmundą Šendzeliažą-Lupašką ir dėl to neprotestavo nei Lenkijos veikėjai, nei Lietuvos lenkų kongresas, nei Armijos krajovos veteranų atstovas Jaroslavas Volkonovskis, nei istorikas A.Nikžentaitis. Lietuvos Prezidentui pagerbus Lietuvos vietinę rinktinę, minėti asmenys pradėjo skleisti melą ir kurstyti tautinę nesantaiką. Lenkijos interesus A.Nikžentaitis gina rengiant Lukiškių aikštės memorialą: draudžia jame minėti 1919-1939 metų Lenkijos okupaciją ir tai, kad Lietuvos ilgaamžė istorinė sostinė Vilnius yra etninių lietuvių žemių centras.

Dėl to prašyta:

1. Aptarti, ar Lietuvos istorijos instituto ir jos direktoriaus veikla atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus bei interesus.

2. Išrinkti naują Instituto tarybą bei kompetentingesnį Lietuvos istorijos instituto direktorių.

Bet septyniolikos organizacijų balsas paksizmo eros pabaigoje Lietuvos valdžiai ir žiniasklaidai pasirodė mažiau svarbus negu kelių dalykiškai ir tautiškai nesusipratusių asmenų balsas – mat šitą rėmė dar Vytenis Andriukaitis, Jonas Gečas, Vyriausybės tarnautojas V.Kavaliauskas, nevykdantys Valstybinės komisijos Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti išvadų. Taigi kol kas galima imti iš valstybės algą ir užsiimti priešvalstybine veikla.

* * *

2004 m. balandžio 23 d. paminėtas Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių bei geros kaimynystės sutarties pasirašymo dešimtmetis. Seimo pirmininkas A.Paulauskas tada kalbėjo: „Vienas iš nedaugelio nesantaikos obuoliukų, vis dar besiridinėjančių tarp mūsų tautų, yra nesibaigiančios sąskaitos tarp generolo P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės ir Armijos krajovos. Ši prieš šešis dešimtmečius vokiečių sumanyta lenkų ir lietuvių kaktomuša pykčio kibirkštėlėmis vis dar plyksteli vienokia ar kitokia proga. Visai neseniai grupė P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės veteranų parengė susitaikymo dokumento projektą ir ėmė ieškoti kontaktų su Armijos krajovos veteranais, kad galėtų jiems pasiūlyti taiką. Po šitiek metų... Savo „Taikos akte“ jie rašo: Laikas išsprendė tai, dėl ko mes kovojome vieni prieš kitus... Ant to kryžiaus aiškiau galima užrašyti taip: „Mes išdavėme Armijos krajovos aukas, mes išdavėme kovos draugus, mes išdavėme Tėvynės Lietuvos etnines žemes ir, užsitraukę amžiną gėdą, atsisveikinome su šiuo pasauliu“.

O gal mes klystame ar net prisidedame prie tų, „kurie iš skurdžių mūsų tautų tarpusavio neapykantos likučių vis dar bando daryti savo asmeninį ar grupinį politinį biznį“? (A.Paulausko kalba, pasakyta 2004 m. balandžio 23 d., ELTA) Kam trukdyti vienam ar kitam Vietinės rinktinės veteranui atsiprašyti už tai, kad Armija krajova tėvynėje Lietuvoje turėjo vargti juos šaudydama ir numaudama kelnes? Gal iš tikro Vietinės rinktinės veteranai geriau žino, kad prieš 60 metų jie gynė ne tėvynę Lietuvą, o suvedinėjo su AK sąskaitas? Gal jau AK veteranai nurodė kunigo Ambraziejaus Jakavonio ir kitų nekaltųjų aukų kapus, žudikus ir gailisi dėl to? Gal lietuviai kariai tada saugojo ne Lietuvos sienas, o tik prieškario mūsų valstybių ir tautų priešiškumą, „mūsų neapykantos likučius“? Gal laikas iš tikro jau išsprendė visa tai: atlygino visiems okupacinio Lenkijos režimo ir Armijos krajovos nužudytiems, apiplėštiems asmenims, jau atkurtos lenkų uždarytos Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos, skaityklos, prievarta gudais, lenkais, rusais paversti lietuviai vėl grįžo prie savo protėvių kalbos ir tautybės, o du trečdaliai Rytų Lietuvos tarp Breslaujos, Gardino, Suvalkų nebeneša nelaisvės pančių? Gal siūlyti visiems susirasti ir po žmoną lenkę, kaip darė dar Jogaila, ir gyventi draugiškai, nesukant galvos dėl lietuvių tautos ir lietuvių kalbos, paskutinės iš seniausių indoeuropiečių gyvųjų kalbų? Gal jau ir žydai, tremtiniai, partizanai stovi eilėje, parengę susitaikymo dokumentus su vokiečiais ir rusais, nacių ir NKVD veteranais?

Birželio 18 dieną Paneriuose atidengtas paminklas nacių nužudytiems Vietinės rinktinės kariams. Ne toje vietoje, kur kariai palaidoti, o toliau nuo žmonių akių. Gėlę padėjo ir Lenkijos konsulato Lietuvoje atstovas. Dėl to Lenkijoje kilus triukšmui, jis padarė pareiškimą, jog gėlę dėjęs ne iš meilės, o dėl naudos: kad Lietuvos valdžia greičiau įregistruotų, kaip žadėjusi, Armijos krajovos veteranų organizaciją. Vėliau brangioji mūsų valdžia gal registruos ir nacių, stribokų, NKVD veteranų klubus? Pakruojo rajone „liaudies gynėjų“ (stribų) giminių klubas „Atmintis“ jau veikia. O AK klubo nariai pridės: mes juk visada sakėme, kad Vietinė rinktinė – nacių kolaborantai. Prašom dabar atimti jiems laisvės gynėjų pensijas ir jas mokėti AK kariams – priešnacinės koalicijos sąjungininkams.

Birželio 20 dieną Dubingių bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už 100 kankinių, kuriuos prieš 60 metų be jokios kaltės nužudė Armija krajova. Po to Dubingiuose, prie paminklo Armijos krajovos aukoms, vyko minėjimas. Dalyvavo vietiniai gyventojai, rajono, seniūnijos vadovai, gretimų mokyklų, visuomeninių organizacijų atstovai, ansambliai.

Šios skerdynės prasidėjo 1944 m. birželio 23-iosios naktį. Armijos krajovos Vilniaus apygardos 5-oji brigada (vadas Z.Šendzeliažas-Lupaška) Dubingių, Joniškio, Inturkės, Bijutiškio, Giedraičių apylinkėse ieškojo lietuvių ir juos naikino, negailėdami net keturių ir vienuolikos mėnesių kūdikių, vaikų nuo vienerių iki 13 metų, moterų, senelių.

Už tai dabartinė Lenkijos valstybė skerdynių vadą apdovanojo, o Lenkijos valstybinės įstaigos, Lietuvos lenkų rinkimų akcija skerdynes dangsto, vadindama atsaku į Glitiškių žudynes, kur po keturių policininkų nužudymo žuvo 37 gyventojai. Šių žudynių vadovai buvo sušaudyti.

Iki tol katalikams buvo negirdėtas terorizmas ir „keršto akcijos“, dabar vykstančios Izraelyje, Irake ir kitur. Valstybinė komisija Armijos krajovos veiklai įvertinti 1993 metais nustatė, kad AK kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą, padarė nusikaltimų žmoniškumui, terorizavo ir žudė niekuo nekaltus gyventojus, daugiausia lietuvius. Iš viso etninėse lietuvių žemėse AK nužudė apie 4000 gyventojų, taip pat žalojo, kankino, apiplėšinėjo. Nusikaltimai turi būti įvertinti, atlyginti ir tik po to galima kalbėti apie susitaikymą. Pakartotinai prašome:

1. Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai ir Valstybės saugumo departamentui baigti tirti Armijos krajovos (AK) nusikaltimus.

2. Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pasirūpinti, kad pagal įstatymus būtų atlyginta nuo AK nukentėjusiems LR piliečiams.

3. Teisingumo ministerijai ir notarams neregistruoti AK veteranų organizacijų.

4. Neleisti Lietuvoje propaguoti AK veiklos ir statyti paminklų AK žudikams.

5. LR Prezidentui kreiptis į Lenkijos Prezidentą, kad atšauktų apdovanojimus žudikų vadui Z.Šendzeliažui-Lupaškai ir kitiems genocido vykdytojams.

6. Seimui, Krašto apsaugos ministerijai neinicijuoti susitaikymo tarp nekaltus Lietuvos gyventojus naikinusios AK ir Lietuvą gynusios Vietinės rinktinės.

7. Pastatyti paminklus AK aukoms Vilniuje, Joniškyje (Molėtų r.).

© 2004 "XXI amžius"