Širdis dainuoja meilę Kūrėjui
|
Prie Kazimiero Račiūno
kapo - žmona Donata
|
Nežinau, kokiomis mintimis gyvendamas prieš šešerius metus į Amžinybę iškeliavo Kazimieras Račiūnas, kuris paliko mums didelį dvasinį lobyną. Ant mano stalo guli jo žmonos Donatos atsiųstos knygelės. Tai buvo labai netikėta, brangi dovana. Nemėgstu poezijos, išskyrus B.Brazdžionio, Maironio ir dar kai kurių Lietuvos poetų. (Nes daugelio eilėraščiai neatitinka mano dvasios.) Tačiau K.Račiūno - lipte prilipo. Jo eilėraščiai - tai malda, kaip ir Lacrimos, kurią taip pat labai branginu.
Ar apie K.Račiūną žino mūsų XXI amžiaus skaitytojai? Atsiklausiau D.Račiūnienės ir, jai leidus, ėmiausi plunksnos.
Štai jos paskutinis laiškas, gautas prieš pat Kalėdas.
Kai dėl mano vyro, darykite, ką norite. Čia visur jo knygelės buvo išdalintos veltui, kad skleistų Dievo garbę. Tam gautas ir Popiežiaus palaiminimas.
A.a. mano vyras gimė 1911 m. kovo 9 d. (
)
Būdamas ketverių metų liko našlaitis, šešių vaikučių šeimos būryje su 35 metų mamyte. Tuo metu plintant šiltinei, tėvelis beslaugydamas savo sesutę užsikrėtė ir mirė (užkrėtęs ir savo šeimą). Pusę metų visi išgulėjo kaimynų slaugomi. Žemė liko nearta, neapsėta, neapsodinta. Tad metus badavo ir elgetavo. Ir vėliau šeima sunkiai gyveno. Aplinkiniai ūkininkai norėjo juos persisamdyti kumečiais, sakydami: Parduok karvę, žemę, ateik pas mus ir gyvensi kaip meškos ausy. Šeimą išgelbėjo jų kaimo žydas - kalvis. Vaikams paaugus, darėsi lengviau, tačiau vargas jų neapleido: liko bemoksliai. Kaziukas į mokyklą ėjo metus ar du (neatsimenu) be knygų, be sąsiuvinių, basomis įsispyręs į klumpes. Pietums pasiimdavo dvi šaltas bulves, kurias suvalgydavo už kampo, kad nematytų klasės draugai (valgydavo paskubomis su lupenomis). Taip iš mokslo nieko neišėjo, tik vėliau pats prasilavino.
Paaugęs dirbo Marijampolės spaustuvėje, o vėliau - daugelyje vietų. Buvo iš mažens užguitas, tylus, lėtas, jį kiti nustumdavo, užimdami jo vietą darbe. Jis tyliai pasitraukdavo, ieškodamas darbo kitur. Tų darbo vietų buvo nemažai.
Kazimieras labai mylėjo žmones. Buvo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio giminaitis, visą laiką paskendęs mintyse apie Dievą. Tą viską rašė. Buvo tylus, lėtas ir mudu gyvenome beveik nesikalbėdami. Laisvalaikiu aš jam garsiai skaitydavau įvairias religines knygas. Mėgo keliauti. Buvome Latvijoje, Ilūkstėje, kur palaidoti prof.Prano Dovydaičio palaikai. Jis rūpinosi, kad jie būtų pervežti į Varnius. Ten, šalia, palaidoti dar jo tėvas, brolis, tai vietos klebonas patarė kapų nedraskyti. O ir čia niekas neparėmė. (Lietuvą tai beveik visą išvažinėjome.) Senosios kartos visi kunigai buvo jo pažįstami, o su vyskupais susipažinome juos lankydami.
Gyvenome kukliai, nieko nepirkome ir vos ne pusalkaniai. Mūsų pensijos gana mažos, tai gyvenome nepaprastai sunkiai. Jo vyriausias brolis užvaldė tėviškę, mūsų nepriėmė, kampininkavome pas svetimus, kol atsiradome Bagotoje. Čia klebonui buvome reikalingi kaip atsarginiai bažnyčios tarnai, tačiau vyras greit mirė (1997 m. lapkričio 26 d.).
Šis laiškas paskatino parašyti apie šį nepaprastai gerą, Dievą mylintį žmogų. Kazimiero išleistose knygelėse išlieta meilė Kūrėjui. Nežinau, ar tai pirmoji jo knygelė Lyrika (Prienų UAB Litera, 1993). Joje daug gražių eilių, bet man labiausiai patiko Kantata gimusiam Kristui. Nesugebėsiu parašyti knygutės recenzijos. To ir nereikia. Tik skaitytojus noriu supažindinti su šio žmogaus kūryba, jo nuoširdžiu darbu. Kazimieras gerai žinojo, kad tikėjimas į Kristų yra tas bilietas, be kurio į dangų nė vienas nepateks.
Kiekviename eilėraštyje atsispindi nepaprasta meilė Jėzui, Marijai. Juose jis ieško ir randa viltį, apsaugą nuo visokių gyvenimo audrų. Jis taip tvirtai rėmėsi į tikėjimą, kad jam mirtis turbūt buvo nepaprasta ramybė.
Kitais metais ta pati leidykla išleido knygutę Baltijos krantų simfonija. Tematika kiek įvairesnė. Bet ir čia jaučiamas širdies plakimas mūsų Kūrėjui. Viltis, pasitikėjimas Kristumi jame buvo nepajudinami. Iš jo kūrybos matyti, kad didžiausiuose gyvenimo sukrėtimuose, tamsiausiose gyvenimo valandose jis pasitikėjo Kristumi.
Šaltinių muzika išėjo 1995 metais. Knygelė skirta gėlelėms, paukšteliams ir kitiems gamtos kūriniams, Viešpaties mums padovanotiems, išliaupsinti. Čia atsispindi meilė Dievo sukurtam pasauliui, Lietuvai. Radau eilių apie Stelmužės ąžuolą, dzūkų miškus, gražuolę drebulėlę, Varėnos miškus. Gražūs posmai skirti gintarinei Baltijai, Kauno marioms, Dubysai, Šešupei.
1995 metais išleistos dar kelios knygelė. Šventorių spindesyje nuostabiais posmais aprašomos mūsų dvasinės atgaivos vietos - katedros, bažnyčios, koplytėlės. Ši knygelė tarsi įrodymas, kaip rašė Kazimiero žmona Donata, kad jie mėgo keliauti, apvažinėjo beveik visą Lietuvą. Tarsi susipažinau su daugeliu mūsų šventovių, su jų šedevrais. Kazimiero tikslas buvo parodyti žmonėms, koks viršgamtinis malonių gyvenimas verda jose, kad, semdamiesi tų malonių, po šios žemės kelionės galėtume pasiekti amžiną tėvynę. Radau giesmę Cecilija, didi šventoji, dar rašoma apie kunigus, vyskupus, šventuosius.
Tais pačiais metais pasirodė knygutės Kas kaip Dievas ir Giedokim naują giesmę. Pirmoje išlieta visa meilė Viešpačiui. Antroji patraukė mano dėmesį Šventojo Rožančiaus paslapčių giesmėmis - tai visoms dviejų dalių paslaptims skirti posmeliai.
Sparnuoti žodžiai pasirodė 1996 metais. Mano akis užkliuvo už šių eilučių:
O garbe, gyvo nelankyk manęs,
Praeik pro šalį su skaisčiom gėlėm.
Suglebsiu tavo šviesoje.
Lankyk, o garbe, mirusį
mane,
Papuoški kapą rūtom nebyliom,
Žvaigždžių ramybe auksine.
Šie žodžiai ir paskatino parašyti apie Kazimierą, apie šį kuklų žmogų, kuris, gyvas būdamas, nenorėjo garbės. Niekas plačiau nežinojo apie šį Dievo nurodytu keliu einantį žmogų. Jo kūrybą skaitė nedidelė dalis Lietuvos intelektualų: vyskupai, kunigai, seminaristai ir kai kurie jo draugai.
Turiu pluoštą Donatos atsiųstų padėkos laiškų (Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo ir kitų). Telšių kunigų seminarijos dekanas A.Lapė, kun. S.Damašius ir klierikų vardu E.Arnašius 1995 metais K.Račiūnui pasiuntė tokį laišką: Mus pasiekusi Jūsų poezijos knyga Šaltinių muzika maloniais jausmais aptvindo sielą, kai vakaro darbų pavėsyje skaitai: Čia ji jausmais tamsiausiais gedi, čia lieja džiaugsmą ant rasų (Lakštingala).
Eilučių rimas ir viso poetinio sakinio aiškus paprastumas iškyla tarsi virš kardo ašmenų ir skausmo (Vyturys), kurio taip pasigenda šiame sunkmetyje gilesnio dvasinio išgyvenimo siekiantis žmogus.
Tarsi saulė tviska, ne tiek danguje, kiek mumyse, Jūsų poetinių patirčių bei minčių plati vaga, žavios akimirkos įamžinimas trapaus laiko tėkmėje ir siekis nešti meilę bei sutaikinimą į mūsų visų aprūkusias širdis, namų pastoges.
Už šią Jūsų minties ir rašto dovaną nuoširdžiai dėkoja Telšių kunigų seminarijos klierikai bei jos dvasinė vadovybė. Telaimina Dievas Jūsų plunksnos darbą, o geri žemės žmonės teatsigaivina Šaltinių muzikos teikiama atgaiva.
Ką dar galima pridėti prie šių nuostabių padėkos žodžių?
Kazimieras, nors buvo neturtingas, bet laimingas. Didžiausias jo turtas - sugebėjimas raštu garbinti Dievą. Jis davė jam kūną, sielą, jausmus, akis, ausis, o ypač gerą, taurią, Dievą ir tėvynę mylinčią širdį.
Leontina MORKVĖNIENĖ
© 2004 "XXI amžius"
|