| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Teneišblukina laikas atminties Rūta Jonuškienė
Klovinių kryžius pasitinka sugrįžtančius, palydi Amžinybėn išeinančius Utenos rajono Klovinių kaimas saugo ir puoselėja bendrystės tradicijas. Pirmasis kaimo susitikimas įvyko 1988 metais. Tuomet į Utenos priemiesčiu tampančius Klovinius susirinko beveik pusantro šimto kloviniškių iš visos Lietuvos. Žmonės sveikinosi, kalbėjosi, kai kurie sunkiai beatpažino vieni kitus, o atpažinę - nesigėdijo džiaugsmo ašarų... Šįmet, paskutinįjį liepos šeštadienį, kloviniškiai susitiko jau šešioliktąjį kartą. Amžinybėn išėjo beveik šimtas žmonių Kiekvienas Klovinių kaimo susitikimas prasideda Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Nuoširdžiai meldžiamasi už Amžinybėn išėjusius kaimo gyventojus, prašoma sveikatos ir stiprybės visiems, kurie dabar gyvena kaime ar tik retkarčiais sugrįžta į gimtinės laukus stiprybės ir tvirtumo pasisemti. Aplankę artimųjų, draugų, kaimynų kapelius, visi patraukia prie senojo Klovinių kaimo kryžiaus, skendinčio gėlių žieduose. Šis kryžius buvo pastatytas 1890 metais, vėliau sunaikintas, o 1990-aisiais atstatytas viso kaimo gyventojų rūpesčiu. Kryžiaus aplinka rūpinasi kaimo moterys, o žolę nušienauja netoliese įsikūrusios naftos produktais prekiaujančios firmos Abromika darbuotojai. Jaunosios kartos atstovės - Silvija Pankūnaitė, Sonata Baliuckaitė ir Lina Ruzgaitė - pašlovino kryžių giesmėmis. Skambėjo maldų žodžiai... Šio susitikimo nebesulaukė net vienuolika kloviniškių. Tai Pranas Žibas, Laisvydas Žibas, Vytautas Malinauskas, Natalija Meškuotytė, Pranas Gučius, Raimundas Vitas, Julija Žibaitė -Beinorienė, Alfonsas Motiejūnas, Juozas Eigėlis, Valerija Čiupinienė, Pranė Zarienė... Nuo prieš šešiolika metų vykusio pirmojo kaimo gyventojų susitikimo iki šių metų Klovinių kaimas neteko net 94 senųjų gyventojų. Išeidami iš šio pasaulio, visi jie su savimi išsinešė ir kaimo istorijos dalelę - savo dainuotas dainas, pasakojimus, iš senelių ir tėvų perimtas tradicijas, savo meiles ir sudėtingus gyvenimus, vertus storiausių knygų... Kaimo istorija besidominti ir kraštotyrinę medžiagą kruopščiai renkanti Elena Paškauskaitė-Norkūnienė spėjo užrašyti tik dalį pasakojimų, kuriuos prieš pora metų išleido atskiru Indrajos leidiniu. Tiems, kurie saugojo gimtąjį žodį Kaimo susitikimai - ne vien smagūs vakarojimai senojoje Paškauskų sodyboje, apsuptoje šimtamečių beržų šakų vainikais. Kasmet kalbama apie svarbias datas, prisimenami visiems žinomi žmonės ir įvykiai, pirmosios mokyklos bei pirmieji mokytojai. Šis kaimo susitikimas buvo skirtas lietuviškos spaudos atgavimo 100-osioms metinėms pažymėti. Tarp daugybės garsių Lietuvos knygnešių yra ir iš Klovinių kilusio Antano Zizo, gabenusio iš Rytprūsių uždraustą lietuvišką spaudą, pavardė. Muzikinę poetinę kompoziciją atliko pagyvenusių žmonių kolektyvas Radasta, kuriam jau dvidešimt metų vadovauja pagrindinė susitikimų iniciatorė Genovaitė Paškauskaitė. Eiles deklamavo jaunosios skaitovės Karolina, Viktorija, Raimonda, Renata ir Daivutė. Eiliuoti pasakojimai apie kaimą Elena Norkūnienė kloviniškiams pristatė Juozo Žibo knygelę Senasis Klovinių kaimas, kurioje sudėti eiliuoti pasakojimai apie Žaliąjį kalną, Pupalaiškę, Vartalių raistą ir Kartų kalną. J.Žibo kūrinys vertinga dovana visiems tėviškėnams, o ypač jaunajai kartai. Knygelės leidybą rėmė Utenos seniūnijos seniūnas Algirdas Žukas, asmeniškai finansavęs leidinį. Pasak A.Žuko, pažįstančio ir žinančio Klovinius ir jų žmones nuo 1968 metų, knyga atgaivina atmintį ir yra gražus paminklas kaimui bei jo žmonėms, nes akmenys sudyla ir sutrupa, o spausdintas žodis lieka daugeliui kartų. Pats J.Žibas susitikime nedalyvavo dėl prastos sveikatos, todėl jo vardu kalbėjo brolis Pranas. Atsiprašau už brolį, kurio šiandien nėra su mumis. Neatvykimo priežastis paprasta - senatvė, - kalbėjo jis. - Kreipiuosi į jaunimą, kviesdamas tęsti kaimo tradicijas ir saugoti senųjų žmonių atmintį. Moterys paskaitė J.Žibo eiliavimų, o Vanda Kviklytė - Deveikienė skyrė savo eilėraštį gimtinei... Laikas blukina atmintį ir gerus darbus ...Prieš mane pirmojo Klovinių susitikimo nuotrauka, daryta 1988 metais. Daugumos žmonių šių metų susitikimo nuotraukose jau nebėra. Nebėra ir niekados nebebus. Kaip ir takelių, kuriais jie vaikščiojo, kaip ir sodybų, senovinių klėčių ir klojimų, kvepiančių šienu ar linais... Tik atminimai ir dainos su mumis. Ir lyg pro rūką skambančios gegužinės Klovinių telėtnikuose, ir takeliai per kačpėdėlėmis geltonuojantį aredromą, ir geltoniu nubėgantys rugių laukai, ir graudulingai skambi plieno dalgių muzika, ir paprastų kaimo žmonių suvaidintos sudėtingiausios pjesės - Vienuolio Prieblandoje ar B. Dauguviečio Žaldokynė... Kol kas visa tai dar mūsų atmintyje, širdyse, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar po metų, kitų, o gal dešimtmečio visa neišnyks kaip tolimas sapnas. Utenos rajonas Autorės nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |