|
Į litvakų istoriją pažvelgus
Petras KATINAS
Rugpjūčio 23-29 dienomis Vilniuje vyko antrasis pasaulio litvakų, taip save vadina žydai išeiviai iš Lietuvos ir jų palikuonys, kongresas. Šiame straipsnyje neanalizuosime naujausios istorijos, hitlerinės ir stalininės okupacijų bei tragiško Lietuvos žydų likimo. Žydai, istoriko T.Narbuto ir kitų istorikų tvirtinimu, Lietuvoje atsirado dar XII amžiuje. Tą rodo ne tik istoriniai dokumentai, bet ir tai, kad XVII a. pabaigoje Eišiškių žydų kapinėse buvo rastas kapo akmuo, datuotas 1170 metais.
Tačiau daugiausia žydų atsikraustė į Lietuvą Vytauto laikais, nes, mirus karaliui Kazimierui, kuris buvo gana palankus žydams, prasidėjo žydų persekiojimai. O Vytauto tolerantiškumas ir kitų tautybių žmonių, taip pat ir žydų, globa labai greitai tapo žinomas visoje Europoje, ir žydai ėmė gausiai traukti į Lietuvą. Jų skaičiaus spartų didėjimą lėmė ir tai, kad jų bendruomenėje dėl patriachalinių papročių ir tikybos buvo atsispirta nutautėjimui.
Aišku, ir Lietuvoje (tiesa, daug mažiau nei Europoje) pasitaikydavo žydų skriaudimo atvejų, nes visos žmogiškosios ydos buvo priskiriamos žydams. Tačiau mūsų šalyje ir Vytauto Didžiojo laikais, ir vėliau žydai gyveno palyginti ramiai, o jų santykiai su vietiniais gyventojais buvo geri bei draugiški, netgi artimi ir širdingi. Apie tai ne kartą rašė Ignacas Kraševskis, Adomas Mickevičius ir kiti. Galima pridurti, kad ir tais laikais, ir vėliau žydai buvo labai prisirišę prie savo krašto, dabartine kalba šnekant, yra to krašto patriotai. Bent jau taip rašė istorikas Kirkovas, teigęs, jog daug žydų gyvena įvairiose pasaulio šalyse, bet Lietuvoje jie geresni, širdingesni ir netgi tauresni už kitus.
Kaip tvirtina istorikai, 1566 metais Lietuvoje buvo apie dešimt tūkstančių žydų. Jų skaičius dėl didelio gimstamumo sparčiai didėjo. Be to, karalius Zigmantas I leido išvarytiems iš Čekijos žydams apsigyventi karaliui priklausančiose žemėse Lietuvoje. Tai ir suprantama: karalius ir Didysis Lietuvos kunigaikštis gaudavo iš žydų nemažai pinigų, nes žydai, skirtingai nei prasilėbavę bajorai ir šlėktos, tvarkingai mokėjo mokesčius. O jeigu kas iš žydų jų nesumokėdavo, tai tokius sinagogoje rabinai net prakeikdavo.
1514 metais Zigmantas I paskyrė visų žydų bendruomenių vyriausiąjį žydą viršininką, kuriam buvo pavaldžios visos žydų bendruomenės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Žinoma ir to pirmojo viršininko pavardė. Tai Michelis Juozapaitis, turtingas Brastos pirklys. Jam buvo suteiktos didelės teisės teisti žydus, skirti ne tik pinigines, bet ir kalėjimo bausmes. Žinoma, M.Juozapaitis puikiai pasinaudojo savo viršininkavimo privalumais. Jis išpirko visas apskričių muitines ir smukles. Skolino pinigus netgi karaliaus dvarui, pirko dvarus, žemes, malūnus. Tai nieko stebėtina, kad jam ir jo broliui Abraomui buvo suteikti bajorų titulai.
Tačiau XVI amžiuje Lietuvoje ir Lenkijoje karaliaus valdžia vis silpnėjo ir prasidėjo Žečpospolitos valstybės griuvimas. Todėl žydams Lietuvoje prasidėjo tikras aukso amžius. Mat kilmingieji bajorai prekybą ir kitus verslus laikė žeminančiu užsiėmimu, o ekonominių reikalų visiškai neišmanė. Tačiau be galo mėgo prašmatnų gyvenimą. Todėl bajorai neteko ne tik politinių, bet ir ekonominių galių. Tuo puikiai pasinaudojo žydai, kurie labai pralobo bajorų sąskaita. Kaip rašė prof.V.Janulaitis savo knygoje Žydai Lietuvoje, Lietuvoje vietoj luomų atsirado trys tautybės: lenkų bajorai, žydai ir valstiečiai. Pasak prof. V.Janulaičio, aukštesnysis luomas buvo svetimos šalies (Lenkijos), o žydai buvo vieni iš tų galingųjų jėgų, kurios Lietuvos valstybę atvedė prie žlugimo, perėmę visą ekonomikos tvarkymą į savo rankas.
Pirmoji žydų bendruomenė (Hagala) įsikūrė Trakuose, ir 1387 metais Vytautas Didysis suteikė jai privilegiją. Nepaisant to, kad Vilniuje žydų bendruomenė susidarė tik XVI amžiuje, bet ji pasiekė, kad Vilnius taptų vienu didžiausiu žydų religiniu, kultūriniu ir tautiniu centru. Čia darbavosi daug išsilavinusių Talmudo žinovų, iš kurių garsiausi Sabatas Kohenas (1720-1797) ir Gaonas, kuris, išėjęs mokslus Vakarų Europos žydų ješibotuose (religinėse mokyklose), stengėsi išnaikinti sustabarėjusią žydų mokyklų kazuistiką ir suderinti religinį bei pasaulietinį mokymus. Vilnius buvo ir žydų literatūros centras. Čia gyveno ir kūrė poetai bei rašytojai Klečko, Finas, tėvas ir sūnus Lebenzonai, Gordonas, Cunzeris ir kt. O Vilniaus rabinų seminarija išleido žymius rašytojus visuomenininkus Levandą, Papierną, Kantorį. Beje, Vilniuje gimė ir pirmieji žydų rašytojai Lietuvos patriotai. Tai žymus žydų dainius poetas lyrikas Dovydas Einhornas, sukūręs poemą Lietuva. Apie meilę Lietuvai, tikėjimą jos prisikėlimu rašė ir kiti žydų rašytojai bei publicistai Urijus Kacenelenbogenas, Z.Šeejeris, Gardine gyvenęs L.Naidus.
Daug duomenų apie Vilniaus žydų bendruomenę pateikta 1930 metais Kaune išleistame leidinyje Vilnius ir Vilniaus kraštas. Jame rašoma, kad Vilniuje centrinis žydų švietimo komitetas turėjo šešias pradžios mokyklas su 52 skyriais, 83 mokytojais ir 1540 mokinių. Vilniaus krašte, okupacinės Lenkijos valdžios pavadintame Vilniaus vaivadija, veikė dar penkiolika mokyklų, kuriose mokėsi 1329 mokiniai.
Taip pat veikė nemažai žydų gimnazijų, mokytojų seminarija, religinių ir keletas amatų mokyklų. Žydų draugija menui remti įkūrė ir išlaikė Žydų muzikos institutą, kurį lankė apie 200 klausytojų. Vilniuje taip pat veikė dvi labai svarbios žydų institucijos, turėjusios reikšmės ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žydams. Tai Žydų mokslo institutas ir žydų Pen klubas. Minėtas institutas turėjo net 500 savo narių korespondentų visame pasaulyje. Jie buvo pasiskirstę į keturias sekcijas: filologijos, istorijos, ūkio ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Taip pat prie instituto buvo biblioteka su 25 tūkst. tomų vertingų veikalų, archyvas ir muziejus. Instituto veiklą prižiūrėjo kuratoriumas, kurio nariai buvo garsūs pasaulio mokslininkai Vienos psichoanalitikas Z.Froidas, prof.Dubnovas ir legendinis prof. A.Einšteinas.
Taigi Vilnius neatsitiktinai buvo vadinamas Vilniaus Jeruzale. Beje, žydai puikiai gyveno ir Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Čia jau 1920 metais veikė septynios pradžios mokyklos, vėliau išaugusios į gimnazijas. Be to, negalima pamiršti, kad prieškarinės Lietuvos valdžia labai palankiai žiūrėjo į žydus. Tą iliustruoja įdomus ir daug ką sakantis pavyzdys, kai, 1939 m. rugsėjo 1 d. Hitleriui užpuolus Lenkiją, į Lietuvą kartu su bėgančiais lenkų kariais atbėgo ir penkiolika tūkstančių Lenkijos žydų. Lietuva jiems bemat suteikė pabėgėlių statusą ir leido laisvai išvykti iš šalies, kur tik jie norėjo. Tai buvo, anot Adolfo Damušio, speciali privilegija, kurios kitos valstybės žydų bėgliams nesuteikė bijodamos užsitraukti Berlyno nemalonę.
Iš viso prieš bolševikinę 1940 metų birželio okupaciją Lietuvoje gyveno per 234 tūkst. žydų. Deja, dalis jų buvo labai aktyvūs kompartijos veikėjai, slaptai ir atvirai dirbę Maskvai ir rengę Lietuvos okupaciją. O tai, kad žydai sudarė absoliučią daugumą Lietuvos komunistų partijoje, pripažįsta netgi sovietinės enciklopedijos. Taigi ponui iš Jeruzalės Efraimui Zurofui, dabar paskelbusiam karą Lietuvos žydšaudžiams, privalu žinoti ir 1940-1941 metų įvykius ir kas tuomet darbavosi NKVD kabinetuose. Beje, E.Zurofas jau paskelbė, kad, sutvarkęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos žydšaudžius ir esesininkus, dabar pradeda operaciją Paskutinis šansas prieš Vengriją, Lenkiją ir Kroatiją. Pasirodo, ir ten daugybė žydšaudžių. Tik kažkodėl niekada nesigirdėjo iš zurofų ir vyzentalių nė žodelio užuojautos apie tuos komunizmo režimo nukankintus ir nužudytus milijonus žmonių tose valstybėse, kur ponas Efraimas ir kompanija tebeieško nesamų žmogžudžių.
© 2004 "XXI amžius"
|