Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bažnyčia susirūpinusi
dėl padėties Sudane

Darfūre – didžiausia humanitarinė krizė pasaulyje

Mindaugas BUIKA

Į Sudaną atvykęs JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas sveikinasi su Sudano prezidentu Omaru el Baširu

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas (kairėje) kalbasi su Darfūro pabėgėliais

Italijoje, prie Sicilijos, 37 afrikiečiams, kuriuos iš prakiurusios valties išgelbėjo vienas vokiečių laivas, leido išlipti Sicilijos uoste Porto Empedoklėje. Visi laivo „Cap Anamur“ išgelbėti vyrai, daugiausia pabėgėliai iš Sudano. Nuotraukoje - minėtieji afrikiečiai laukia išlaipinimo

Praėjusį trečiadienį publikuotas straipsnis („XXI amžiuje“, Nr.63) apie išplitusį skurdą pasaulyje neatsitiktinai buvo iliustruotas vaizdais iš Darfūro pabėgėlių gyvenimo: tarptautiniai ekspertai susidariusią padėtį šiame vakariniame Sudano regione įvardija kaip „didžiausią šių dienų humanitarinę krizę“. Bažnyčia taip pat labai susirūpinusi, kad dėl Sudano islamistinio režimo ir jo remiamų sukarintų būrių, vadinamųjų „džandžavidų“, etninio valymo veiksmų Darfūre per praėjusius pusantrų metų beveik 1,5 mln. žmonių tapo pabėgėliai, apie 200 tūkst. buvo priversti pasitraukti į kaimyninį Čadą ir gyvena baisiomis dykumos skurdo sąlygomis. Dėl vykstančių kovų, plėšikavimo, bado ir epidemijų regione prarasta 50 tūkst. civilių gyventojų, daugiausia mažamečių vaikų ir moterų, gyvybių. Nesiimant ryžtingų tarptautinių taikos atstatymo ir pabėgėlių sugrąžinimo akcijų, iki ateinančių metų pradžios Darfūre gali žūti dar apie 300 tūkst. žmonių.

„Pasaulis turi baigti tuščias kalbas apie Darfūro tragediją ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų užkirstas kelias tolesniam tūkstančių gyvybių praradimui“, – sakoma rugpjūčio 27 dieną paskelbtame Sudano katalikų vyskupų kreipimesi į tarptautinę bendruomenę. Ten vykstantį etninį valymą ganytojai pavadino „afrikiečių holokaustu“ ir pažymėjo, kad Jungtinės Tautos turi prisiimti visą atsakomybę dėl neatidėliotino įsikišimo ir paramos nutraukti smurtą. Rugpjūčio 30 dieną pasibaigė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ultimatumo terminas Sudano vyriausybei pradėti džandžavidų grupių nuginklavimą ir leisti regione dislokuoti taikos palaikymo dalinius.

JAV episkopatas pritaria diplomatinėms
priemonėms sprendžiant konfliktą

Savo laiške, rugpjūčio 20 dieną pasiųstame JAV valstybės sekretoriui Kolinui Pauelui, Jungtinių Valstijų katalikų episkopato Tarptautinės politikos komiteto pirmininkas Pensaholos ir Telahasio (Floridos valstija) vyskupas Džonas Rikardas rašė, kad Jungtinės Valstijos turi užimti savo, kaip pasaulinio lyderio, poziciją, kad būtų išvengta dar didesnio krizės Sudane pablogėjimo. Rugpjūčio pradžioje vyskupas Dž.Rikardas kartu su kitais JAV Katalikų Bažnyčios socialinių organizacijų atstovais buvo atvykęs į Sudaną, aplankė Darfūro pabėgėlių stovyklas, konsultavosi su vietiniais vyskupais, susitiko su Sudano vyriausybės pareigūnais ir aiškinosi susidariusią padėtį bei kaip tarptautinė bendruomenė galėtų atsiliepti į susidariusią krizę.

Vyskupas Dž.Rikardas laiške JAV valstybės sekretoriui teigia, kad vizitas jį įtikino, jog Sudano vyriausybė reaguoja tik į stiprų ir nuolatinį spaudimą bei perspėjimus dėl galimų sankcijų. Kitu atveju, režimas tik „duoda pažadus, tačiau iš to beveik jokių rezultatų“, pažymėjo vyskupas. Priminęs 50 tūkst. civilių gyventojų žūtį ir panašų likimą, gresiantį šimtams tūkstančių kitų, jis ragino Jungtinių Valstijų vyriausybę kartu su Europos šalimis ir Jungtinių Tautų Organizacija imtis tinkamai suderintų veiksmų teikiant humanitarinę paramą Darfūro pabėgėliams. Neseniai JAV Kongresas patvirtino 95 milijonų dolerių skyrimą skubiai humanitarinei pagalbai, ir prezidento Dž. Bušo administracija turi sudaryti atitinkamą planą, kaip panaudoti šias lėšas paramos operacijoms.

Laiške K.Pauelui vyskupas Dž.Rikardas taip pat rekomenduoja Jungtinėms Valstijoms artimai bendradarbiauti su JT Saugumo Taryba ir JT Žmogaus teisių komisija reikalaujant regione dislokuoti tarptautinius stebėtojus. JAV administracija galėtų paskirti savo specialų pasiuntinį Darfūro konfliktui spręsti diplomatinėmis priemonėmis ir taip šiam klausimui suteiktų ypatingą svorį savo užsienio politikoje.

Dėl spaudimo Chartumo režimui, kurio politiką vyskupas Dž.Rikardas įvardijo kaip „etninį valymą“ (tai yra regiono „arabizavimą“, iš jo išvarant vietinius gyventojus afrikiečius), tai Jungtinės Valstijos turi kategoriškai reikalauti, kad būtų nutraukti karo veiksmai prieš civilius objektus.

Kai kurie ekspertai Sudano vyriausybės veiksmus Darfūre įvardijo kaip vietinių gyventojų genocidą pačiomis brutaliausiomis priemonėmis. Neseniai konflikto apimtame regione apsilankęs vienas JAV kongresmenų interviu britų televizijai „BBC World“ taip nusakė ten vykdomo „valymo“ tvarką: iš pradžių afrikiečių kaimus bombarduoja Sudano karinių pajėgų lėktuvai; vėliau atskrenda sovietų gamybos sraigtasparniai (turbūt suremontuoti vienos liūdnai išgarsėjusios Lietuvos firmos, kuri šiam darbui buvo sudariusi sandėrį su Chartumu), iš kurių išblaškyti gyventojai apšaudomi automatiniais ginklais; po to ant arklių bei kupranugarių atjoja ginkluotų džandžavidų būriai, ir smurtas tęsiamas – žudoma, moterys prievartaujamos, plėšikaujama; pagaliau užpulti kaimai sudeginami ir paverčiami griuvėsiais, o likusieji gyvi žmonės išvaromi į dykumą, tuo pasmerkiant juos bado, troškulio ir ligų kančioms.

Iki pastarojo meto Sudanas kliudė tarptautinių humanitarinių organizacijų darbuotojams teikti paramą Darfūro pabėgėliams, pavyzdžiui, buvo neišduodamos atvykimo vizos. Todėl vyskupas Dž.Rikardas laiške valstybės sekretoriui K.Pauelui pabrėžė, kad Jungtinės Valstijos turi reikalauti, jog (Chartumo režimas nekliudytų tiekti humanitarinę paramą ir užtikrintų socialinių darbuotojų saugumą. JT Saugumo Taryba yra suteikusi Afrikos Sąjungai ypatingą mandatą taikiai išsprendžiant Darfūro konfliktą, tačiau JAV ir visa tarptautinė bendruomenė šiai organizacijai, kuriai dabar vadovauja Nigerija, turi suteikti logistinę, finansinę, politinę, o jeigu prireiktų, ir karinę paramą tai atsakingai misijai.

Vyskupas Dž.Rikardas neatmetė ir sankcijų taikymo galimybės, jeigu Sudano vadovai nesilaikytų tarptautinės bendruomenės iškeltų reikalavimų. Šios sankcijos turi būti aiškiai apibrėžtos ir nukreiptos prieš džandžavidų lyderius bei prieš tuos vyriausybės pareigūnus, kurie atsakingi už bendradarbiavimą su smurtaujančiomis grupėmis. Tarp galimų sankcijų laiške nurodoma galimybė suvaržyti minėtų asmenų keliones į užsienį, neišduodant vizų, taip pat valiutinių sąskaitų bankuose įšaldymą bei kapitalo investicijų nutraukimą Sudano pramonei. „JAV ir kitos šalys turi imtis (…) griežtų veiksmų, kad būtų užkirstas kelias tai besiplečiančiai žmogiškajai tradicijai ir moralinei krizei“, - pažymi Jungtinių Valstijų Katalikų Bažnyčios vyskupų tarptautinės politikos koordinatorius.

Popiežiaus taikos pastangos ir konkreti parama pabėgėliams

Taika Sudane labai susirūpinęs ir popiežius Jonas Paulius II, kurio specialus pasiuntinys Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas arkivyskupas Paulius Kordesas toje Rytų Afrikos šalyje lankėsi liepos 22-25 dienomis. Vizito metu jis susitiko su žymiais Katalikų Bažnyčios Sudane atstovais – sostinės Chartumo arkivyskupu kardinolu Subeiru Vaku ir apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu Dominyku Mamberčiu, aplankė pabėgėlių stovyklas, vietinių katalikiškų humanitarinių organizacijų vadovams perdavė Šventojo Tėvo piniginę auką, aptarė susidariusią padėtį su Sudano vyriausybės nariais. Sudane, turinčiame apie 28 milijonus gyventojų, 70 proc. jų yra musulmonai, 25 proc. išpažįsta vietines pagoniškas tikybas ir tik apie 5 proc. yra krikščionys, kurių trys ketvirtadaliai priklauso Katalikų Bažnyčiai.

Popiežiaus vardu Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Andželo Sodano minėto vizito proga pasiųstame laiške arkivyskupui P.Kordesui buvo perduoti Šventojo Tėvo sveikinimai Sudano katalikų bendruomenei ir visiems nepriteklių bei sunkumus kenčiantiems sudaniečiams, ypač Darfūro gyventojams, ir reiškiamas artumas, solidarumas bei maldos už kenčiančius pabėgėlius. Jonas Paulius II tikisi, kad jiems bus suteikta humanitarinė parama ir kad Sudano vadovai „kartu su tarptautine bendruomene intensyvins pastangas ieškant teisingo sprendimo“. Taip atsitiks, jeigu bus išgirstas ir pripažintas krizėje atsidūrusių pabėgėlių balsas, jų žmogiškosios teisės ir politinė bei religinė laisvės.

Pasibaisėjęs Darfūro pabėgėlių padėtimi ir prilyginęs ją prieš dešimt metų buvusiai Ruandos krizei, kai dėl pilietinių neramumų ir tarptautinės bendruomenės lėtos reakcijos žuvo beveik milijonas žmonių, arkivyskupas P.Kordesas pasidžiaugė, kad pasaulis pagaliau atkreipė dėmesį į tai, kas atsitiko Sudane. „Tie lyderiai, kurie turi įtakos tarptautinei politikai, pagaliau suvokė savo pareigą pažvelgti toliau už savo tiesioginių interesų“, - sakė jis. Pastarosiomis savaitėmis Darfūre lankėsi ir su Sudano valdžia dėl problemos sprendimo tarėsi Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas, JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Džekas Stro.

Kalbėdamas apie savo, kaip Popiežiaus pasiuntinio, misiją Sudane, arkivyskupas P.Kordesas aiškino, jog „Vatikanas nėra politinė jėga, tačiau turi svarbų moralinį autoritetą, ir jo įsikišimas gali leisti jautriau reaguoti į egzistuojančią problemą“. Be to, Bažnyčia per savo socialines organizacijas stengiasi suteikti konkrečią materialinę paramą. Yra iškeltas uždavinys – surinkti septyniolika milijonų dolerių maistui, medikamentams, drabužiams ir laikino būsto (daugiausia Darfūro pabėgėliai gyvena pigiose palapinėse) statybai. Pagrindinės Sudane dirbančios katalikiškos paramos organizacijos yra „Caritas Internationalis“ federacija, Jungtinių Valstijų „Catholic Relief Services“ ir Jėzuitų vienuolijos pabėgėlių tarnyba „Jesuit Refugee Service“. Šios katalikiškos organizacijos Darfūre bendradarbiauja su ekumeniniu paramos sąjūdžiu „Bažnyčių bendra akcija“, ypač skubiai pabėgėliams kuriant sveikatos apsaugos įstaigas bei reabilitacijos centrus.

Kai kurių šalių, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, katalikų episkopatai paskelbė specialias maldos dienas parapijose už kenčiančius, persekiojamus ir išnaudojamus žmones Sudane. Tomis dienomis siūloma taip pat surengti aukų rinkliavas, kuriomis būtų paremti Darfūro pabėgėliai. „Tiems žmonėms reikalingos mūsų maldos ir mūsų parama“, - pažymėjo JAV vyskupų konferencijos pirmininkas Belvilio (Ilinojaus valstija) vyskupas Viltonas Gregoris. Savo laiške šalies ordinarams pabėgėlių padėtį Sudane jis pavadino „siaubinga“, dėl kurios „mūsų broliai ir seserys patiria didžiulius kentėjimus“ ir tūkstančių jų gyvybėms iškilęs pavojus.

Pietų Sudane pasiektas taikos susitarimas

Svarbu pažymėti, kad Darfūro krizė visu aštrumu iškilo tuomet, kada, atrodo, yra užbaigiamas kitas konfliktas, Sudane sąlygojęs daugiau kaip 20 metų trunkantį – ilgiausią šių dienų istorijoje – pilietinį karą šalies pietuose tarp Chartumo islamistinio režimo karinių pajėgų ir afrikiečiams krikščionims bei animistams atstovaujančios sukilėlių grupės, save vadinančios Sudano liaudies išsivadavimo judėjimo armija (SPLM/A). Gegužės pabaigoje Kenijoje, tarpininkaujant JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Norvegijos derybininkams, buvo pasirašyta taikos sutartis tarp SPLM/A legendinio lyderio Džono Garango ir Sudano prezidento generolo Omaro al Baširo atstovų, kuri sąlyginai užbaigė kovos, dėl kurių, kaip manoma, žuvo daugiau kaip du milijonai taikių gyventojų ir apie keturi milijonai yra tapę pabėgėliais, gyvenančiais stovyklose pačiame Sudane arba kaimyninėse šalyse.

Šis pilietinis konfliktas buvo kilęs 1983 metais, kai tuometis Sudano prezidentas Gafaras Nimeiris visoje šalyje įvedė privalomą, islamo religija grindžiamą, vadinamąją šariato teisinę tvarką. Kovos dar labiau paaštrėjo, kai 1989 metais, įvykdęs perversmą, į valdžią atėjo dabartinis Sudano prezidentas O. al Baširas ir pradėjo aktyvią islamizacijos politiką šalies pietuose. Tuo tarpu pagal pasirašytą taikos susitarimą šariatas galioja tik šalies šiaurinėje dalyje, kur susitelkę gyventojai musulmonai. Islamo teisė liko ir Sudano sostinėje Chartume, tačiau miesto gyventojai nemusulmonai jai neturi būti pavaldūs ir negali būti baudžiami tokiomis šariato numatytomis radikaliomis bausmėmis, kaip rankos amputacija už vagystę arba užmėtymas akmenimis dėl nustatytos santuokinės neištikimybės.

Susitarimas taip pat numato, kad ateinančių šešerių metų laikotarpiu Sudane bus surengti nacionaliniai rinkimai, įskaitant referendumą šalies pietuose, kuris turėtų apspręsti, ar tas ginčytinas regionas liks Sudano dalimi, ar įgys nepriklausomybę. Taip pat svarbu pabrėžti, kad Naivašos taikos sutartis – pavadinta pagal miestą Kenijoje, kur ji buvo pasirašyta, – konstatuoja, jog pelnas iš naftos verslovių, kurios kaip tik sutelktos Sudano pietuose, bus lygiai pasidalijamas tarp Chartumo centrinės vyriausybės ir pietinio regiono administracijos. „Pastarasis susitarimas tarp Chartumo vyriausybės ir Sudano liaudies išsivadavimo judėjimo sukilėlių atvėrė geras galimybes taikai ir pažangai visoje šalyje“, - konstatavo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas A.Sodanas minėtame laiške Popiežiaus pasiutiniui su taikos misija Sudane arkivyskupui P.Kordesui.

Panašaus taikos sprendimo paiešką skatina ir tai, kad Darfūre taip pat atrasti dideli naftos bei kitų gamtos turtų ištekliai, kurių eksploatavimas padėtų sparčiau vystytis iki šiol atsilikusiam ir apleistam regionui. Tuo labiau kad Darfūre neegzistuoja „islamizacijos“ problemos, nes didžioji dauguma iš penkių-septynių milijonų vietos gyventojų yra musulmonai. (Iki XX a. pradžios egzistavo savarankiškas Darfūro sultonatas, kuris po atkaklaus karinio pasipriešinimo anglams 1916 metais buvo įtrauktas į Didžiosios Britanijos valdytą Sudaną, valstybinę nepriklausomybę paskelbusį 1956 metais.) Kita vertus, Darfūre yra stipri sandūra tarp klajoklių arabų, turinčių tamprius ryšius su Chartumo karine nomenklatūra, ir vietinių fūrų, masalitų bei sagavų afrikietiškų genčių, daugiausia užsiimančių sėslia žemdirbyste.

Beje, pasidalijimas į „arabus“ ir „afrikiečius“, kuris Darfūro regione yra įgijęs didelės politinės reikšmės, išoriniais bruožais Sudane nėra ryškus. Šios šalies „arabai“ savo fiziniais duomenimis, tamsia odos spalva niekuo nesiskiria nuo afrikiečių. Paprasčiausiai, bėgant amžiams, dėl islamo ekspansijos dalis Nilo slėnyje gyvenančių afrikiečių genčių perėmė arabų kultūrą bei kalbą ir tapo „arabais“. Kitos - „nearabų“ - gentys išlaikė savo tradicijas ir kalbas, o dalis jų buvo misionierių pakrikštyti. Iš viso didžiuliame Sudano valstybės plote – 2,5 milijono kvadratinių kilometrų, tai yra beveik kaip visa Vakarų Europa – priskaičiuojama daugiau kaip 400 gentinių kalbų ir tarmių. Tačiau šios šalies valstybinė kalba yra arabų, kurią moka dauguma sudaniečių.

EPA-ELTA nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"