Kad būtume žodine gaida vienas kitam
IX tarptautiniam Pažaislio muzikos festivaliui pasibaigus
|
Iš kairės: Armėnijos tenoras
Gehamas Grigorianas
ir jo duktė Asmik Grigorian.
Dešinėje prof. Petras Bingelis
Ričardo Šaknio nuotrauka
|
Labai greitai prabėgo vasara ir nuskambėjo baigiamasis IX tarptautinio Pažaislio muzikos festivalio akordas. Rugpjūčio 29 dienos vakaras, sekmadienis. Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno šventorius užtvindytas klasikinės muzikos gerbėjų. Šiltas, saulėtas vakaro oras, kaip reta, sudarė puikias sąlygas koncertui išklausyti, pajusti magiškąją muzikos, dainos galią, katarsį.
Festivalio uždarymo proga jo organizatorius sveikino Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius, Lietuvos Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Česlovas Juršėnas. Ypač jautriai į visus kreipėsi Šv.Kazimiero kongregacijos vienuolė Julita, kuri sakė: Baigiasi IX Pažaislio muzikos festivalis. Mes esame festivalio augintiniai. Priartėjo šio festivalio išvakarės. Kiekvienas festivalis, kiekvienas jubiliejus atsineša savo įsipareigojimus ar tapome dvasingesni? Kiek daug mums reikia stengtis, kiek dar daug nusivylimų, pralaimėjimų, įskaudinimų. Lietuvai dar labai skauda. Ir kad Lietuva neišsižudytų, neišsišaudytų ir nepatirtų pramoginio biznio šou. Pajuskime būtinybę visi susijungti Marijos aplankymo dieną maldaujant Lietuvai Kyrie eleison! Ir melskime, kad būtume žodine gaida vienas kitam, Lietuvai ir visam pasauliui. Tebūna malonus maldų malonių dangus, eikime į darbą, tebūnie taip!.
Į festivalio baigiamąjį koncertą atvyko Lietuvos operos primadona Irena Milkevičiūtė (sopranas), garsus Armėnijos tenoras Gehamas Grigorianas ir jų duktė Asmik Grigorian . Skambėjo operų ir operečių populiarios arijos ir duetai. Dainavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas prof. Petras Bingelis), grojo Pažaislio festivalio simfoninis orkestras. Dirigavo maestro prof. P.Bingelis.
Ilgai netilo audringi žiūrovų plojimai, vėl priversdami artistus grįžti į sceną
Po baigiamojo festivalio uždarymo prof. P.Bingelis sakė, kad po ilgų laukimo metų mūsų valstybė vėl įsiliejo į Europos tautų šeimą. Šalia oficialių ES kalbų, egzistuoja ir kita muzikos kalba, kuri, ko gero, yra viena universaliausių ir geriausiai suprantamų kalbų visame pasaulyje. Muzikos stebuklas, šviesus, įspūdingas, gimsta mūsų visų akivaizdoje.
Festivalio koordinatorius Justinas Krėpšta džiaugėsi: Įspūdingas baigiamasis akordas dar kartą pabrėžia, kad IX Pažaislio festivaliui, jau žinomam pasaulyje, ypatingos reklamos nereikia. Šiemet daugelyje Kauno apskrities bažnyčių skambėjo tobula klasikinė muzika sielų atgaivai. Viskas vyko nemokamai, kad atokiau gyvenantys žmonės turėtų galimybių (ir jų turėjo) pajusti tą milžinišką muzikos jėgą, turtinančią žmogaus sielą, brandinančią taurią asmenybę.
Pažaislio bažnyčios varpų dūžiai skelbė festivalio pabaigą.
Tad iki susitikimo dešimtajame, jau jubiliejiniame, šio festivalio
renginyje!
Įžymus Armėnijos dainininkas, Jerevano nacionalinio
operos teatro meno vadovas, plačiai žinomas
Europoje tenoras Gehamas Grigorianas
atsakė į kelis XXI amžiaus klausimus.
Armėnija pirmoji Europoje priėmė krikščionybę. 301 metais
karalius Dovydas su savo dvariškiais apsikrikštijo. Senosios Armėnijos
kultūra buvo labai aukšto lygio, turėjo savo raštą, buvo garsi poetais,
dainininkais, architektūra, ypač bažnytine. Armėnų tauta patyrė
didžiulius išbandymus, bet liko ištikima savo kultūrai, ją puoselėja
ir šiandien. Koks jūsų kelias į dainavimo meną?
Jau vaikystėje pamilau dainavimą. Iš pradžių pradėjau groti smuiku. Dažnai lankiau operos teatrą. Mano mokytojas buvo vienas geriausių Armėnijos smuikininkų. Apie tai jau daug rašyta ir kalbėta Lietuvoje. Vėliau aš mokiausi choro dirigavimo ir dainavimo meno.
Koks buvo pirmas vaidmuo Armėnijos nacionalinėje operoje?
Pirmasis vaidmuo, kurį atlikau operoje Liučija de Lamurmur 1975 metais, buvo Edgaro partija. Iki tol jau dainavau solinių koncertų partijas, todėl manau, jog savo, kaip dainininko, kelią pradėjau dar 1971 metais. Daug dainavau Italijoje, teko dainuoti garsioje Milano La Skala operos teatro scenoje. Nemažai metų, dar sovietmečiu, esu dainavęs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, atlikęs labai daug vaidmenų, vieną jų Vytauto Klovos operoje Pilėnai dainavau lietuvių kalba. Dabar esu Armėnijos nacionalinės operos teatro meno vadovas. Tenka dažnai dainuoti Europos valstybių operos teatrų scenose Švedijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje ir kitur. Neseniai, kaip režisierius, pastačiau spektaklį Anuš san, pastatėme naują Traviatos sceninį variantą, statome P.Čaikovskio Jolantą. Krikščionybės Armėnijoje priėmimo jubiliejui sukūrėme puikų kūrinį baletą Tortak. Labai trokštu statyti armėnų operas, nes, išskyrus mus, vargu ar kas jas statys svetur. Tam reikalingos lėšos, rėmėjai.
Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos krikščionims, klasikinės
muzikos mylėtojams ir katalikiškojo laikraščio XXI amžius skaitytojams?
Labai džiugu, kad klasikinės muzikos mylėtojų gretos ne sumažėjo, o atvirkščiai, net padidėjo, nes Pažaislio muzikos festivalio baigiamajame koncerte dalyvavo labai daug žmonių, kurie užtvindė visą šio vienuolyno-bažnyčios šventorių. Esu įsitikinęs, kad klasikinės muzikos mylėtojų kasmet daugės, festivalyje atliekamų kūrinių repertuaras pasipildys naujais kūriniais, naujais atlikėjais. Lietuvių atlikėjai yra žinomi Europoje. Katalikiškojo laikraščio XXI amžius skaitytojams linkiu dvasinės stiprybės ir suprasti, kad labiausiai žmones suartina kultūra ir menas. Pasaulinio lygio menas neturi pilietybės tai visos žmonijos nuosavybė, pasididžiavimas. Visur ir visada reikia išlikti žmogumi elgtis taip, kaip mums nurodo Viešpats.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius"
|