|
Emilija pliaterytė pasirodė pačiu laiku
Knygos autorė Emilija Liegutė surinko gausią medžiagą apie 1831 metų sukilimo heroję grafaitę Emiliją Pliaterytę ir papildė savo pasakojimą taip, kaip jai diktavo žinios, nuojauta, vaizduotė (218 p.). Apie tai kalba pati rašytoja. Skorpionas zodiako ženklas, lėmęs grafaitei sudėtingą ir tragišką likimą. Meniškos sielos, savigraužos kankinamų, nuolatos savimi nepatenkintų žmonių lemties ženklas. Jie trokšta žygdarbių, išskirtinio dėmesio. (...) tačiau gal šis egocentrizmas ir yra varomoji jėga, skatinanti skorpionus įprasminti save? Gal nepasitenkinimas pilka kasdienybe verčia siekti aukštų idealų? O gal kilni misija duodama iš aukščiau? Kaip protestas prieš blogį už laisvę ir žmoniškumą? Galbūt visa tai iš Dievo, iš pačios Visatos?.. (9 p.) Ši citata apysakos pradžioje parodo išankstinį autorės nusiteikimą nupiešti neeilinės asmenybės portretą.
E.Liegutė kelia sau nelengvą uždavinį pavaizduoti knygos heroję bręstančio sukilimo sąlygomis. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva atitenka Rusijai, išskyrus Sūduvos kraštą, kurį prisijungia Prūsija. Sukilėliai, siekiantys nusimesti okupacijos jungą ir atgauti laisvę, niekada nestokoja idealizmo. Autorė sutelkia dėmesį į Lietuvą. Ji nesiima nagrinėti, kodėl ir kokiu būdu didelė ir galinga Europos vidurio valstybė nepajėgė apginti savo laisvės, savo žemių ir tapo lengvu stipresnių kaimynių grobiu. Ši tema verta naujo ir gilaus nušvietimo. Istorija yra tokia, kokia yra. Jos nereikia nei gėdytis, nei mėginti ją dailinti.
Pasimokyti iš jos verta ir lietuviams, ir lenkams. Juo labiau kad išgyvename lūžio metą visai Vidurio Europai. Atsiranda visiškai naujos valstybių sambūvio sąlygos, kurias apibrėžia NATO ir Europos Sąjunga. Štai kodėl grafaitės E.Pliaterytės gyvenimo ir kovų istorija mūsų epochoje, be istorinio skambesio, įgauna ir nūdienos aktualių akcentų.
Pirmiausia Rusijos imperinės politikos tikslai nepasikeitė. Lietuva turi priklausyti Rusijai, nes ji nuo amžių rusų žemė (rus. iskonno russkaja zemlia). Gali keistis tik imperijos pavadinimas ir valdovo titulas caras, generalinis kompartijos sekretorius, prezidentas, o politikos tikslai buvo ir išliko iki mūsų dienų tokie patys. Antra, nenuostabu, kad ištisus metus trukusi sumaištis mūsų valstybėje buvo būtent tos pačios imperinės politikos plataus masto provokacija.
Autorė nuodugniai išstudijavo grafų Pliaterių genealogiją. Tiesą sakant, giminės genealoginis medis labai palengvintų knygos skaitymą. Grafaitė Emilija savo bendraamžiui baudžiauninkui Antanukui, papriekaištavusiam, kodėl ji Lietuvoje kalbanti lenkiškai, atsakė: Aš lenkaitė, lietuviškai kalba tik chlopai (53 p). Vėliau, paklaususi guvernanto: Pone Volfai, aš lietuvė ar lenkė?, pati sau atsako: Natione polonus, gente Lituanus (lot. lenkų tautybės, lietuvių kilmės, 77 p.).
Tą patį klausimą apie tautybę ir tėvynę ji uždavė savo globėjai baronienei ir išgirdo tiesų atsakymą: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė! Štai kas tavo, ir mano, ir visos garbingos Pliaterių giminės tėvynė. Ir tada Emilytė pati sau sumurma: Vadinasi, lietuvaitė... (102 p.). Lietuvybės temą autorė plėtoja per visą apysaką. Štai Vilniuje Emilijos pusbrolis Cezaris atsiveda į svečius pas grafaitę draugų: kalbininką, istoriką, muzikantą ir tapytoją Juzefą Ignacą Kraševskį, mediką, etnografą, literatą Liudviką Jucevičių, dar du giminaičius iš Pliaterių giminės Jurgį ir Vladislovą. Pobūvio dalyviai iš pradžių kalbasi lietuviškai. Jei kas ištaria žodį netaisyklingai, tai Liudvikas pataiso. Šios detalės labai vaizdžiai parodo to meto jaunuomenės savimonę. DLK dvasia buvo gyva.
Jaunoji grafaitė anksti pajuto teisingumo poreikį. Ją sukrėtė rekrūtų sunki dalia ir baudžiauninkų padėtis, kai jie buvo perkami ar perleidžiami kitam dvarininkui pagal kvitą kaip gyvuliai (65 p.). Emilija anksti pajuto, kad turi gyventi dėl kilnesnio tikslo, kad peteliškės gyvenimas ne jai... ( 131 p.). Noriai stoja į broliją Trys kurmiai , kurios tikrasis pavadinimas Laisvė ar mirtis, o vėliau tampa ryšininke tarp Dinaburgo kariškių ir Vilniaus revoliucionierių. Grafaitė E.Pliaterytė bręsta ugdoma Adomo Mickevičiaus idėjų. Jos keliai pinasi su kitomis to meto iškiliomis asmenybėmis: poetu Julijumi Slovackiu, kompozitoriumi ir pianistu Frederiku Šopenu. Dėl sausros nederliaus metai. Trūksta duonos. Žandarų savivalė darosi nepakenčiama. 1830 metų pabaigoje jaunieji patriotai nekantriai laukia sukilimo pradžios.
Apysakoje plačiai pavaizduotas to meto aukštuomenės gyvenimas, jo nedailinant. Grafaitė patyrė jaudinančią, romantišką meilės istoriją, kuri, deja, neturėjo laimingos pabaigos, ir senyvo generolo nepasisekusias piršlybas. Autorė vaizdingai piešia bajorų ir kaimiečių gyvenimo vaizdus, psichologiškai pagrįsdama apysakos pagrindinės herojės patirtus išgyvenimus ir apsisprendimus. Prasidėjus sukilimui Emilija suvokia, kad jai tenka Žanos dArk vaidmuo Lietuvoje. 1831 m. kovo 29 d. Dusetų bažnyčios šventoriuje, jau nusikirpusi plaukus ir vilkėdama vyriškus drabužius, E.Pliaterytė lietuviškai prabilo į baudžiauninkų būrį: Laikas atėjo, idant būtumėte tikrai valnais.... Prasideda sukilėlių kapitonės Emilijos kovų ir sunkios ligos laikotarpis. Knygos autorė kovų aprašymams skiria žymiai mažiau dėmesio nei Emilijos brendimo periodui. Matyt, taip buvo sumanyta knyga, o gal ir medžiagos stokota. Bet tai nemenkina apysakos vertės.
E.Liegutės knyga pasirodė labai laiku. Juk ir E.Pliaterytės vadovaujami 1831 metų ir kunigo Antano Mackevičiaus 1864 metų sukilėliai, 1918-ųjų Nepriklausomybės kovų savanoriai, 1941-ųjų birželio sukilėliai, 1944-1953 metų laisvės kovotojai ir 1988-1990 metų sąjūdininkai grūmėsi su tuo pačiu Lietuvos valstybingumo neigėju. Rusijos imperinės politikos tikslai jau keletą šimtmečių tokie patys Lietuva, o plačiau imant, visos trys Baltijos šalys yra teisėtas, tačiau laikinai iš nagų ištrūkęs grobis. Ir lygiai taip pat lietuvių tautos siekis visais įmanomais būdais išsivaduoti ir atkovoti laisvę buvo ir išliko nekintamas.
E.Pliaterytės apsisprendimas tęsti kovą, suvokus, kad sukilimas pralaimėtas, buvo begalę kartų pakartotas Lietuvos partizanų. Visų laikų kovotojų tragizmą geriausiai išreiškia 1941 metų birželio sukilėlių vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio jau sakraliniu tapęs lakoniškas, bet talpus konstatavimas vienui vieni. XIX ir XX amžių sukilėliai, partizanai negavo jokios juntamos paramos iš šalies. Jie visada kovojo vienui vieni, suvokdami tokios kovos būtinumą ir jos išskirtinę reikšmę ateičiai. Sukilėlių kovos ir aukos nenuėjo veltui. Režisieriaus Jono Vaitkaus to paties pavadinimo filmas sukilėlių ir partizanų kovų tragizmą ir herojiškumą atskleidžia visa skale. Dauguma mūsų šalies piliečių yra vienaip ar kitaip dalyvavę pasipriešinime, Sąjūdyje, kiti tų įvykių liudytojai. Kovų perimamumo vaisiai akivaizdūs Lietuva tapo Šiaurės Atlanto Aljanso ir Europos Sąjungos nare.
E. Liegutės apysaka puikus pilietiškumo pavyzdys, paneigiantis nūnai populiarinamą teiginį, neva patriotizmas ir menas prasilenkiantys dalykai.
Apysaka Emilija Pliaterytė puikiai paryškina dar du nepaprastai reikšmingus tėvynės istorijos faktus. Nutautinimo politika buvo vykdoma brutaliai ir visais būdais. Šįmet sukako 140 metų, kai Rusijos imperijos valdžia buvo kategoriškai uždraudusi minėti Lietuvos vardą ir visose valdžios įstaigose kalbėti lietuviškai. Gegužės pradžioje minėjome ir spaudos draudimo panaikinimo šimtmetį. Tai taip pat tos pačios imperinės politikos padariniai ir mūsų tautos pergalės.
Knygos apipavidalinimas iš tiesų bajoriškai puošnus ir skoningas. Autorė išmaningai parinko iliustracijas ir autentiškų tekstų faksimiles, atspindinčias to meto visuomenės gyvenimą. Deja, šie tekstai tėra tik knygos puošmena. Skaitytojui, kuris dėmesingai skaito knygą, seka aprašomus įvykius ir randa neišverstus sunkiai įskaitomus dokumentus, o tuo labiau ir pačios E.Pliaterytės ranka rašytus (193 p.), teisėtai smalsauja, norėdamas žinoti jų turinį.
Apysaka apie sukilėlių vadę yra puiki dovana jaunimui, taip pat ir plačiajai visuomenei.
Edmundas SIMANAITIS
© 2004 "XXI amžius"
|