|
Reikia atkurti teisingumą
Šiemet sukanka 85 metai, kai Lenkija pirmą kartą okupavo
Rytų Lietuvą ir Kaune buvo sužlugdytas POW sąmokslas prijungti visą
Lietuvą prie Lenkijos (Seinų krašte jis pavyko); 65 metai, kai ilgaamžė
istorinė sostinė Vilnius ir trečdalis jo krašto teisėtai ir džiaugsmingai
grįžo Lietuvai. Bet Lietuvos Vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos
atstovai mini ne šias datas. Jie verčia Lietuvos vietinę rinktinę
susitaikyti su Armija krajova.
Parengtas Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) ir Armijos krajovos (AK) susitaikymo deklaracijos projektas, kurį spaudžiama pasirašyti dar šiemet. Preliudija tam būtų rugsėjo 3 ir 4 dienomis vyksianti tarptautinė mokslinė konferencija Krašto apsaugos ministerijoje.
Susitaikymo deklaracijos projekte maža teisingų sakinių. Jo pradžioje teigiama, kad istorija jau išsprendė teritorinius mūsų valstybių klausimus, dėl ko mes vieni prieš kitus kovojome. Bet Mūrinė Ašmena, Ašmena, Graužiškės, Alšėnai, Krėva, Žiuprėnai ir kitos etninės lietuvių žemės, kur buvo dislokuoti 301-asis ir 308-asis LVR batalionai ir kur jie praliejo daugiausia savo kraujo, liko už dabartinės Lietuvos valstybės sienos. Be to, LVR tikslas buvo ne spręsti teritorinius klausimus, o palaikyti tvarką ir ginti vietinius gyventojus nuo genocidą vykdžiusių sovietų ir lenkų partizanų. LVR kariai tvirtai laikėsi savo vado generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.8, kuriame raginama būti visų dorų krašto piliečių, neatsižvelgiant kuria kalba jis kalba, gynėju.
Deklaracijos projekte apgailestaujama, kad mūsų nesantaikos ir ginkluotų susirėmimų metu nukentėjo civiliai žmonės. Bet LR Generalinė prokuratūra nustatė, kad Armijos krajovos partizanų daliniai, nepripažindami Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai 1939 metais, vykdė Lietuvos gyventojų genocidą, t.y. terorizavo, plėšė, žudė civilius lietuvių, žydų, rusų tautybės Lietuvos gyventojus. Jeigu prie tokių veiksmų prisidėjo ir kai kurie LVR kariai, jiems turi būti panaikintas Lietuvos laisvės kovų dalyvio statusas.
Deklaracijoje žadama lietuvių ir lenkų žiniasklaidoje vengti priešiškų pareiškimų. Bet didžioji lenkų spaudos dalis neteisingai rašė, rašo ir rašys, kad LVR yra nacių kolaborantai, civilių gyventojų plėšikai, žudikai, ir tai ne paneigiama net šioje deklaracijoje. Taip rašo AK klubo vadovas Jaroslavas Volkonovskis. Lenkų sąjungos Lietuvoje veikėjas Henrikas Mažul lenkų partijos remiamame leidinyje Vilniaus krašto laikraštis skelbia: Jei Lietuvos valstybė, neseniai pagerbusi Povilą Plechavičių bei kelis Vietinės rinktinės karius aukštais apdovanojimais ir atidengusi Paneriuose paminklą 86 vokiečių sušaudytiems buvusiems jų parankiniams plechavičiukams atminti, prisiima visą atsakomybę už šiuos niekšingus darbus tai ar nereikėtų jausti moralinės pareigos atitaisyti civiliams gyventojams skriaudų, kurias padarė su vokiečiais kolaboravusios Lietuvos policijos kariuomenės formuotės? (Vilniaus krašto laikraštis, 2004 07 29 08 04) .
Būtina nutraukti spaudimą LVR pasirašyti AK reikalingą deklaraciją. Tos deklaracijos pasirašymas pažeistų Lietuvos Respublikos įstatymus, politikos tęstinumą, Valstybinės komisijos Armijos krajovos veiklai įvertinti išvadas, trukdytų Generalinei prokuratūrai baigti AK bylos tyrimą.
Jei pasirašančioms šalims būtų priimtina, siūlyčiau tokį Deklaracijos tekstą:
Lietuvos vietinė rinktinė (LVR) buvo atsikurianti Lietuvos Respublikos kariuomenė okupacijos sąlygomis, Armija krajova (AK) Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi partizanų armija.
LVR veikė tik lietuvių etninėse žemėse ir 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Rusijos ir kitomis sutartimis pripažintoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o AK Lenkijos valstybėje, Lietuvos Respublikoje bei dabartinėje Gudijoje.
LVR palaikė savo valstybėje tvarką, gynė nuo sovietų ir lenkų partizanų civilius gyventojus, rengėsi atkurti Lietuvos Respubliką. AK Vilniaus apygardos 3-ioji, 5-oji ir kitos brigados, nepripažindamos ilgaamžės istorinės sostinės Vilniaus ir jo krašto Lietuvai, vykdė Lietuvos gyventojų genocidą, t.y. terorizavo, plėšė, žudė civilius lietuvių, žydų, rusų tautybės Lietuvos gyventojus, draudė viešai kalbėti lietuviškai, tikėdamiesi, kad po Antrojo pasaulinio karo šie veiksmai ir jų rezultatai padės Lenkijai reokupuoti Rytų Lietuvą.
AK apgailestauja dėl šių veiksmų ir kreipiasi į Lenkijos Respublikos Vyriausybę, siūlydama dėl 1919-1939 metų Rytų Lietuvos okupacijos ir tolesnių AK veiksmų atsiprašyti Lietuvos gyventojų, kompensuoti jų nuostolius ir nutraukti Lenkijos skverbimąsi į 1919-1939 metais Lenkijos okupuotą Lietuvos dalį, nutraukti Suvalkų krašto lietuvių kultūrinį genocidą jų etninėse žemėse, 1919 metais užimtose Lenkijos.
AK nurodys Eitminiškių kunigo Ambraziejaus Jakavonio, kitų AK aukų kapus, Lietuvos ir Baltarusijos Respublikų generalinėms prokuratūroms pateiks likusių gyvų Dubingių krašto, Vilniaus krašto gyventojų žudikų adresus ir niekada neprašys jiems mokėti valstybinės pensijos, statyti paminklų, registruoti AK veteranų organizacijas, tarpininkaus, kad Lenkijos Respublikos Vyriausybė panaikintų jiems neteisėtai suteiktus apdovanojimus.
LVR labai apgailestauja dėl maždaug dešimties civilių gyventojų žūties mūšio metu su AK dabartinėje Baltarusijos teritorijoje ir prašo išsamiai šiuos reikalus ištirti, kompensuoti teisiškai įrodytus nuostolius.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentus prašome sudaryti komisiją Lenkijos okupacijai Lietuvoje įvertinti.
Taip būtų baigtas ilgametis Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, katalikiškų lietuvių ir lenkų tautų trintis ir atkuriami tikrai draugiški valstybių santykiai ir bendradarbiavimas.
Kazimieras GARŠVA,
humanitarinių mokslų daktaras
© 2004 "XXI amžius"
|