Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Atsiprašyti yra garbinga

Ir krikščionys turi vertinti Armijos krajovos
veiklą Lietuvoje

Paminklas Vietinės rintinės kariams atminti Panerių memoriale. Čia 1944 m. gegužės mėnesį vokiečiai sušaudė 86 Vietinės rinktinės narius už tai, kad jie atsisakė tarnauti Vermachtui Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Armijos krajovos (AK) veiklos Lietuvoje ištakos yra Pilsudskio-Želigovskio 1920 metų agresija ir Vilniaus užgrobimas. Labai reikšmingas dar 1989 metais paskelbtas Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus raginimas kasmet, minint „Vilniaus dieną“ (spalio mėnesį), po šv. Mišių eiti į Rasų kapines pagerbti nuo Pilsudskio-Želigovskio agresijos 1920 metais ir vėliau žuvusių Vilniaus gynėjų ir tautos šviesuolių.

Iki šiol Rytų Lietuvos ir sostinės Vilniaus užgrobimas (1920-1939) ir skaudžios to pasekmės tarpvalstybiniu lygiu yra neįvertinti (Lenkijoje sakoma - užmirškime praeitį). Šią okupaciją, o taip pat AK vykdytas žudynes ir kitas piktadarybes ypač svarbu (tiesiog būtina) įvertinti krikščionišku požiūriu, t.y. vadovaujantis Šventojo Rašto – tiksliau, Evangelijos vertybėmis ir Dievo įsakymais. Juk Lietuva ir Lenkija yra katalikiški kraštai. Suprantama, kalbėti, pripažinti nuodėmes nemalonu. Tačiau kur kas blogiau kaltiems ir nuodėmėse pasilikti. Kaip žinoma, laisvai neišpažintos nuodėmės neatleidžiamos. To pasekmė – neatleidžiamos ir vėlesnės nuodėmės, nors būtų ir išpažintos. O Pilsudskio–Želigovskio agresija yra tokia nuodėmė. Todėl ir pasekmės tokios tragiškos, o blogis daromas toliau. To pavyzdys – AK nusikaltimai Lietuvoje.

Įžvalgesnių politikų ir istorikų nuomone, Molotovo-Ribentropo pakto galėjo nebūti, jeigu Lenkija ir Baltijos valstybės būtų turėjusios bendrą gynybos frontą.

1995 m. spalio 5 d. popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad „Antrasis pasaulinis karas kilo dėl tautų teisių pažeidimų“. Šventasis Tėvas paminėjo Baltijos šalis, Baltarusiją, Ukrainą. Žinoma, kad nuo fašizmo ir komunizmo žiauriai nukentėjo Lenkija ir lenkų tauta. Bet ar tai nebuvo pasekmė už Rytų Lietuvos, Vakarų Baltarusijos bei Ukrainos kraštų engimą po 1920 metų okupacijos? Reikalinga, kad istorikai ir kitų sričių specialistai šias aktualijas išsamiau panagrinėtų.

Įžymus lenkų istorikas A.Garlickis pažymi, kad Želigovskis įvykdė J.Pilsudskio inspiruojamą agresiją ir lenkai vieną kartą tai turi pripažinti (savaitraštis „Polityka“).

Stebina, kad nesimokoma iš praeities klaidų ir nuodėmių svarstant AK veiklą Lietuvoje. Todėl vėl galimos skaudžios pasekmės bei nelaimės. Tai tarsi užburtas ratas.

AK Lietuvoje kruvinu būdu vykdė etninį valymą. Nužudė keturis tūkstančius civilių žmonių, penkis šimtus vietinės rinktinės karių ir policininkų (kun. A.Jakavonis nužudytas 1944 metais per Velykas, kūnas įmestas į Neries upę).

Nemaža dalis AK veiklos tyrinėjimų paskelbta dviejose knygose „Armija krajova Lietuvoje“, išleistose 1995 ir 1999 metais. 1995-aisiais Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, rasti dokumentai liudija, kad AK numatė visos Lietuvos okupaciją, lenko valdytojo paskyrimą, nepaklusniųjų sunaikinimą arba įkalinimą.

Susirūpinimą kelia kolegų lenkų pastangos, be rimtesnio veiklos įvertinimo, neatsižvelgiant į Katalikų Bažnyčios mokymą, įregistruoti AK veteranų klubą Lietuvoje. Buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje prof. Janas Vidackis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje įregistruotas AK veteranų klubas, tiktai pavadinimas ne AK veteranų, o karo veteranų klubas. To visiškai pakanka. Todėl nereikia kiršinti žmonių („Voruta“, 2004 07 31).

Stebina tai, kad daromas spaudimas ir stengiamasi panaudoti Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) kortą. Keistai ir visiškai nepagrįstai skamba siūlymas sulyginti AK nusikaltimus su Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) veiksmais. LVR buvo organizuota tiktai 1944 metų pavasarį ir veikė tik kelis mėnesius. Tikslas - kovoti su augančiu bolševikų ir AK banditizmu artėjant frontui. Kadangi LVR vadas gen. P.Plechavičius atsisakė paklusti vokiečių okupacinei vadovybei, Vietinė rinktinė buvo likviduota, jos vadovai suimti, daug karių sušaudyta bei ištremta į Vokietiją. Lyginti LVR veiksmus su AK nusikaltimais yra ne tik tikras istorijos klastojimas, bet pastangos įrodinėti, kad juoda nesiskiria nuo balta.

Yra dar viena bėda - mūsų valstybės valdžios atstovų lengvabūdiškas požiūris į blogio problemą. Girdime sakant: užmirškime praeitį, gerėja Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai, Lenkija buvo pagalbininkė įstojant į NATO ir Europos Sąjungą. Nesipriešinkime kolegų lenkų egoistiniams, nepagrįstiems, nors ir kenksmingiems Lietuvos valstybei reikalavimams. Lenkija - didelė valstybė. Pataikavimas, vergavimas blogiui - tai akivaizdi nevisaverčio bailaus žmogaus baudžiauninko psichologija. Toks lengvabūdiškas požiūris į sunkius nusikaltimus yra ypač žalingas ir pavojingas, kurio negalima toleruoti - labai kenkia valstybės prestižui. Dėl to stebisi nemažai Lenkijos intelektualų bei religingų žmonių.

Esant tokiai situacijai, labai svarbus visuomenės balsas ir pozicija. Džiugu, kad sujudimas akivaizdus - netoleruoti blogio. Mūsų valstybės vadovai turėtų įsiklausyti, įvertinti ir elgtis išmintingai.

Ir išeitis akivaizdi. Reikia pradėti ne nuo abiejų pusių bendros deklaracijos, o pirmiausia AK atstovai privalo viešai paskelbti prisipažinimą, apgailestavimą ir atsiprašymą dėl vykdyto kruvino etninio valymo ir Rytų Lietuvos okupacinių tikslų. Tada būtų gera pradžia išmintingai ir krikščioniškai spręsti katalikiškų lietuvių ir lenkų tautų konfliktinę trintį, atkurti draugiškus santykius. O peršami dabartiniai šių tragedijų sprendimo būdai veda į aklavietę, primena pasakojimą iš Evangelijos apie žmogų, kuris statė namą ant smėlio pamatų (Mt 7,24-27).

Atsiprašyti nuskriaustojo nėra savęs pažeminimas, atsiprašyti yra garbinga. Popiežius Jonas Paulius II dar 1993 metais lankydamasis Lietuvoje pabrėžė, kaip svarbu atitaisyti padarytą blogį. Turime labai reikšmingų ir sektinų pavyzdžių. Yra Lenkijos vyskupų laiškas Vokietijos vyskupams „Atleidžiame ir prašome atleisti“. Net Sovietų Sąjunga pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą. Lenkijai reikalaujant, Rusija atsiprašė už belaisvių karininkų žudynes Katynėje ir kitose vietovėse.

Tad kodėl Lietuvos atžvilgiu taikomi kitokie standartai? Juk Katalikų Bažnyčios nuostatos visur vienodos. Bendradarbiavimo namą reikia statyti ne ant smėlio pamatų, o ant uolos.

Akivaizdu, kad kolegoms lenkams neužtenka drąsos ir ryžto pakilti iš šio nuodėmingo liūno. Todėl padėkime jiems išsipainioti iš šio piktosios dvasios voratinklio bei rūpintis pačių žudikų ir jų aukų sielų išganymu. Krikščioniški nurodymai - klystančiajam padėti, pikta darantį sudrausti, nevergauti nuodėmei, abejojančiajam patarti dažnai daug nulemia. Šv. Rašte pasakyta: „Šviesa spindi tamsoje, o tamsa jos neužgožė“ (Jn 1,5).

Juozas TONKŪNAS,
Armijos krajovos aukų klubo narys Vilnius

© 2004 "XXI amžius"