|
Pragmatizmo maras
Sėdėjau ant suolelio Laisvės alėjoje ir nenoromis klausiausi dviejų pagyvenusių žmonių kalbos. Pykčio bei neapykantos lavina liejosi iš tų žmonių širdžių ir krito ant politikų galvų, ant Europos Sąjungos, ant Lietuvos valstybės, ant savo kaimynų, pagaliau ant gyvenimo. Žinoma, galima kaltinti politikus, kurie darė ir daro nedovanotinas klaidas, retai kada prisipažindami savo nuodėmes. Galima kaltinti ekonominius sunkumus, kurie didžiąja dalimi lemia pačių įvairiausių socialinių klausimų sprendimų galimybes. Galima kaltinti ilgą sovietų okupaciją, kurios įvairiapusę žalą, o ypač dvasine prasme, jausime dar ilgus metus. Dėl savo problemų galima kaltinti net blogą orą. Ir vis dėlto! Iš kur ta neišmatuojama neapykanta savo tėvynei ir jos žmonėms? Iš kur tas juodas nihilizmas ir cinizmas? Kaip čia atsitiko, kad dar visai neseniai vos ne visa tauta traukė dainuojančios revoliucijos giesmes, kaip vieninga bendrija laikėsi rankomis ir mojavo vėliavomis Baltijos kelyje, o dabar skendi tamsoje? Kur tie žmonės, kurie Sausio tryliktąją stovėjo prie televizijos bokšto ir parlamento rūmų, pasiryžę atiduoti savo gyvastį už laisvę ir nepriklausomybę? Kas atsitiko?..
Klausimas nėra paprastas ir atsakyti į jį sunku. Daug yra aplinkybių, kurios lėmė šiandieninę situaciją Lietuvoje, tačiau vienos pagrindinių priežasčių nematyti negalima. Idealizmo sunaikinimas ir visuotinis pragmatizmo įsigalėjimas - pagrindinė žmogaus sielos sunykimo priežastis. Lietuvą valdo pragmatikai ir jų šalta bedvasė ideologija vis labiau ir plačiau užvaldo visų Lietuvos piliečių protus.
Valdantiesiems gerai. Jų pragmatizmas turi labai gilias šaknis ir tvirtą pagrindą. Aukštomis tvoromis aptvertos pilys, prabangūs automobiliai, prichvatizuoti miškai ir ežerai, kurių prieglobstyje leidžiamas sotus ir kupinas įvairiausių malonumų gyvenimas, visa tai ir dar daug viso kito jie turi. O ką daryti paprastam piliečiui, vos ne vos suduriančiam galą su galu, gyvenančiam nuo algos iki algos arba nuo pensijos iki pensijos? Kaip jam realizuoti sumaterialėjusios dvasios poreikius?
Pragmatizmo plitimas prasidėjo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Ir ši politika buvo vedama planingai, apgalvotai, metodiškai. K. Prunskienės, tuometės premjerės, siūlymas atsisakyti nepriklausomybės vardan gabalo šlapios dešros ir A. Brazausko (tuometčio pirmojo premjerės pavaduotojo) pranašavimai apie labai greitą Lietuvos valstybės žlugimą jei ne po savaitės, tai vėliausiai po dviejų buvo pirmas akivaizdus išdavikiškos pragmatinės politikos pasireiškimas. Tai buvo lyg pleišto kalimas į gležną ir trapų idealizmo kūną. Beje, idealizmas visada pasižymi trapumu ir pažeidžiamumu. Tiesa, tuomet jis parodė ryžtingą pasipriešinimą ir sugebėjo neužleisti pozicijų, bet pragmatizmo džinas jau buvo paleistas ir, kaip parodė tolimesni įvykiai, sėkmingai vystė savo pragaištingą veiklą.
Galima būtų ilgai vardyti įvykį po įvykio, faktą po fakto, kaip nuosekliai ir nepertraukiamai pragmatizmo užkratas skverbėsi į visus visuomenės sluoksnius, pradedant nuo valdžios institucijų. Ar pamenate, kaip kraštutinių dešiniųjų pažiūrų atstovas R. Paulauskas įkūrė Tautos pažangos frakciją Aukščiausiojoje Taryboje ir neformaliai perėjo į komunistų pusę, nuolankiai vykdydamas visus naujųjų šeimininkų nurodymus? Kaip? Kodėl? Atsakymas paprastas. Viską nulėmė pragmatiniai išskaičiavimai. Ar pamenate Koordinatės gamyklos prichvatizavimą, į gatves išmestus darbininkus ir milijonus, kurie nusėdo naujųjų šeimininkų kišenėse? Tarp tų šeimininkų figūravo ir tokio pažangiečio A. Ambrazevičiaus pavardė. Ar kas gali dorai papasakoti, kur dingo Lietuvos laivynas? Ar daug trūko, kad Karininkų ramovė nebūtų tapusi pažangėnų nuosavybe, kaip ir dar kai kurie objektai? Komunistai mokėjo ir moka pragmatiškai atsilyginti saviesiems tarnams.
Dar vienas, kiek kitoks pragmatizmo pavyzdys. Liberalai labai sunkiai ir negausiai prasibraudavo į minkštus Seimo krėslus. Ir štai atsiranda istorinis šansas tai padaryti žymiai efektyviau. Į pagalbą pasitelkiamas partijų perbėgėlis, staiga išpopuliarėjęs ekspremjeras R. Paksas. Liberalų lyderis E.Gentvilas atsisako partijos lyderio kėdės ir ją perleidžia ką tik iškeptam liberalui, Lietuvos gelbėtojui, vos ne visų dorybių įsikūnijimui Paksui, kad šis vestų ir partiją, ir visą Lietuvą į naują, šviesų ir tvarkingą rytojų. Atleiskit, tačiau kas jau kas, bet Gentvilas puikiausiai žinojo, kas per vienas yra Paksas. Jau vien šio piliečio vadovavimas Vyriausybei parodė absoliučiai visas šio žmogelio potencines galimybes, o jei kalbėsime tiksliau potencijos neturėjimą. Įvairiausios Pakso finansinės machinacijos taip pat nebuvo jokia paslaptis. Tačiau viską lėmė paprastas pragmatizmas. Pats svarbiausias dalykas prasibrauti prie lovio, o kokiais metodais antraeilis ar net trečiaeilis klausimas. Taip buvo žaidžiama partijos likimu, valstybės likimu, visų žmonių likimu. Beje, tolimesni įvykiai būtent tai akivaizdžiai ir parodė.
Pragmatizmas lyg koks raudonasis maras sėkmingai šluoja visas pasitaikančias kliūtis, kiekvieną dieną sulaukdamas naujų garbintojų ir tarnų, o naujoji pragmatikų Darbo partija pasiryžusi amžiams užgesinti vis dar smilkstantį idealizmo aukurą.
Kas toliau?
Gintautas Genys
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|