Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Žvirgždė ar Praurimė

Apie gydytoją, mokslininkę, publicistę, visuomenės veikėją Agnietę Ambraziejūtę-Steponaitienę

Danutė VAILIONYTĖ

Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė

Viena Lietuvos moterų, palikusi ryškų pėdsaką prieškario Lietuvos kultūriniame gyvenime, buvo Agnietė Ambraziejūtė-Stcponaitienė – gydytoja, mokslininkė, publicistė, visuomenės veikėja.

Agnietė gimė 1891 metais Žvirgždaičių kaime, Gižų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Pradžios mokyklą lankė kaime, paskui tėvai nuvežė į Marijampolės gimnaziją, kur mokėsi jos brolis, vėliau žinomas pedagogas, Ukmergės, Palangos gimnazijų direktorius Kazimieras Ambraziejus.

Gimnazijoje Agnietė susidraugavo su Magdalena Draugelyte, vėliau Galdikiene, tapusia kūrybinga pedagoge, pirmųjų nepriklausomybės šeimų atstove, žymia visuomenininke.

Jau gimnazijoje Agnietė pasižymėjo kaip guvaus būdo pokštininkė, o taip pat ir aktyvi lietuvybės puoselėtoja, slaptų lietuviškų būrelių organizatorė. To meto pažangus Lietuvos jaunimas, kad nepakliūtų caro žandarams į rankas, rinkdavosi namų palėpėse, senuose apleistuose malūnuose ir rengdavo vieni kitiems paskaitas apie Lietuvos praeitį, mokėsi lietuvių kalbos ar skaitydavo sunkiai gautas lietuviškas knygeles.

Baigusi gimnaziją A.Ambraziejūtė išvažiavo į Maskvą studijuoti medicinos. Čia rado jau nemažą būrį besimokančio jaunimo iš Lietuvos, kurį jungė lietuvių tautos išsivadavimo iš Rusijos idėjos. Agnietė su entuziazmu įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo veiklą. Organizavo lietuvių jaunimo sueigas, būrelius. Čia sutiko ir savo būsimą vyrą, tuo metu karininką, vėliau karo istoriką, žurnalistą, bibliofilą Vytautą Steponaitį, už kurio Maskvoje ir ištekėjo.

1919 metais, jau baigusi Maskvos medicinos institutą, A.Ambraziejūtė-Steponaitienė grįžo į Lietuvą. Porą metų dirbo Šakių miesto ir apskrities gydytoja, rašė populiarias švietėjiškas medicinines knygeles. Tuo metu Lietuvoje vyko kovos dėl nepriklausomybės, kūrėsi ir formavosi Lietuvos kariuomenė. Kovų nuvargintiems kariams globoti Kaune įsiteigtas „Moterų komitetas kariams globoti“, kuris organizavo maisto, šiltų drabužių rinkliavą ir siuntė kariams į frontą. Komitete dirbo nemažai moterų, vėliau tapusių įžymiomis visuomenės veikėjomis, kaip antai: Vincenta Lozoraitienė, Stefanija Ladigienė ir kitos. Agnietė, kaip gydytoja, komitete buvo itin reikalinga. O ji, nepaisydama nuotolio ar šalčio, vyko ten, kur labiausiai reikalinga, ir gydė sužeistus karius.

1924 metais A.Ambraziejūtė-Steponaitienė (ji taip dviem pavardėmis prisistatinėjo spaudoje) pakviesta į Lietuvos universiteto, vėliau tapusio VDU, Vidaus ligų katedrą jaunesniosios asistentės pareigomis. Prasidėjo jos mokslinė veikla. Rašė straipsnius medicinos klausimais ir po poros metų tapo vyresniąja asistente. Jos medicinos straipsnių tematika gana plati. Tai ir reaumatinės, širdies, kraujagyslių ligos, alerginiai susirgimai, galvos skausmai, retų susirgimų apibūdinimai ir įspūdžiai iš pasitobulinimo kursų Vakarų Europos universitetuose. Straipsnius spausdino mokslo žurnalai, o 1935 metais A. Ambrazaitytė-Steponaitienė apgynė medicinos mokslų daktaro laipsnį. Tai viena iš nedaugelio mūsų moterų, prieškariu tapusių mokslų daktarėmis. Taip pat atidarė ir privatų gydymo kabinetą. Mokslinis darbas – tai tik viena A.Ambraziejūtės-Steponaitienės veiklos sričių. Visa savo individualybe ji buvo visuomenininkė. Aktyviai dalyvavo moterų šaulių veikloje, buvo studenčių šaulių „Živilės“ korporacijos filisterė (t.y. baigusi universitetą ir likusi studenčių korporacijos nare, jos rėmėja).

Švenčiant Šaulių sąjungos dvidešimtmetį, A. Ambraziejūtė-Steponaitienė parašė jubiliejui skirtą knygelę „Moterys krašto sargyboje“. Tai 72 puslapių leidinys, kuris pasakoja apie prieškario Lietuvos moterų inteligenčių ugdyto moters idealo principus.

Svarbiausias žmogaus bruožas, pasak autorės, yra tėvynės meilė. Ji verčia tiek moterį, tiek vyrą nuolat stovėti jos sargyboje. Nebūtinai su ginklu rankoje. Nors leidinyje autorė duoda ir Emilijos Pliaterytės pavyzdį, cituoja jos žodžius: „Man liko tik keli lašai kraujo, ranka dar gali pakelti kardą, aš nepadarysiu gėdos pasiduodama“. Bet moterys, anot A.Ambraziejūtės-Steponaitienės, turi kitą ginklą – tai jos šeima ir jos vaikai. Juos ugdydama tauriais žmonėmis ji atlieka ypatingą užduotį – tautos išsaugojimo, jos gynimo užduotį.

Autorė žavisi tautomis, išsaugojusiomis savo nacionalumą: suomiais, japonais, ir cituoja vieno jų žodžius: „Daug geriau savo tėvynėje vandenį iš beržo tošies, iš karninio kaušo gerti, negu svetur gurkšnoti alų iš ąsočio sidabruoto“. Ekonominių sunkumų baimę autorė laiko išdavyste, nes, tik nugalint juos, ugdomas žmogaus charakteris. Taupi moteris yra šeimos lobis. Tik sumanumas ir darbštumas sukuria jaukius namus. O moters savišvieta, mokytumas yra visuomenės turtas.

Svarbu, teigia A.Ambraziejūtė-Steponaitienė, moters, kaip tautos ramsčio, tiek fizinė, tiek dvasinė sveikata. O fizinę sveikatą stiprina ne tik sportas, bet ir fizinis darbas. Silpni žmonės gimdo silpnus ir taip tauta eina prie išnykimo. Ypač ji pasisako prieš emigraciją, žavisi japonais, kuriems iki šešiolikos metų nebuvo leidžiama iš krašto išvykti.

Autorė pabrėžia, jog Lietuvoje egzistuoja atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Tačiau turtingieji tai dar ne inteligentija. Todėl vargšams reikia sekti ne turtingaisiais, bet inteligentais, o visuomenės auklėjimą pradėti nuo turtingųjų…

1925 metais „Moterų komitetas kariams globoti“ persiformuoja į Karininkų šeimų moterų draugiją ir veikė Karininkų ramovėje. Po dešimties metų, minint kunigaikštienės Birutės 550-ąsias mirties metines, draugijai suteiktas kunigaikštienės Birutės vardas ir ji pasivadina Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga. Jos tikslas – ugdyti tautinę, moralinę savimonę ypač atitiko A.Ambraziejūtės-Steponaitienės gyvenimo principus. Ji aktyviai dirbo draugijoje, jos švietėjiškoje srityje.

1935 metais Birutiečių draugija pavedė A.Ambraziejūtei-Steponaitienei sudaryti įžymių Lietuvos moterų biografijų rinkinį. Ėmusis šio darbo, ji kreipėsi į Lietuvos šviesuolius, prašydama rašyti prisiminimus apie iškilias moteris. Netrukus medžiaga buvo surinkta, o būsimoje knygoje buvo numatyti skyriai, atskleidžiantys moterų reikšmę ir nuopelnus tautos istorijoje: 1. 1795, 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvės, 2. pirmosios knygnešės ir knygų platintojos, 3. Suvalkijos knygnešės, 4. Žemaitijos ir Aukštaitijos knygnešės, 5. knygų slėpėjos (knygnešių žmonos, seserys), 6. mokytojos daraktarės, 7. kovotojos už tikybą ir bažnyčią, 8. kovotojos už lietuvybę.

Jau ėmė plaukti ir prenumeratorių lėšos, nes knygai išleisti reikėjo devynių tūkstančių litų. Tačiau 1940 metų politiniai įvykiai knygai pasirodyti neleido. Birutiečių draugija buvo uždaryta. Buvo manyta, jog dingo ir knygos rankraštis. Tačiau, pasirodo, rankraštis buvo patekęs į Vytauto Didžiojo universitetą, iš ten – į įvairias bibliotekas, kurių didelę dalį bibliotekininkai išsaugojo. 1997 metais Vilniaus universiteto doc. Dalios Marcinkevičienės pastangų dėka knyga „Įžymios Lietuvos moterys“ buvo išleista. Tai pirmas tokio pobūdžio darbas mūsų bibliografijoje. Gal ne visai toks, kokį A.Ambraziejūtė-Steponaitienė buvo numačius, tačiau jame per moterų gyvenimus ir veiklą atskleidžiama ir jų gyvento laikotarpio panorama.

Antrame Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje, prasidėjus pasaulinei krizei, buvo priimtas įstatymas, jog jei šeimoje vienas iš sutuoktinių, dirbdamas valstybinėje įstaigoje, gauna per 600 litų algos, kitas sutuoktinis valstybinėje įstaigoje dirbti negali. Tai itin kėlė nerimą moterims, kurios siekė profesinės karjeros, ekonominio savarankiškumo. Moterys, daugeliu atveju gaudamos mažesnius atlyginimus nei vyrai, būdavo priverstos palikti darbą įstaigoje, pasitenkinti darbu namuose ir vyro gaunamu atlyginimu. Moterys inteligentės tai laikė didele tautos socialine problema ir moterų diskriminavimu. Dr. A. Ambraziejūtė-Steponaitienė buvo viena aktyviausių kovotojų prieš šį įstatymą. Ji rašė, jog tuo keliu einant ateityje reikės uždaryti mergaičių gimnazijas, nepriimti moterų į universitetus. Moterims reikės steigti tik kulinarijos ir namų ruošos kursus. Kol moteris už darbą namuose, vaikų auginimą nebus reikiamai įvertinta, „moterims ne tik specialistėms, bet ir nespecialistėms turi būti atviros darbdavių durys“. Taip šio klausimo iki 1940 metų išspręsti nespėta.

Manau, jog šiandien mažai kam žinoma, kad A. Ambraziejūtė-Steponaitienė reiškėsi ir kaip literatė. 1938 metais pasirodė jos knyga „Trys ūkininkai“. Tai tarsi epopėja, vaizduojanti Lietuvos kaimą per vienos šeimos trijų kartų gyvenimą. Knygoje gausu etnografinės medžiagos, pateiktos gražiu beletristiniu stiliumi, tarsi autorė pasakotų savo šeimos istoriją. „Trys ūkininkai“ – tai mūsų kaimo vingiai, rodantys, ką reiškia ūkyje geras šeimininkas, kai šeimoje santarvė ir darna, ir kokie vargai ūkį drasko, kai jos nėra.

A. Ambraziejūtės-Steponaitienės potraukis kurti lydėjo ją nuo ankstyvos jaunystės. Dar 1912 metais jos straipsnius spausdino „Viltis“, „Aušrinė“, ji buvo „Aušrinės“ redakcijos nare. Pasirašinėjo slapyvardžiais, dažniausiai Žvirgžde (nuo gimtojo Žvirgždaičių kaimo), bet ir pagoniškąja Praurime.

Praūžus Antrajam pasauliniam karui, likimas lėmė A. Ambraziejūtei-Steponaitienei likti Lietuvoje, kur ji atrado galimybių būti reikalinga žmonėms savo profesiniame darbe. Vadovavo Vidaus ligų skyriui Kauno antrojoje ligoninėje, aktyviai dalyvavo Gydytojų draugijoje, skaitė pranešimus, domėjosi medicinos naujienomis, skleidė jas kitiems. Savo veikla rodė, jog negalima nuleisti rankų okupacijos sąlygomis, reikia eiti ten, kur esi reikalingas.

Ant rašomojo stalo guli storas, mėlynais viršeliais sąsiuvinis, pasirašytas Žvirgždės slapyvardžiu. Tai dar niekur nepublikuotas gydytojos mokslininkės darbas - 60 eiliuotų pasakėčių. Visos jos surašytos ranka, aiškia tvirta rašysena: „Kregždžių skundas“, „Kivirčas“, „Miškų brolija“ ir t.t. Pasakėčios rašytos 1945-1977 metais. Daug nesenstančių tiesų jose išsakyta paprastais lietuviškais, kai kur tarmiškais žodžiais. Jos, matyt, guodė tą gyvybingą veiklią moterį gūdžiais metais, kai visuomeninės organizacijos buvo uždarytos, spauda suvaržyta.

Visuomeninė veikla buvo tęsiama namuose, draugų ar bendraminčių susibūrimuose, pokalbiuose. Namai pilni knygų, baldai – garsaus meistro Jono Prapuolenio darbo. Ant sienų – lietuvių dailininkų paveikslai, A.Ambraziejūtės-Streponaitienės ir jos vyro Vytauto Steponaičio portretai. Daug meno dirbinių. Visur – nacionalinis koloritas. Šeimininkė, dažnai vilkėdavusi tautiniais drabužiais, skaitydavo svečiams savo pasakėčias, slėpiningai palietusias aktualias to meto problemas.

Tačiau metai bėga. Ir visa kas, supa, kas miela, tenka palikti, dovanoti artimiesiems sakant: „Noriu išeiti iš šio pasaulio nuoga, kaip į jį ir atėjau“. Kai ją, devyniasdešimtmetę, aplankė giminaitė, susirūpinusi jos sveikata, A.Ambraziejūtė-Steponaitienė tarė: „Gana, daug mačiau, daug patyriau, savo gyvenimą jau išgyvenau“.

Ilsisi ji Petrašiūnų kapinėse. Antkapiniu paminklu pasirūpino pati. Jame – atversta knyga.

© 2004 "XXI amžius"