|
Politinių verteivų kliūtis Bažnyčia
Algimantas ZOLUBAS
Paskelbus Lietuvos vyskupų laišką dėl rinkėjų elgesio rinkimų į Seimą akivaizdoje, pasirodė tiek kai kurių politikų, tiek dalies visuomenės neigiamų atsiliepimų. Priekaištaujama, kad Bažnyčia kišasi į politiką, laiškas vertinamas kaip politinio proceso kliuvinys. Tokie atsiliepimai tikrai nepamatuoti, o jų atsiradimo priežastys yra kelios.
Pagrindinė priežastis yra ta, kad ne tik visuomenė, bet ir profesionalūs politikai nežino, kas yra politika, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, nežino ar nenori žinoti, kad kiekvienas sąmoningas valstybės pilietis yra politikas. Jie, paklausti, kas yra politika ar kuo skiriasi partinė veikla nuo politinės veiklos, prieš televizijos kameras mikčioja, patys painiojasi ir kitus klaidina. Politika, trumpai tariant, yra valstybės įstaigų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų siekiai, veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Demokratinę valstybę sudaro pilietinė visuomenė, kuri demokratiniu būdu tvarko savo valstybės reikalus. Taigi pilietinė visuomenė yra politizuota visuomenė, piliečių depolitizavimas prilygtų jų išpilietinimui. Pilietinė visuomenė, būdama demokratinės valstybės pamatu ir turiniu, prisiima pareigas ir atsakomybę valstybei, tautinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, - ir lietuvių tautai. Tiek pareigos, tiek atsakomybės pradai ir pamatas yra dorovėje. Žinant, kad Bažnyčia yra dorovės šaltinis, kad ji ugdo dorą pilietį, neabejodami galime tvirtinti, kad Bažnyčia vykdo aukščiausios prabos politiką. Krikščioniškoje valstybėje šalinimąsi nuo politikos profesorius Juozas Eretas yra įvardijęs dvigubu nusikaltimu: per neveiklumą nebuvo padarytas gėris, per neveiklumą buvo užleista vieta blogiui. Atidavus doros reikalus tvarkyti profesionaliems politikams, galima sulaukti pačių blogiausių dalykų (azartinių lošimų, naminės degtinės gamybos, prostitucijos, jaunuolių nuo keturiolikos metų lytinių ir homoseksualinių santykių legalizavimo). Krikščioniškoje valstybėje Bažnyčios pasitraukimas ar jos nustūmimas į politikos šešėlį gali sukelti (ir sukelia) itin liūdnas pasekmes. Vyskupai, kaip ir paprasti dvasininkai ar pasauliečiai, yra valstybės piliečiai, turi visas pilietines teises, taigi ir teisę dalyvauti politikoje, dar daugiau daryti teigiamą poveikį politikos raidai.
Kita priežastis, trikdanti pilietinės visuomenės ugdymą, stumianti Bažnyčią į politikos šešėlį, yra politinės ir partinės veiklos painiojimas. Nors partinė veikla yra ir politinė, taip pat nukreipta į valstybės reikalų tvarkymą, tačiau ji yra siauresnė, tėra politinės veiklos dalis, pasižyminti pasirinktu valstybės reikalų tvarkymo būdu ar tam tikrų prioritetų, vertybių išskyrimu, jų viršenybe. Brandžios demokratijos valstybėse dažniausiai veikia kelios partijos, kurių idėjos ir veikla tarsi upeliai suteka į vieną upę politiką. Klysta ir klaidina visuomenę tie politikai, kurie teigia, kad kariuomenė, policija, mokykla yra depolitizuotos. Šiuose dariniuose neveikia partijos, draudžiama partinė veikla, tačiau politinė veikla (dalyvavimas rinkimuose, referendumuose, pilietiniuose renginiuose) nedraudžiama, turėtų būti skatinama kaip pilietinės visuomenės ugdymo priemonė. Nuo partinės veiklos yra atsiribojusi ir Bažnyčia. Lietuvos Bažnyčia, nereikšdama palaikymo kuriai nors partijai, savo politinę priedermę atlieka bendruomenei rodydama elgesio gaires, paremtas tikėjimo tiesomis bei amžinosiomis vertybėmis.
Tiek tarp buvusių komunistinių vadeivų (dauguma tebėra veiksnūs politikos dalyviai), tiek visuomenėje tebėra gyvastinga nuostata Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Sovietų Sąjungoje, nors buvo skelbiama, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau iš tikrųjų ji buvo po valstybės padu, tas padas ją negailestingai traiškė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nei Bažnyčia nuo valstybės, nei valstybė nuo Bažnyčios nėra atskirtos; atskirtas tik jų valdymas. Bažnyčia veikia valstybėje, jos vadovai ir tikinčiųjų bendruomenė dalyvauja valstybės kūrime ir tvirtinime politikoje. Bažnyčios valdymo atskyrimą nuo valstybės valdymo laikymas Bažnyčios nušalinimu nuo politikos yra nedoras pramanas, komunistinio užkrato liekanos politinių verteivų sąmonėje.
Dar viena esminių priežasčių, stumiančių Bažnyčią į politikos šešėlį, yra ta, kad Bažnyčia skelbia tikrąsias vertybes, iš tikrųjų vertybių lauko prievarta išstumtas aveles stengiasi į jį sugrąžinti. Politiniams verteivoms, kurie ganosi turtų, pinigų, malonumų laukuose, kuriems rūpi grupiniai interesai, valstybės lovys, o ne valstybės tvirtinimas, labiausiai tinka rinkėjai, kurių vertybinė mąstysena sugniuždyta ar pažeista. Tokių rinkėjų balsus galima pirkti pažadais, veltui dalijamais ledais, kai kurių kunigų papirkinėjimu pinigais (labdara) bažnyčios ar klebonijos remontui (tėvo Stanislovo pavyzdys), transporto priemonėmis kelionei į Šiluvą (taip elgiasi Darbo partija). Kai žmogus vertybes matuoja tik turtu, pinigais ar malonumais, juo galima lengvai manipuliuoti, jį mulkinti. Dėl šios priežasties Lietuvoje jau įsisteigė ketvirtas dešimtukas partijų, per pasidavimą mulkinimui rinkėjai kaskart ,,senosiomis partijomis nusivilia, puola prie naujoviškai blizgančių, vėl nusivilia, nes blizgesį, o ne turinį mato. Bažnyčia stengiasi netikrą blizgesį sklaidyti, moko žmones vertybes atpažinti, todėl Bažnyčia yra kliuvinys avelių kelyje, kuriuo politiniai verteivos norėtų jas į savo laukus parsivaryti, iš jų naudą turėti.
Pavardijus priežastis, dėl kurių kai kurioms partijoms Bažnyčia yra kliūtis, verta pastebėti, kad jos kartais (ypač prieš rinkimus) begėdiškai šliejasi prie Bažnyčios, siekia ja pasinaudoti kaip ramentais savo silpnoms kojoms, atsiranda ,,atsivertėlių, Šventąjį Raštą ar didesnį už vyskupo kryžių su savim nešiojančiųjų. Antai toks Viktoras iš Archangelsko viešai skelbia (kam to reikia?) tikintis Dievą, labai mylintis Lietuvą, cerkvę Rusijoje pastatydinęs (kažkodėl ne bažnyčią ir kažkodėl Rusijoj), gavęs savo partijos programai tėvo Stanislovo palaiminimą. Tačiau čia pat yla iš maišo išlindo, kai jis, įžvelgęs Lietuvos vyskupų laiške jam nepalankias nuostatas (vagie, kepurė dega!), apskundė vyskupus Popiežiui. O Viktoro dešinioji ranka kitas Viktoras (Muntianas), Kėdainių meras, taip pat aplink ,,grytelninkų (kolūkių pirmininkų) globėją tėvą Stanislovą tūpčiojo, kol iš padėties nesuvokiančio senutėlio savo partijai pablizginimą išpešė.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia net nuožmiausios sovietinės priespaudos metais, patyrusi didžiules netektis, atsilaikė, nepalūžo (kaip Rusijoje), nenutilo, netapo valdžios tarnaite. Nepriklausomoje Lietuvoje Bažnyčios žodis turi skambėti visu balsu, o visuomenė turi jį išgirsti, suvokti, juo sekti ir juo gyventi, jei Lietuvą Marijos žeme vadiname, jei esame krikščioniška šalis.
© 2004 "XXI amžius"
|