Tėvas Pranciškus Masilionis Eucharistinio kunigų sąjūdžio organizatorius
Ramūnas LABANAUSKAS
P.Masilionis gimė 1902 metais Pažosų kaime (dab. Pasvalio r.). Baigė Joniškėlio pradžios mokyklą, toliau mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Kunigu įšventintas 1927metais. Paskirtas į Panevėžį Šv. Stanislovo Katedros vikaru, po to Panevėžio vyskupijos kancleriu. 1929 metais tėvas P.Masilionis apsisprendė stoti į Jėzaus draugiją. Pastebėjus jo gabumus, buvo išsiųstas mokytis į Jėzuitų kolegiją Insbruke. Grįžo 1931-aisiais. 1933 metais buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos Maldos ir vyrų apaštalavimo direktoriumi. Su trumpomis pertraukomis (1937-1938 metais Insbruke studijavo teologiją ir filosofiją) iki pat 1940 metų gyveno Pagrįžuvio namuose. Pagarsėjo savo rekolekcijomis jos sutraukdavo tūkstančius žmonių, norėjusių paklausyti šio iš pažiūros visiškai neišvaizdaus kunigo pamokslų. Karo metais tėvas P.Masilionis persikėlė į Šiaulių jėzuitų rezidenciją, ten daug dirbo burdamas vaikus dažnesniam Šv.Komunijos priėmimui į Eucharistijos karžygių organizaciją (po karo - į Eucharistijos mylėtojų būrelius). 1947-aisiais, gavęs Kauno arkivyskupijos valdytojo S.Jokūbauskio sutikimą, įkūrė specialiai okupacijos sąlygomis pasirengusią dirbti Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. 1949 metų sovietų valdžiai uždarius jėzuitų vienuolyną, tėvui P.Masilioniui teko palikti Šiaulius. Nuo tol iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo keliamas iš vienos parapijos į kitą: dirbo Karsakiškyje, Palėvenėje, Saločiuose, Vyžuonose, Kirkliniuose, Sidabrave bei Dapšionyse.
Šalia Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sukūrimo, kunigų subūrimas į Eucharistinį sąjūdį - reikšmingiausias jo darbas pokario metais. Be to, mes galime tiksliai pasakyti, kada šis darbas pradėtas. Istorijoje tai pasitaiko labai retai. Tėvo P.Masilionio atvejis kaip tik priklauso tokių išskirtinių reiškinių kategorijai. Štai kas rašoma KGB dokumente - 1954 m. kovo 3 d. Gedimino agentūriniame pranešime (F.K-1.Ap.45.B.1297): 1954 02 27 į Vilnių, į vyskupijos kuriją, atvyko Palėvenės bažnyčios ... klebonas kunigas Masilionis Pranas. ...Užsimezgusio pokalbio metu, akis į akį, kadangi daugiau nieko nebuvo, Masilionis ... pradėjo kalbėti labai šventai ir fanatiškai, kad kunigai labai smukę moraliai, reiškiasi negeri įpročiai, nesimeldžia ir nepraveda rekolekcijų, o taip pat nešventinami. Tokie kunigai, savaime suprantama, negali padaryti teigiamos įtakos tikinčiųjų masėms, pakelti jų iš amoralaus purvo.
Toliau Masilionis išreiškė tokią savo nuomonę, kad ta kryptimi reikia veikti, kad reikia susitarti keliems kunigams, kurie tartųsi, kartu dirbtų, pravestų rekolekcijas, dalintųsi savo sumanymais. Toliau mases būtų galima veikti per vadovus, juos iš anksto parinkus ir parengus. Jie turėtų būti įvairių specialybių žmonės.
Šiame pokalbyje kunigas Masilionis šaltiniui pareiškė: ir mes negalime tik laukti mūsų brolių sugrįžimo iš Vakarų. Tiesa, jie atvažiuos išsilavinę, bet mes turime čia praktiškai suplanuoti ir pasiruošti, kad atėjus laikui galėtume tuoj pat pradėti darbą.
Tęsdamas Masilionis sakė, kad tuo klausimu jis kalbėjosi su vyskupu Paltaroku ... .Vyskupas sakė jam: Duokite man kunigą, kuris išlaikytų paslaptį. Iš to Masilionis suprato, kad vyskupas Paltarokas palaiko jo nuomonę, bet negali atvirai aprobuoti jo planų. Tačiau, atsisveikindamas su Masilioniu, vyskupas Paltarokas pareiškė jam: Laiminu jūsų mintis.
Kokias galime padaryti išvadas iš šiame agentūriniame pranešime užfiksuotos informacijos? Tėvas P.Masilionis ketino: pirma, suorganizuoti iniciatyvinę kunigų grupę idėjoms generuoti ir bendram veikimui; antra, rengti rekolekcijas kunigams, trečia, iš anksto parinkti ir parengti įvairių specialybių pasauliečių vadus, turint tikslą per juos daryti įtaką plačiosioms tikinčiųjų masėms; ketvirta, visas šis darbas turėjo būti vykdomas pagal iš anksto parengtą planą, tam, kad grįžę į Lietuvą išeivijos dvasininkai jau rastų parengtą dirvą. Kitaip sakant, tėvas P.Masilionis vysk. Paltarokui išdėstė savo plataus masto planą, kaip suburti kunigus katalikiškajam pasipriešinimui, ir gavo vyskupo palaiminimą šiai savo iniciatyvai.
Tėvas P.Masilionis nuo pat pirmų dienų ėmėsi energingai įgyvendinti savo planą ir per keturiolika metų iki katalikiškojo pasipriešinimo pradžios (1968 metų, kai Lietuvos kunigai pasiuntė pirmąsias masines peticijas su reikalavimais valdžiai) jam pavyko suburti drąsių kunigų grupę, tapusią katalikiškojo pasipriešinimo branduoliu.
Pasak tėvo L.Jagmino ir arkiv. S.Tamkevičiaus atsiminimų, tėvas P.Masilionis savo dėmesį visų pirma kreipė į seminariją, kur tarp klierikų būta kandidatų į Jėzaus draugiją. Tad su šiuo būreliu tėvas P.Masilionis pirmiausia ir dirbo: jis reguliariai atvykdavo į seminariją, kalbėdavosi su klierikais, per seminarijos dvasios tėvą V.Sladkevičių pranešdavo jiems, kur tėvai jėzuitai rengia rekolekcijas, išrūpindavo jiems leidimus dalyvauti jose. Šį tylų, bet intensyvų jo darbą laimino, rėmė ir skatino tuometis seminarijos bendrabučio vedėjas, būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius. Tėvas L.Jagminas prisimena jų grupelėje buvus šiuos kunigus (iš pradžių dar klierikus): Sigitą Tamkevičių, SJ, Lionginą Kunevičių, Petrą Baltušką, Kazimierą Baroną, Algį Baniulį, SJ, Stanislovą Kazėną, SJ, Vytautą Merkį, SJ. Bene pirmosios rekolekcijos šios grupelės nariams buvo surengtos 1956 metais Palėvenėje. Kitais metais ten pat tėvas L.Jagminas šventė savo primicijas. Arkivyskupas S.Tamkevičius su tėvu P.Masilioniu susipažino taip pat 1956-aisiais Eucharistiečių namuose Višinskio gatvėje.
Savo globojamus jaunus kunigus tėvas P.Masilionis nuolat lankydavo: į Kauną jis atvažiuodavo kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį, mat tą dieną Eucharistinio Jėzaus seserys susirinkdavo bendrai agapei (ši aplinkybė leidžia nesunkiai nustatyti šių kelionių pradžią jos galėjusios prasidėti tik nuo 1957 metų, kai dėl kratų eucharistietės turėjo išsisklaidyti, o susirinkdavo tik bendrai agapei). Ta pačia proga jis aplankydavo ir Kauno kunigus. Apie tokius reguliarius apsilankymus tėvui L.Jagminui pasakojo Šančių bažnyčios vikaras Antanas Jokūbauskas. Tačiau tėvas L.Jagminas jo nelaiko savo grupelės nariu. Tai dėmesio vertas faktas, liudijantis, kad būta ir daugiau tokių tėvo P.Masilionio globojamų kunigų grupelių. Jo vadovaujamos grupelės nariai reguliariai susirinkdavo ir vėliau Vyžuonose, Saločiuose, Krikliniuose ar Sidabrave.
Ne tik seminarija rūpėjo tėvui P.Masilioniui - kunigus jis lankydavo visose vyskupijose, pasinaudodamas visomis įmanomomis progomis (šventėmis, rekolekcijomis), o kartais ir be jokios progos, iš anksto nepranešęs, ypač pas jam iki tol nepažįstamus kunigus. Siųsdavo kunigams laiškus, organizuodavo ir vesdavo rekolekcijas, susirinkimus ir vis ragindavo kunigus organizuotis dvasiniam formavimuisi ir evangelizaciniam darbui. Arkivyskupas S.Tamkevičius prisimena: Tuose susirinkimuose apsilankydavo ir Tėvelis... ir vis bandydavo mus įkalbėti, kad labiau organizuotumėmės. ... Tuose susirinkimuose ... gimė pasiryžimas priešintis prievartiniam bedievinimui, apsispręsta leisti pogrindžio literatūrą ... ne kartą aplankė mane, kai dirbau Simne ir Kybartuose, ir vis iš naujo keldavo mintį, kad reikia kunigams organizuotis ....
Kol kas nėra aišku, kada tie tėvo P.Masilionio vadovaujamų kunigų susirinkimų dalyviai jau galėjo save įvardyti Eucharistinio kunigų sąjūdžio (Assotiatio religiosa sacerdotis) nariais. Tiek tėvas L.Jagminas, SJ, tiek ir E.Šuliauskaitė, SJE, linkę manyti, jog organizuotas kunigų sąjūdis egzistavo jau praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. E.Šuliauskaitė dar labiau sukonkretina: Eucharistinio kunigų sąjūdžio pradžia - tėvo P.Masilionio apsilankymas pas kun.J.Zdebskį, kuris tuo metu dirbo mažoje Pietų Lietuvos parapijoje, bet tai irgi galėjo būti tik šeštojo dešimtmečio pabaigaseptintojo dešimtmečio pradžia, mat 1964 metais kun. J.Zdebskis buvo nuteistas už vaikų katechizaciją. Tačiau ji pažymi, kad tėvas P.Masilionis Kunigų eucharistinį sąjūdį pradėjo nuo įstatų, kurių svarbiausias tikslas buvo numatyta bendromis jėgomis realizuoti II Vatikano Susirinkimo direktyvas. Bet tokiu atveju jie galėjo atsirasti tik septintojo dešimtmečio antroje pusėje, nebent tie įstatai buvo parašyti žymiai vėliau, nei sąjūdis įsiformino.
Eucharistinio kunigų sąjūdžio įstatus, susidedančius iš dviejų dalių, surašė pats tėvas P.Masilionis. Juose buvo akcentuojamos pastangos bendromis jėgomis siekti dorovinio gyvenimo pažangos, laikytis vienos linijos pastoracijoje, drąsiai ginti Bažnyčios reikalus. Įstatuose buvo apibrėžtos tam tikros pamaldumo formos visų pirma Švč.Sakramento adoracija. Numatytas bendrasis tikslas: asmens šventumas ir artimo meilė, specialusis, kaip jau minėta, II Vatikano Susirinkimo nutarimų įgyvendinimas. Eucharistiniam kunigų sąjūdžiui priklausantys turėjo siekti sujungti visą žmoniją per Eucharistinį Jėzų į vieną šeimą. Tačiau apaštalavimas, anot tėvo P.Masilionio, buvo įmanomas tik jungiantis su Eucharistiniu Jėzumi ir Marija.
Kartkartėmis vieną ar du kartus per mėnesį Eucharistiniam kunigų sąjūdžiui priklausantys kunigai susirinkdavo vardinių, gimtadienių ar kitokiomis progomis (kad nesukeltų įtarimo) pas vieną ar pas kitą kunigą. Eucharistiniam kunigų sąjūdžiui, kaip ir Eucharistijos bičiulių (pasauliečių) sąjūdžiui, tėvas P.Masilionis pritaikė savo propaguojamą vadų sistemą, t.y. siekta, kad kunigai įsitrauktų dekanatų ribose į mažus būrelius, kuriems vadovautų iniciatyviausi kunigai. O iš tokių mažų būrelių ilgainiui turėjo susiformuoti visą Lietuvos dvasininkiją apimantis eucharistinis sąjūdis. Bet tai liko neįgyvendinama svajone. Realiai į Eucharistinį kunigų sąjūdį buvo susibūrusi kunigijos mažuma tėvo Algio Baniulio, SJ, manymu, Panevėžio vyskupijoje šiam sąjūdžiui galėjo priklausyti penktadalis kunigų iš šimto kunigų sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 20 (be Algio Baniulio, Petras Baltuška, Kostas Balsys, Babrauskas, Giedraitis, Joniškio klebonas kun. Benediktas Urbonas, galimas dalykas, jog tėvo L.Jagmino minimi kunigai - Stanislovas Kazėnas, Vytautas Merkys, Kazimieras Baronas taip pat dirbo Panevėžio vyskupijoje). Būta dviejų židinių: vieni rinkosi Panevėžyje, kiti Utenoje. Matyt, ne daugiau kunigų būta ir kitose vyskupijose. Kai kurie kunigai nenorėjo dalyvauti Eucharistinio kunigų sąjūdžio veikloje, nes bijojo, kad taip užmaskuota forma bus įtraukti į vienuoliją. Be to, kai kuriais kunigais nepasitikėta ir jie nebuvo kviečiami į Eucharistinį sąjūdį.
Po tėvo P.Masilionio mirties 1980 metais sąjūdis įgavo naujų bruožų: vadovavimą jam perėmė Tikinčiųjų teisių katalikų komitetui priklausantys kunigai (S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis), dvasinio tobulinimosi tikslais imta rinktis rečiau, imtasi daugiau aktyvios veiklos (paplito parašų rinkimas po įvairiausias pareiškimais, protesto peticijos).
Reikėtų prisiminti labai svarbų tėvo P.Masilionio pasaulėžiūros elementą jo santykį su Bažnyčios tradicija. Tėvas P.Masilionis buvo vienas radikaliausių Bažnyčios modernizavimo šalininkų dar prieš II Vatikano Susirinkimą. Tai nesunkiai įžvelgiama Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos laikinojoje reguloje ir konkrečioje veikloje: įkūrėjas ragino seseris neatsilikti nuo visuomenės, mokslo ir meno pažangos, ir taip pat ragino moterų vienuolijas jungtis į federacijas ir vienytis su Eucharistiniu kunigų sąjūdžiu bendram apaštalavimui šį principą vėliau patvirtino II Vatikano Susirinkimas.
Bažnyčios modernizavimo plotmėje svarbus tėvo P.Masilionio impozantiškas planas sueucharistinti visą Lietuvos visuomenę: ... norėjo atnaujinti visą Bažnyčią ir visus, priklausančius ir nepriklausančius Bažnyčiai, patraukti prie Dievo (čia ir toliau cituojamos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos konstitucijos skirtingos redakcijos iš s.Jolitos Dūdaitės magistrinio darbo). Tą jis ketino pasiekti Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos ir kunigų sąjūdžio pagalba. Į Eucharistinį sąjūdį turėjo būti įtraukiamos kitos vienuolijos bei organizacijos, pasauliečiai, studentai, inteligentai bei visos, kiek įmanoma, gyvenimo sritys. Ryškų radikalaus ekumenizmo atspalvį turėjo pasauliečių įtraukimo į apaštalavimą, grindžiamo II Vatikano Susirinkimo autoritetu, suvokimas. Tai turėjo ...pasitarnauti ir tarpreliginiam dialogui su žydais, musulmonais ir kitais, kad visi susieitų į vieną Dievo kūdikių asociaciją.
Neatsitiktinai tėvo P.Masilionio įtakoje kai kurie Eucharistinio kunigų sąjūdžio nariai perimdavo pastoracijos naujoves. Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje labai paplito diafilmų religine tematika rodymas. Juos gamindavo Algirdas Paliokas. Bažnyčiose imta rengti vaidinimus ir muzikos vakarus su kaleidoskopiniais gaubliais (Panevėžio Katedroje juos rengdavo kun.Algis Baniulis, SJ).
Kokią įtaką katalikiškojo pasipriešinimo susiformavimui turėjo
tėvo P.Masilionio veikla? Ar jis vienintelis laikytinas jo iniciatoriumi?
Be abejo, ne. Situaciją kardinaliai keitė daugelis išorinių, nuo
Lietuvos dvasininkijos nepriklausančių aplinkybių, pirmiausia pokyčiai
Sovietų Sąjungos valdžios valdyme - režimo sušvelnėjimas, atėjus
į valdžią N.Chruščiovui, daugelio politinių kalinių (tarp jų ir
kunigų) grįžimas į Lietuvą, grubių ateizavimo formų atsisakymas,
atėjus į valdžią L.Brežnevui. Juo labiau kad ilgą laiką Eucharistinis
kunigų sąjūdis turėjo asmeninio dvasinio formavimosi pobūdį, o kai
kurie kunigai, netgi aktyviai dirbą Bažnyčios ir Tautos labui, pavyzdžiui,
A.Svarinskas, net nežinojo apie jo egzistavimą. Tačiau neįmanoma
neįvertinti tėvo P.Masilionio nuopelnų prikeliant iš baimės Stalino
represijų įbaugintus Lietuvoje likusius kunigus ir ypač dvasiškai
formuojant jaunus, jau po 1954 metų įšventintus kunigus. Ne mažiau
svarbu ir tai, kad tėvo P.Masilionio įkurtas sąjūdis daugeliui kunigų
padėjo atsilaikyti prieš KGB verbavimą.
Rašant straipsnį pasinaudota atsiminimų apie tėvą P.Masilionį
rinkiniu Meilės jūra, Lietuvos ypatingojo archyvo byla Nr.1274
(F.K-1, Ap.45), s.Jolitos Dūdaitės magistriniu darbu, taip pat kunigo
Algio Baniulio, SJ, ir monsinjoro Alfonso Svarinsko autoriui suteikta
informacija.
© 2004 "XXI amžius"
|