Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Taikos imperatoriaus beatifikacija

Mindaugas BUIKA

Karlas fon Habsburgas

Austrijos imperatorius Karlas I su šeima

Karlas ir žmona Zita per vestuves su pirmtaku imperatoriumi Francu Jozefu

Sunkus „didžiojo karo“ paveldas

„Reikšmingiausias religinis mano tėvo poelgis buvo tas, kad jis Pirmojo pasaulinio karo metu buvo beveik vienintelis valstybės vadovas, kuris realiai kovojo už taiką iš savo krikščioniško sąmoningumo, ir nors iš tolo, bet labai artimai darbavosi su popiežiumi Benediktu XV, kad pasiektų taiką krikščioniškosios dvasios kontekste“, – taip apie ateinantį sekmadienį, spalio 3 dieną, Vatikane beatifikuojamą paskutinį Austrijos-Vengrijos imperatorių Karlą I (1897-1922) neseniai kalbėjo jo vyriausias sūnus erchercogas Otas fon Habsburgas. Šis 91 metų austrų aristokratas, buvęs Europos Parlamento narys, dabar užimantis Tarptautinės visos Europos sąjungos pirmininko postą, bus tarp gausių daugiau kaip 600 metų vieną didžiausių kontinento monarchijų valdžiusios giminės palikuonių, kurie dalyvaus popiežiaus Jono Pauliaus II vadovaujamuose „taikos imperatoriaus („Friedenskaiser“), kaip vadintas Karlas I, paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju liturginėse iškilmėse.

Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918) sužlugdė senąsias dinastiniu valdymu paremtas Europos imperijas – Rusiją, Vokietiją, Austriją ir Turkiją – bei pagimdė daugybę tautinių valstybių. Tačiau blogasis šio „didžiojo karo“ paveldas daug prisidėjo prie rusiškojo komunizmo iškilimo, nacizmo Vokietijoje susiformavimo ir pagaliau prie dar baisesnio savo pasekmėmis Antrojo pasaulinio karo (1939-1945). Puikiai suvokdamas prieš 90 metų prasidėjusio tarptautinio konflikto fatališkąjį tragizmą (jis yra pasakęs, kad „jei tik karas užsitęs, kils tokia socialinė revoliucija, kokios pasaulis dar nematė“) ir išgyvendamas dėl iki tol neregėto žiaurumo kovų bei aukų skaičiaus masto (Pirmasis pasaulinis karas nusinešė devynis milijonus žmonių gyvybių), popiežius Benediktas XV taikinančiuose pareiškimuose, deja, rado nedaug įtakingų rėmėjų. Vienu pastarųjų kaip tik buvo Austrijos jaunas katalikas valdovas, kurio nuoširdžios, herojiško tragizmo kupinos taikos atstatymo pastangos taip pat atsimušė į gausybę neperžengiamų kliūčių.

Habsburgų dinastijos siuntimas

Karlas fon Habsburgas gimė 1887 m. rugpjūčio 17 d. Perzenboigo pilyje, į vakarus nuo Vienos. Jo tėvai buvo erchercogas (didysis kunigaikštis) Otas ir princesė Marija Jozefina, paskutiniojo Saksonijos karaliaus duktė. Nuo 1848 metų Austriją-Vengriją valdęs imperatorius Francas Jozefas buvo Karlo vyresnysis dėdė. Daugiatautės imperijos dvigubą pavadinimą sąlygojo 1867 metais pasiektas susitarimas, kad abi jos pagrindinės šalys – Austrija ir Vengrija – taps lygiateisėmis partnerėmis valstybės valdyme ir savarankiškomis vidaus reikaluose, tačiau vykdys bendrą užsienio ir karinę politiką. Tais pačiais 1867 metais Francas Jozefas ir jo žmona Elizabeta formaliai antroje imperijos sostinėje Budapešte buvo karūnuoti Vengrijos karaliumi ir karaliene.

Tapęs dualistiniu monarchu Francas Jozefas norėjo suteikti didesnį savarankiškumą ir imperijos gyventojų daugumą sudariusioms slavų tautoms, tačiau germaniškasis ir vengriškasis (madjarų) aristokratijos elitas tam pasipriešino. To pasekmė – XIX a. pabaigoje sustiprėjęs čekų, slovakų, kroatų, slovėnų, ukrainiečių ir lenkų tautinis sąjūdis silpnino Habsburgų imperiją, didino įtampą jos santykiuose su Rusija, kuri iš savų didžiavalstybinių tikslų formaliai rėmė slaviškąjį sąjūdį. Stiprėjant nacionalizmui bei pangermanistinėms nuotaikoms vokiškai kalbančioje imperijos dalyje, Austrija-Vengrija palaipsniui tapo priklausoma nuo garsiojo militaristo Oto fon Bismarko pastangomis suburtos naujosios Vokietijos imperijos, kuri Vidurio Europoje įsitvirtino kaip dominuojanti karinė ir politinė jėga.

Senojo imperatoriaus Franco Jozefo paskutinieji valdymo dešimtmečiai buvo paženklinti didelėmis ir skaudžiomis netektimis jo šeimos gyvenime. 1889 metais nusižudė imperatoriaus vienintelis sūnus ir sosto įpėdinis erchercogas Rudolfas. 1898 metais per italo anarchisto pasikėsinimą žuvo jo žmona Elizabeta. Pagaliau jauni serbų teroristai Bosnijos sostinėje Sarajeve 1914 metų vasarą nužudė imperatoriaus sūnėną erchercogą Francą Ferdinandą, kuris po Rudolfo mirties buvo tapęs sosto įpėdiniu. Pastarasis incidentas bei Serbijos nenoras visiškai patenkinti Austrijos ultimatumą dėl pasikėsintojų išdavimo formaliai sąlygojo „grandininę reakciją“ tarptautinių santykių krizėje, kuri įžiebė pasaulinio karo gaisrą.

Katalikiškas valdovo atsakomybės supratimas

Po Franco Ferdinando žūties sosto įpėdiniu tapęs erchercogas Karlas motinos rūpesčiu buvo įgijęs nuoseklų katalikišką išsilavinimą.

Kaip teigiama Vatikane paskelbtoje būsimojo palaimintojo biografijoje, nuo vaikystės jį lydėjo grupės asmenų maldos, o viena stigmatizuota vienuolė išpranašavo, kad vėlesnis imperatorius savo gyvenime patirs daugybę kentėjimų ir išpuolių. Būdinga, kad, išugdęs didelį pamaldumą Šventajai Eucharistijai ir Švč. Jėzaus Širdžiai, jaunasis valdovas, prieš priimdamas svarbiuosius sprendimus, susikaupdavo giliajai meditacijai ir maldai.

1911 m. spalio 21 d. Karlas vedė princesę Zitą, kuri buvo Parmos hercogo duktė. Nedidelę Parmos kunigaikštystę Italijoje nuo seno valdė prancūzų karališkoji Burbonų giminė. Karlo ir Zitos laiminga santuoka buvo grindžiama ištikima meile ir tvirtu katalikišku tikėjimu. Šeima per dešimt metų susilaukė net aštuonių vaikų, ir mirties patale Karlas dar kartą savo žmonai išpažino savo „begalinę meilę“. Zita savo vyrą pergyveno beveik septynis dešimtmečius – ji mirė 1989-aisiais, sulaukusi 96 metų – ir per visą savo našlystės laiką dėvėjo tik tamsius gedulo drabužius.

Prasidėjus karui, K. fon Habsburgas, kaip kavalerijos karininkas, veikė rytiniame fronte, vadinamojoje Galicijos kampanijoje. Ten pat kaip austrų kariuomenės karininkas tarnavo ir popiežiaus Jono Pauliaus II tėvas, kurio gyventa Lenkijos dalis tuomet priklausė Austrijos-Vengrijos dualistinei imperijai. Sparčiai kopdamas karinės karjeros laiptais, Karlas buvo perkeltas į Italijos frontą, kur jam patikėta vadovauti kariuomenės korpusui, bet vėliau jis vėl grąžintas į Galiciją kovoti su puolimą pradėjusiais Rusijos daliniais. Tačiau pačiame karo įkarštyje mirus senajam imperatoriui Francui Jozefui, Karlas, kaip sosto įpėdinis, 1916 m. lapkričio 21 d. Vienoje buvo paskelbtas naujuoju Austrijos imperatoriumi (gruodžio 30-ąją karūnuotas ir Vengrijos karaliumi) ir turėjo atsidėti valstybės valdymui. Karlui I tuomet buvo sukakę tik 29 metai.

Savo naująją monarcho tarnystę jis priėmė kaip dar vieną būdą sekti Kristų: meilėje ir rūpinimesi jam patikėtais žmonėmis ir visišku atsidavimu jų labui. Savo stiprius religinio tikėjimo principus Karlas vienodai aiškiai stengėsi perteikti tiek privačiame, tiek ir viešajame gyvenime, tai buvo gana reta tuometinių ir dabartinių valdovų praktika. Pavyzdžiui, jis visiškai uždraudė dvikovas tarp karininkų, fizines bausmes kariuomenėje, gyvenamųjų vietovių bombardavimą ir paplitusį plėšikavimą bei Pirmajame pasauliniame kare pasirodžiusių nuodingųjų dujų naudojimą kovų frontuose.

Būdamas prisiekęs prievartos – teisėtos ar neteisėtos – priešas, jaunasis imperatorius kiekvienu atveju stengdavosi rodyti teisingumą prasikaltusiems asmenims ir, nepasisekus tai padaryti, dėl to labai išgyvendavo. Kai kartą naktį, keliaujant iš Vienos į Budapeštą, vyriausybinį traukinį pasiekė keturių sąmokslininkų, kurie buvo suimti ir nuteisti mirčiai, malonės prašymas, imperatoriaus buvo nuspręsta nežadinti dėl tokio „menkniekio“ ir rytą mirties bausmė buvo įvykdyta. Tai sužinojęs Karlas I labai supyko ant savo padėjėjų. „Jūs turėjote mane pakelti, nes aš toks pat žmogus, kaip ir kiti“, – sakė jis.

Nesėkmingi bandymai pasiekti taiką

„Suvereno uždavinys yra ne galvoti, kad valdžia glūdi jo asmenyje, bet kad valdžia yra aukščiausia atsakomybė daryti viską, kas įmanoma, dėl bendradarbiavimo su dieviškąja valia ir vadovautis savosios religijos principais bei dvasia“, – taip savo tėvo misijos supratimą apibūdina O. fon Habsburgas. Savo vidaus politikoje, nepaisant karo meto didelio stygiaus bei kitų sunkumų, Karlas I inicijavo daugelį pavyzdinių įstatymų, pasiremdamas Bažnyčios socialiniu mokymu bei pakeisdamas vyriausybės ministrus reformatoriais, kad jie atitiktų krikščioniškąsias imperatoriaus pažiūras. Kita vertus, nepaisant jaunojo valdovo demokratiškumo – už ką vienas entuziastingas parlamentaras jį netgi buvo įvardijęs „liaudies imperatoriumi“ – ir krikščioniškojo idealizmo, sau iškeltų tikslų Karui I nepavyko įgyvendinti tiek dėl subjektyvių aplinkybių, tiek dėl negrįžtamo istorinio proceso tėkmės.

Ypač tai pasakytina apie didįjį austrų imperatoriaus tikslą pasiekti taiką Pirmajame pasauliniame kare netgi teritorinių nuolaidų savo priešams kaina. Netrukus po 1917 metų vadinamosios „spalio revoliucijos“ Rusijoje jis rašė Vokietijos monarchui Vilhelmui, kad dabar realus priešas visai Europai yra bolševizmas, todėl karą reikia baigti kaip įmanoma greičiau galvojant apie žemyno tautų ateitį. (Kaip žinoma, prieš tai Vilhelmas, nusileisdamas savo primityvaus mąstymo generolams, leido bolševikų lyderiui Leninui per Vokietijos teritoriją sugrįžti į Rusiją ir pradėti ten revoliuciją.) Panašiai svarstė ir popiežius Benediktas XV, kuriam rūpestį kėlė revoliucinės situacijos branda Vidurio Europoje ir kraštutinių kairiųjų antiklerikalinių jėgų stiprėjimas. Šventasis Tėvas dar 1917-ųjų rugpjūčio pradžioje kreipėsi į visas kovojančias šalis, kviesdamas pradėti taikos derybas ir taikiai spręsti iškilusius teritorinius ginčus.

Tačiau santarvininkai iš vadinamojo Antantės bloko, atrodo, nebuvo rimtai priimti taikos iniciatyvos. Anglijos premjeras Deividas Loid Džordžas imperatoriaus Karlo taikos siūlymuose įžiūrėjo tik Austrijos-Vengrijos silpnumo ženklą ir skatino jos tolesnį puolimą Italijos fronte. Pesimistiškai į tai žiūrėjo ir Prancūzijos vyriausybė, kuriai tuomet ypač didelę įtaką darė antibažnytinių nuostatų masonai, kurie Habsburgų monarchiją laikė stipriausia „katalikybės tvirtove“ Europoje ir stengėsi ją sunaikinti. Didelis skandalas kilo, kai prancūzų pastangomis buvo išviešinta Karlo žmonos brolio Parmos princo Siksto korespondencija, kuris tarpininkavo konfidencialiose derybose su santarvininkais.

Paaiškėjęs faktas, kad taikos derybose Karlas I sutiktų su Prancūzijos pretenzijomis dėl Elzaso ir Lotaringijos regionų valdymo (šios provincijos iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Vokietijai) sukėlė didelį pasipiktinimą Berlyne ir tarp Vienos provokiško elito. Nors per jo susitikimą su imperatoriumi Vilhelmu 1918-ųjų gegužę nesusipratimus pavyko iš dalies užglaistyti, tačiau to kaina buvo didelė: pasitikėjimas Karlu I buvo prarastas, o Austrija tapo visiškai priklausoma nuo Vokietijos tiek kariniu, tiek ir politiniu atžvilgiais.

Lemtingieji 1918 metai

Tais lemtingaisiais 1918 metais įvykiai tiek karo frontuose, tiek politinėje plotmėje neįtikėtina sparta vyko vienas paskui kitą, visiškai pakirsdami dualistinės monarchijos egzistenciją. Tai buvo nelengvas išbandymas krikščioniškajai jaunojo imperatoriaus Karlo I sielai, kuris, nujausdamas neišvengiamą atomazgą, stengėsi, kad perėjimas į naują tvarką vyktų be didesnių visuomeninių konfliktų ir pilietinio karo, taip nusiaubusio Rusiją. 1918-ųjų pavasarį ir vasarą austrų karinės pajėgos patyrė pralaimėjimus visuose frontuose, o maisto ir kitų būtinų prekių stygius sukėlė streikus bei demonstracijas, tai sukėlė ir didesnį nepaklusnumą armijoje. Dar labiau sustiprėjo tautiniai sąjūdžiai ir atskiros etninės grupės įkūrė savo nacionalines tarybas, kurios veikė lyg atskiros vyriausybės.

1918 m. spalio 7 d. Zagrebe susitikę kroatų ir slovėnų atstovai pasisakė už susijungimą su Serbija, duodami pradžią naujai Jugoslavijos karalystei. Bandydamas išgelbėti monarchiją ir kartu patenkinti nacionalistines tendencijas, spalio 16 dieną Karlas I paskelbė, kad Austrija-Vengrija pertvarkoma į federacinę valstybę. Tačiau spalio 28 dieną čekai paskelbė įkūrę nepriklausomą respubliką su sostine Prahoje, prie kurios prisijungė slovakai, taip sukurdami naują Čekoslovakijos valstybinį darinį. Lapkričio 3 dieną Vengrijos vyriausybė pranešė apie visišką atsiskyrimą nuo Austrijos, kartu perimdama nacionalinius vengrų karinius dalinius. Tą pačią dieną imperatorius Karlas I sutiko dėl besąlyginių paliaubų su santarvininkų kariuomene, kas faktiškai reiškė Austrijos karinių pajėgų pasidavimą.

Pagaliau 1918 m. lapkričio 11 d., priimdamas Vienos arkivyskupo pasiūlymą, imperatorius Karlas I pasirašė savo konstitucinių teisių į valstybės valdymą atsisakymo aktą. Daugiau kaip 600 metų 50 milijonų daugiatautę valstybę valdžiusi Habsburgo dinastija nustojo egzistavusi. Po kelių dienų Austrijos ir Vengrijos parlamentarai savo šalis paskelbė respublikomis. (Tiesa, visiško Austrijos ir Vengrijos sosto atsižadėjimo iš Karlo nebuvo pasiekta, todėl Austrijos Respublika iki šiol draudžia imperatoriaus vyriškos lyties palikuonims atvykti į šalį, kol jie formaliai neatsisako pretenzijų į karūnos paveldą. Vyriausiasis Karlo sūnus O. fon Habsburgas tokį atsižadėjimą yra paskelbęs 1961 metais, o jo jaunesnieji broliai Feliksas ir Karlas tą patį padarė tik 1996-aisiais).

1919 metų pavasarį Karlas kartu su savo gausia šeima buvo priversti emigruoti iš savo tėvynės į užsienį. Jo sūnus erchercogas O. fon Habsburgas (tuomet buvęs kelerių metų berniukas) vėliau ne kartą prisiminė tą paskutinę buvimo Austrijoje dieną, kovo 23-iąją, kai buvusio imperatoriaus šeima britų padedama traukiniu išvyko į kaimyninę Šveicariją. Tą dieną Karlo prašymu buvo aukojamos šv. Mišios, kuriose patarnautoju prie altoriaus buvo pats atsistatydinęs monarchas. Atsisveikinti su „taikos“ ir „liaudies“ imperatoriumi buvo susirinkusi gausi minia Vienos gyventojų.

Monarcho šventumo pripažinimas

Po to, kai Vengrijoje žlugo kelis mėnesius egzistavusi (1919 metų kovas -rugpjūtis) bolševikų sovietinė santvarka ir į valdžią sugrįžo monarchistai, Karlas porą kartų bandė atgauti Vengrijos karaliaus sostą. Tačiau regento Miklošo Horčio vadovaujama vyriausybė (faktiškai įsitvirtinęs jo autoritarinis režimas) atsisakė jį pripažinti. Buvęs valdovas kartu su šeima 1921 metais emigravo į Portugalijai priklausančią tolimąją Madeidos salą, kur tremtyje gyveno labai skurdžiomis nesveiko drėgno klimato sąlygomis. Ir anksčiau buvęs silpnos sveikatos, ypač sirgęs širdies ligomis, po patirtų skaudžių gyvenimo smūgių buvęs imperatorius netrukus susirgo stipriu plaučių uždegimu.

Visus kentėjimus ir tremties nepriteklius jis priėmė be skundų ir graužaties, savo nesveikatą paaukodamas už tautos ir artimųjų gerovę. Didžiausia paguoda Karlui buvo kasdienis dalyvavimas šv. Mišiose ir rūpestinga šeimos globa. Atleidęs visiems skriaudėjams ir sąmokslininkams, buvęs Austrijos imperatorius Karlas I mirė 1922 m. balandžio 1 d., žvilgsnį nukreipęs į Švč. Sakramentą. Savo mirties valandą jis dar kartą pakartojo savo gyvenimo devizą: „Visuose dalykuose stengtis kiek įmanoma aiškiau suprasti ir išpildyti Dievo valią“.

Netrukus po monarcho mirties buvo sukurtas maldos sąjūdis, vadinamas „Imperatoriaus Karlo maldos lyga už taiką tarp tautų“, kuris 1963 metais įgijo bažnytinį pripažinimą. 1954 metais pradėtas jo beatifikacijos procesas, 1972 m. balandžio 1 d., praėjus lygiai 50 metų po Karlo mirties, bažnytinė komisija atidarė jo karstą ir rado kūną nesugedusį. 2003 metų pabaigoje Šventųjų skelbimo kongregacija dekretu pripažino 1960 metais stebuklingą išgijimą paralyžiuotos brazilės vienuolės, kuri meldė velionio imperatoriaus užtarimo. Šis stebuklo pripažinimas, kaip ir ankstesnis Karlo gyvenimo herojiškų vertybių oficialus patvirtinimas, įgalino jo paskelbimą Bažnyčios palaimintuoju.

Ateinantį sekmadienį beatifikuojamas imperatorius Karlas I (kaip minėta, jis taip pat turėjo Vengrijos karaliaus titulą) bus pirmasis vyras monarchas, kuris iškeliamas į Bažnyčios altorių garbę po 1588 metų, kai buvo modernizuotas kanonizacijos procesas įvedant oficialų centralizuotą kandidatų bylų tyrimą. Per tą laikotarpį šventosiomis pripažintos dar keturios karūną dėvėjusios asmenybės, bet visos moterys: Lenkijos karalienė šv. Kunigunda, taip pat Lenkijos karalienė šv. Jadvyga (abi jas kanonizavo popiežius Jonas Paulius II), Portugalijos karalienė šv. Izabelė ir Prancūzijos karalienė šv. Joana Valua.

Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimi ir karūnuoti šventieji vyrai, – pavyzdžiui, Romos imperatorius šv. Konstantinas, Vengrijos karalius šv. Steponas, Prancūzijos karalius šv. Liudvikas IX, Anglijos karalius šv. Edvardas Išpažinėjas, – tačiau jie šventaisiais buvo paskelbti iki XVI a. vidurio, kai tuometis popiežius Sikstas V atliko minėtą kanonizacijos proceso reformą. Taip pat Bažnyčios istorijoje šventaisiais yra paskelbta nemažai karališkų šeimų narių, tarp kurių – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus šv. Kazimieras, popiežiaus Klemenso kanonizuotas 1602 metais.

* * *

Spalio 3 dieną Romoje palaimintaisiais taip pat bus paskelbti: Švč. Sakramento kongregacijos įkūrėjas prancūzas kunigas Pjeras Vinjis (1670-1740), prancūzas trapistas kunigas Žozefas Mari Kasanas, (1878-1903), žymi mistikė vokietė augustinietė sesuo Ana Emerik (1774-1824) ir Gailestingosios Dievo Motinos dukterų kongregacijos narė, dirbusi Argentinos misijose, italė sesuo Marija Liudvika de Anchelis (1880-1962). Apie jų beatifikacijos iškilmes bus rašoma kito penktadienio numeryje.

© 2004 "XXI amžius"