Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pagerbė monsinjorą

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Monsinjorui Vytautui Kazlauskui užrišama jubiliejinė tautinė juosta

Žmonės dar gerai mena trisdešimt aštuonerius metus Vatikano radijo lietuviškų laidos redaktoriumi dirbusį kunigą Vytautą Kazlauską. Šiemet garbusis monsinjoras, profesorius, teologijos daktaras švenčia 85-ąsias gimimo ir 60-ąsias kunigystės sukaktis.

Rugsėjo 17 dieną Kaune, Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, vyskupas Juozas Preikšas kartu su monsinjorais V.Kazlausku, Alfonsu Svarinsku ir kunigu Kazimieru Ambrasu, SJ, aukojo šv. Mišias už Kauną ir Lietuvą. Pamokslo metu jubiliatas priminė, kad „nesuskaitomų Lietuvos kankinių, jos gynėjų ir kovotojų auka, jų bežadis skausmas, kurį jie su malda širdyje paaukojo už savo atgimimą ir Tėvynės laisvę, yra brangiausias mūsų tautos turtas, kurio niekada negalime užmiršti, kurį turime vertinti labiausiai. Tai mūsų tautos atgimimo sėkla“. Po šv. Mišių susirinkusieji iš visos Lietuvos vyko į netoliese esančius Kauno įgulos karininkų ramovės didžiąją salę pagerbti Kristaus riterio, lietuvių tautinių idealų kario - ilgamečio Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktoriaus mons. V.Kazlausko jubiliejų .

Pasveikinti monsinjorą atvyko Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas Juozas Preikšas, Kauno vicemeras Kazimieras Kuzminskas, įžymūs partizanai, politiniai kaliniai,inteligentai, jaunimas, ateitininkai. Visi, kurie norėjo pagerbti jubiliatą, išgirsti skambų, įtaigų jo balsą.

Karininkų ramovės šeimininkas majoras Gediminas Reutas žodį suteikė buvusiam Laisvosios Europos radijo žurnalistui Mykolui Drungai. Pasak M.Drungos, iš Vatikano radijo laidų buvo galima suprasti, kokį milžinišką vaidmenį atlieka monsinjoras skleisdamas lietuvišką žodį ten, kur jis buvo draudžiamas. Mons. V.Kazlauskas išliko taurus, kuklus, paprastas, nepaisant įvairių intrigų. M.Drunga nuoširdžiai linkėjo jubiliatui ilgų gyvenimo metų, aktyvios veiklos.

Pasinaudodamas archyvine medžiaga, labai turiningą pranešimą perskaitė poetas Robertas Keturakis. Anot R.Keturakio, tuomet, kai slopo laisvės kovos Lietuvoje, dominavo prievarta, žudynės, išdavystės, tremtys ir nuožmus tautos dvasios naikinimas, ėmė žiojėti begaliniai dvasinių praradimų tyrai. 1950 metais laisvės kovotojų leidinys „Partizanas“ rašė: „Kiekvienas lietuvis šiandien turi būti tautinių idealų karys. Niekas mūsų negali turėti asmeninių pirmenybių prieš visos tautos tikslus ir reikalavimus. Mūsų visų reikalai ir ambicijos turi nusilenkti tautos siekimams“.

Uždraudžiamos visos tautinės ir religinės šventės, iš bibliotekų išimama ir sunaikinama tūkstančiai knygų. Ateistinė propaganda siautėjo išsijuosusi. Tuo metu, 1950 metais, Vatikano radijo lietuviškų programų redakcijai pradeda vadovauti kun. V.Kaziūnas - V.Kazlauskas. Po dvidešimties metų, 1970 metais, P.Garšva iš „Draugo“ redakcijos taip rašė kun. V.Kazlauskui : „(...) „Amerikos balso“ vadovybė mūsų valandėlę suvaržė iki neleistinų ribų ir žinių atrinkimą taip cenzūruoja, kad Lietuvoje jos net mažai tesuprantamos. Vatikano radijo antikomunistinė politika taip pat mūsų nepatenkina, nepatenkina ir daugumos klausytojų Lietuvoje...Tai nereiškia, kad mes turime glostyti įstaigas, kurios labiau pataikauja komunizmui (nes jis yra galingas) negu tiesai ir teisėtumui... Ir mes kai kur turime nutylėti, turime nepasakyti, kas reikėtų pasakyti (pvz., apie kai kurių klebonų antilietuviškus savivaliavimus)...“

1969 metais kun. V.Kazlauskas laiške vyskupui Vincentui Brizgiui rašė:

„1962 metų rudenį būdamas Amerikoje svarsčiau galimybę negrįžti daugiau į Romą..Tuo reikalu rašiau Jums... Klausiau - grįžti ar negrįžti? Jūsų nuomonė buvo - turiu grįžti. Vien savo iniciatyva apsispręsti už negrįžimą man neleido sąžinė, nes gerai žinojau, kokios čia, Romoj, kai kurių asmenų pažiūros į radijo programas. Tęsdamas darbą, nors ir tose sunkiose sąlygose, tikėjausi kuo nors prisidėti prie programų sustiprinimo bei pagerinimo... Iš visos širdies stengiausi daryti visa, kas buvo galima, kad tik programos būtų įdomesnės, aktualesnės... siekiant vieno tikslo : atlikti pareigą Lietuvos žmonėms. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad esu... atviras kiekvienam protingam dialogui, nuoširdžiam susitarimui ir bendradarbiavimui... Tie, kurie manęs nepažįsta, mane vaizduoja kaip blogo charakterio žmogų, man daro didelę moralinę skriaudą“. Tai pirmas monsinjoro atsivėrimas. Dar įdomiau skamba charakteristika iš KGB depešos Maskvai: „ Kad su Lietuvos dvasininkų pagalba galbūt pavyks iš Vatikano radijo išstumti lietuviškąją programą, tuo pačiu sukompromituojant „jarovo antisovietčika Kazlauskasa“. Prisimenant šį rusišką būdvardį jaryj, kurio lietuviški atitikmenys - nirtingas, tūžmingas, siutus, įtūžęs, galima įsivaizduoti, kaip kagėbistams buvo įsiėdusi toji Vatikano radijo lietuviškoji programa su jos valingu, kūrybišku, drąsiu, diplomatišku vedėju.

Poetas R.Keturakis sakė, kad tokia asmenybė ir šiandieninėje mūsų visuomenėje kažkodėl nepriimtina: kur nuopelnus rodantys žymenys, kur valstybiniai apdovanojimai, kur visuomeninis vertinimas? Prisiminkime tuos 38 metus ošusias Vatikano radijo bangas, atnešusias mums viltį ir tikėjimą, susikaupimą nuožmių išbandymų akivaizdoje ir drąsą būti savimi. Iš čia, iš šitų bangų ošimo, iškilo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ - monsinjoro ir jo bendražygių misijos tęsinys. Neužmirškime šito, sakė poetas R.Keturakis.

Arkivyskupas S.Tamkevičius pabrėžė monsinjoro diplomatiškumą. Jei ne Vatikano radijas, mons. V.Kazlauskas, tai „Kronikos“ tebūtų, pasak arkivyskupo, tik viščiuko balsas. Rašytojas Vytautas Čepliauskas kalbėjo apie tai, kaip tremtyje buvo klausomasi Vatikano radijo laidų. Monsinjoras A. Svarinskas, sveikindamas jubiliatą, stebėjosi pastarojo ilgalaike ištverme, pasiaukojimu ir neįkainojamu indėliu į Lietuvos laisvės kovą, prisiminė keletą asmeniškos patirties epizodų, apibūdinančių mons. V.Kazlausko charakterio tvirtumą, kovojant dėl Lietuvos tikinčiųjų laisvės. Sveikino jubiliatą ir gimtojo Sūduvos kaimo „Vaiko tėviškės namų“ vaikai. Tai mons.V.Kazlausko įkurti namai našlaičiams. Kultūrininkas Domas Akstinas akcentavo monsinjoro didelį indėlį į lietuvybės išsaugojimą, lietuviškojo žodžio puoselėjimą, dvasinių turtų sklaidą eterio bangomis. VDU prof. A.Avižienis minėjo jubiliato ženklų indėlį atkuriant VDU Teologijos fakultetą.

Vilkaviškio vyskupas R.Norvila įteikė mons. V.Kazlauskui popiežiaus Jono Pauliaus II padėkos raštą garbaus jubiliejaus proga. Jubiliatas apjuosiamas tautine juosta. Didžiosios salės skliautais skamba „Ilgiausių metų...“. Gėlių puokštės, dovanos primena ir mums, kad tokių nusipelniusių žmonių pagerbimas sudaro patriotinio auklėjimo, tautinės savasties puoselėjimo, pasididžiavimo jausmus. Ilgų gyvenimo metų linki visi Lietuvos tikintieji ir geros valios žmonės.

Kaunas

Autoriaus nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"