|
Ištikimas Dievui ir Tėvynei
Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ
Menu tada, kai 1985 metų balandį mirė brolis kunigas Kastukas, su kuriuo Jubiliatas kartu mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, pradėjau rašyti į Romą laiškus. Vienas laiškas po kito, ir staiga netikėtai monsinjoras Vytautas pakviečia mane atvažiuoti į Romą. Koks buvo džiaugsmas, kad pirmąsyk iš po geležinės uždangos galėsiu kyštelėti nosį į taip užgintus, apšmeižtus ir kasdien plūstamus Vakarus. Ir dar į ne bet kokį užsienį - į Italiją, kur Vatikano radijuje dirba brolio bičiulis kun.Vytautas Kazlauskas, apie kurį tiek daug kalbėta, namie pasakota ir girdėtas jo balsas per radiją. Susiglemžęs kelis slaptus parašytus daiktelius, užmojus ir eilėraščius, išdrįsau juos nusivežti į Romą, kur buvau maloniai sutiktas, apgyvendintas ir prasidėjo toks gyvenimas, apie kurį net nesvajojau. Buvau pasiėmęs vieną smulkmeną, kuri turėjo pasukti mano gyvenimą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių į kitą pusę. Tada, jau gerokai prieš šią netikėtą kelionę, pas savo profesorių, rektorių, dvasios vadovą ir provincijolą viename asmenyje Tėvą Joną Danylą, SJ, jau buvau išklausęs ir išlaikęs visus filosofijos ir teologijos egzaminus. Trūko vien kunigystės šventimų. Kadangi tuo metu Lietuvoje į kunigus tebuvo šventinama slapčiomis, provincijolas patarė išnaudoti gerą progą, kad su jo leidimu galėčiau gauti šventimus Romoje. Ši mintis buvo įgyvendinta. Kad sovietų saugumiečiai ir pasieniečiai, taip stropiai tikriną išvažiuojančiuosius į užsienį, kad jie nenusivežtų jokių uždraustų raštų ir inkriminuojančių sovietų šalį daiktų, T.J. Danyla ant nedidelės popieriaus skiautelės lotyniškai surašė maždaug tokį tekstą: Vilniaus universiteto dėstytojas Kazimieras Ambrasas, pogrindyje išlaikęs visus filosofijos ir teologijos egzaminus, yra tinkamas ir parengtas kunigystei. Prašome jam suteikti šventimus. Tą popieriaus lapelį įdėjęs į vieną tuometinių rūkalų pakelio Prima cigaretę, vėl viską gražiai užlipinau ir padėjau tarp kitų kelių pakelių kaip vežamą į Romą rūkoriams dovaną. Su tuo slaptu dokumentu, laimingai praėjęs visus tikrinimus ir kontroles, nuvažiavęs į Romą buvau mielai sutiktas kunigo Vytauto, kuris, išgirdęs iš mano lūpų apie atsivežtąjį kunigystei leidimą, pasisiūlė šventimus surengti katakombose, kad primintų pirmųjų amžių laikus, kai pirmieji krikščionys meldėsi katakombose ir gaudavo kunigystę iš vyskupų rankų. Dėl tam tikrų priežasčių tai svajonei, deja, nebuvo lemta išsipildyti. Mano sielvartą jautrusis ir geravalis monsinjoras Vytautas stengėsi visaip išblaškyti: apgyvendino pas šv.Ritos seseles, kur dažnai nuvažiuodavo pats pailsėti savaitę prie jūros, leido jo lėšomis pavažinėti ir pamatyti Neapolį, Milaną, Florenciją, Veneciją, Kapri salą, Asyžių ir kitas Italijos gražiausias vietas. Ypatingai buvo įdomu pamatyti Romą, kur giliai atmintin įstrigo Koliziejus, pačios didžiausios Amžinojo Miesto bazilikos, garsiausios bažnyčios, fontanai, aikštės, žilos romėnų senovės griuvėsiai, amfiteatrai, senieji stadionai, o labiausiai Vatikanas, jo sodai, po kuriuos kunigas Vytautas vaikštinėjo kaip po savo namus, nes ten jau apie keturiasdešimt metų buvo dirbęs Vatikano radijo lietuvių skyriaus vadovu. Jis sunkiomis sąlygomis, kartais net rizikuodamas savo postu, uoliai radijo bangomis skelbė ištisus Kronikos numerius, kritikavo ir viešino sovietų nusikaltimus Lietuvos Bažnyčiai, rašė aktualius teologinius ir filosofinius straipsnius, kuriuos išgirsdavo radijo bangomis Lietuvoje kunigai ir tikintieji. Todėl sovietai, pasinaudodami aukščiausiais diplomatiniais keliais, stengėsi visokiais būdais pašalinti mons.V. Kazlauską iš šio posto. Kasdien pasikartojantys vardijami konkretūs sovietų nusikaltimai prieš Lietuvos kunigus, vienintelės Lietuvoje Kauno kunigų seminarijos uzurpavimas, negailestingas atsiskaitymas su tais, kurie kokiu nors būdu stengėsi palaikyti katalikišką dvasią gimtojoje žemėje, įkyrėjo sovietams, nes Vatikano radijas anuomet buvo vienas tiksliausių, stipriausių ir didžiausių moralinių smūgių melagingai sovietinei propagandai, kurios autoritetą ir jos įtaką Vatikano radijo lietuviškoji redakcija labai silpnino ir tiesiog griovė sovietinio režimo pamatus tarptautiniu mastu. Todėl jos aštriausi dantys buvo suleisti į lietuviškąsias radijo laidas, ir vienu metu monsinjoras Vytautas net turėjo visas laidas versti į italų kalbą, kad šitaip vadovybė galėtų kontroliuoti jų turinį. Džiugu, kad šis protingas, sumanus ir Lietuvos Bažnyčiai, gimtajai žemei nuoširdžiai pasiaukojęs sūduvis kunigas ir žurnalistas, tiek gera padaręs Romoje, daug nuveikė savo plačia profesoriška veikla VDU ir ypatinga labdara - pajėgė surinkti svetur lėšų ir tuomet tuščių savo tėviškės laukų viduryje - nuo pačių pamatų ligi ištiso miestelio - sugebėjo įkurti Vaiko tėviškės namus, priglaudusius šimtus beglobių vaikų, kurie tenai auklėjami ir šiandien. Dėkui Tau, mielas monsinjore, daktare, brangusis kunige Vytautai, už Tavo ištikimybę savo luomui ir begalinę meilę gimtajai žemei, ypač jos varganiems vaikams. Teatlygina Tau Dievas dangiškomis malonėmis, nes žmonės niekados nemokės Tavęs tinkamai įvertinti.
© 2004 "XXI amžius"
|