|
Artėjantiems rinkimams finišo tiesioji
Rinkimų kampanijos įkarštyje jau patirtos pirmosios
politinės aukos: nuverstas Specialiųjų tyrimų tarnybų vadovas (po
ilgo savęs ir visuomenės įtikinėjimo, kad pasiryžęs tęsti pradėtus
korupcijos tyrimus, persigalvojo ir atsistatydino), o teroristinė
čečėnų interneto svetainė, pateikdavusi tikrąją padėtį apie įvykius
rusų kariuomenės kankinamoje Čečėnijoje, Lietuvos Valstybės saugumo
departamento nutarimu (apeinant teismo sprendimą), o tiksliau, Rusijos
federalinio saugumo tarnybos įgeidžiu, buvo užblokuota. Panagrinėjus
šiuos du faktus, kai kas gali ir suabejoti teiginiu, kad Lietuva
yra teisinė valstybė. Juk išties ar gali kita valstybė nurodinėti,
kaip turėtų elgtis nepriklausoma valstybė? Bet vis dėlto taip įvyksta.
O štai korupcijos atvejai. Argi padoru politikams ir aukščiausiems
valstybės pareigūnams (Seimo nariams, Vyriausybei, Prezidentui)
daryti spaudimą korupciją aukščiausiuose valstybės sluoksniuose
tiriančios tarnybos vadovui, verčiant jį atsistatydinti? Nesvarbu,
kad atskleisti korupcijos tarp verslininkų ir politikų ar pinigų
rinkimo partijoms vajaus faktai kenkia tradicinėms (kitaip tariant,
parlamentinėms) partijoms, tačiau ir politikams privalu laikytis
moralumo. Ir netgi visų krypčių politikams. Todėl keistai atrodo,
kai ant korupciją tiriančio pareigūno užsirūstinusiems kairiesiems
politikams (seniesiems ir naujiesiems ekskomunistams) paslaugiai
pritaria ir dešinieji, turintys saugoti tradicines moralines vertybes.
Kurgi dingsta principingumas saugant tas vertybes? O gal jos jau
tampa tik dekoratyviniais papuošalais, siekiant pritraukti rinkėjų
balsus? Bet kuo tada skiriamasi nuo ruso oligarcho, kuris dėl savo
partijos patrauklumo į partijos aktyvą sukviečia (prieš rinkimus!)
gal tuziną profesorių ar pusiau profesorių su lietuviškomis pavardėmis,
kad net lietuviškų Rusijos mylėtojų vadovaujamos partijos vien dėl
savo tautinės sudėties tampa rusiškesnės? Dešiniesiems atsisakant
ginti tradicines (tautines, krikščioniškąsias, politines) vertybes,
jie, kaip ir pastarieji, tampa paprasčiausiais populistais arba
iš senosios Graikijos atėjusiu tokius asmenis apibūdinančiu terminu
demagogais. Todėl dešiniesiems labai džiaugtis, atleidus STT vadovą,
kaip besikišusį į politiką, nederėtų, juo labiau atsistoti greta
kairiųjų, pritariant jų pozicijai.
Bet rinkimai politikams sukelia azartą, kas kurį
nugalės ir daugiau pažadės (primeluos). Melavimo galimybes ypač
padidina didesnis turimas pinigų kiekis. Todėl, paaiškėjus, kad
kelių Seimo narių ir verslininkų korupcijos skandalas baigėsi tik
nauju valstybės pinigų išsidalijimu savoms partijoms, galima spręsti,
jog skandalo išviešinimo tikslas toks ir buvo. Galų gale, tie pinigai
pereis į tų pačių verslininkų, valdančių stambiąsias žiniasklaidos
priemones, kišenes. O pinigų Seimo politikai pasiskyrė ne tiek ir
mažai net penketą milijonų litų. Žinoma, iš to daugiausia pasipelnys
komercinės televizijos stotys, nes politikai paveikti rinkėjus labiausiai
siekia per televizijas. Bet daug politikų pasiimtų pinigų nukeliaus
ir į didžiosios spaudos turtingųjų magnatų rankas kalbama, kad
per praėjusius Prezidento ir Europarlamento rinkimus reklaminiai-agitaciniai
įkainiai pasiekė net 20-40 Lt už kv. centimetrą. Ne veltui vienas
kandidatas į Prezidento postą, ypač aktyviai užsižaidęs savo mažareikšmių
šūkių tiražavimu dviejuose didžiausiuose bulvariniuose dienraščiuose
(tame pačiame numeryje šio pretendento reklamų pasitaikydavo net
iki trijų), įklimpo į dideles skolas, todėl sugalvojo pinigus atgauti
vesdamas į Seimo rinkimus partiją, kuri per ankstesnius rinkimus
jo ne tik nerėmė, bet ir darė dideles kliūtis. Bet nieko nepadarysi
tokia jau lietuviška politika: ieškoti naudos sau, sureikšminant
save. Ir dar viena lietuviškos politikos savybė bet kokia kaina
į Seimą trokštantys įsiropšti politikai nesibodi save reklamuoti
spaudos magnatų valdomuose dienraščiuose, kai čia pat, kitame puslapyje
(o gal net ir tame pačiame), jis apjuodinamas arba išaukštinamas
jo politinis priešininkas. (Tikras spaudos parsidavėliškumo pavyzdys,
kuriuo bet kas jau net atprato stebėtis.) Kokia ideali simbiozė!
Koks krikščioniškumas! Kokia priešų meilė! Kad tik pakliūčiau
į išsvajotą rojų - Lietuvos Respublikos Seimą! Politiniai ar idėjiniai
principai tampa visai bereikšmiai. O tai, kad per tuos užsisėdėjusių
seimūnų, menkai nutuokiančių valstybės valdyme, reikaliukus kenčia
Lietuvos piliečiai, jiems visai nesvarbu. Užtat ir tarpsta populistai
bei demagogai.
Ir dar dėl tų pinigų. Veltui tradiciniai politikai
džiaugiasi pasiimtais (ir žiniasklaidos magnatams perduodamais)
pinigais jie gavo jų tiek mažai, kad ruso magnato šeimynos turtas
keliskart viršija jų gautąją sumą. Kalbama, kad jo turtas jau viršija
150 mln. litų, t.y. per darbo Seime metus patrigubėjo. Todėl tuščias
visų pretendentų galynėjimasis su oligarcho iš Archangelsko partija.
Be to, oligarchas ne tik bajeriukais svaidinosi (kaip dažnai save
jis parodo nemąstančiai publikai). Jis laiko veltui neleidžia -
lipdo savo galingus blokus ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje. Lietuvoje
ne tik profesorius, gydytojus, verslininkus pajungia savo naudai,
bet ir net promasoniškus Rotary klubus politizuoja, įtraukdamas
jo narius į savo partiją. Europos Parlamente jau lipdo naują frakciją,
į kurią nori pervilioti ir kai kuriuos Lietuvos europarlamentarus.
Tad ir pinigais, ir smegenimis dirbantį oligarchą įveikti bus labai
sunku. Tad kaip tik laiku pasirodė vyskupų laiškas, beveik aiškiai
nurodantis, kad už Archangelsko partiją ar panašias populistines
grupuotes balsuoti nevertėtų. Bet ar daug katalikų, kurių Lietuvoje
yra net 79 proc., paklausys vyskupų paraginimo? Jau dabar kai kas
net iš kunigų pastebi, kad raginti reikėjo gal net prieš dešimt
metų, o dabar, kai žmonių protai sumaišyti, tai daryti gali būti
per vėlu. Be to, perdaug aiškus oligarcho įvardijimas, ypač minint
jo pavardę, tik dar labiau populiarina ir taip didelį populiarumą
įgijusį atvykėlį. Štai ir pabartas vienuolis kapucinas tik dar labiau
įsimylėjo skriaudžiamą labdaringąjį rusą. Jeigu jau kunigą galima
papirkti, tai kaip nuo pinigų nusigręš paprastas mirtingasis? Juk
pinigai nekvepia, t.y. nesvarbu, kas juos duoda. Nors ir turėtų
kvepėti! Gaila, kad dešinieji gana taupūs (o gal neturtingi), pinigais
neparemia net ir menkos bažnytėlės remonto. Nebent kokiu nors pareiškimu
kreipiasi į Vyriausybę, ragindami ją suteikti paramą Paminklinei
Prisikėlimo bažnyčiai atstatyti. Ir dažnai po tuo pareiškimu pasirašo
ne tik dešinieji, bet ir kai kurie kairieji. Aišku, verčiau seimūnai,
svarstydami biudžetą, šiai bažnyčiai atstatyti suteiktų reikalingą
lėšų kiekį. Bet kažkodėl varžosi, kuklinasi ir rašo pareiškimus.
Tad rinkimų kampanijos metas parodo mums ne vieną
keistenybę. Taip ir gyvename.
© 2004 "XXI amžius"
|